A. Skarbalius: reikia šviežio kraujo iš išorės tiek federacijoje, tiek trenerių tarpe

Lietuvos futbolo rinktinė baigė 2016 m. Europos pirmenybių atrankos ciklą. Per 10 rungtynių komanda surinko 10 taškų, užėmė penktąją vietą grupėje ir turnyro lentelėje aplenkė vienintelį varžovą – San Mariną.

Po paskutinių rungtynių, kurias lietuviai Vilniuje 0:3 pralaimėjo Anglijos rinktinei, treneris Igoris Pankratjevas paskelbė, kad atsistatydina. Daugiau apie save, o ne apie žaidimą galvoję futbolininkai po mačo su anglais net paskelbė boikotą šalies žiniasklaidai.

Visa tai Lietuvos komandai populiarumo toli gražu nepridėjo. Kaip ir visam Lietuvos futbolui. Visos kritikos strėlės, anksčiau atitekdavusios Lietuvos futbolo federacijos (LFF) vadovybei, dabar skrieja ir į pačią rinktinę.

Apie tai, ką, pažvelgus į Lietuvos futbolą, reikėtų keisti, kad rinktinės rezultatai būtų geresni, ir kitomis aktualiomis temomis kalbėjomės su buvusiu geriausiu šalies futbolininku Aurelijumi Skarbaliumi. Jis jau daug metų dirba Danijoje. Pastaruoju metu – Kopenhagos „Brondby“ klubo devyniolikmečių treneriu.

Dar vienas A. Skarbaliaus užsiėmimas – darbas su Lietuvos treneriais. Nelaukdamas, kol kas nors savaime pasikeis Lietuvos futbolo srityje, jis pats ėmėsi jį po truputį keisti. A. Skarbalius tėvynėje rengia trenerių seminarus, dalijasi patirtimi, įgyta Danijoje, supažindina su naujausiomis tos šalies futbolo metodologijomis, ypač ugdant jaunuosius žaidėjus.

Aurelijau, kaip įvertintumėte Lietuvos futbolo rinktinės pasirodymą Europos čempionato atrankoje?

Manau, kad objektyviausia vertinti pasižiūrėjus į skaičius. Kokie pagrindiniai Lietuvos rinktinės skaičiai? Surinkta 10 taškų ir užimta penktoji vieta. Tai lyg ir atrodo visai padoriai. Bet yra kitų skaičių: kiek mes įmušėme ir kiek praleidome, kiek kartų mušėme į vartus mes, o kiek varžovai, kiek sukūrėme progų įmušti įvartį, kiek jų turėjo varžovai, kiek Lietuvos rinktinės žaidėjų žaidžia rimtuose klubuose. Šie skaičiai nėra geri.
 

Dar tuos skaičius derėtų palyginti su ankstesnių metų Lietuvos rinktinės skaičiais. Kai rinktinėje žaidžiau aš, mes būdavome treti ar ketvirti. Jei nusileisdavome į penktą vietą, laikydavome, kad tai yra labai blogai. Vadinasi, bėgant laikui mūsų pajėgumas krinta.

Niekam tikusi žaidėjų karta?

Negalima sakyti, kad mūsų žaidėjai nežaidžia Lietuvos lygiu. Bet tarptautinėje arenoje mes nesugebame sužibėti. Užsienyje futbolininkai žaidžia tokiuose klubuose, kurie nėra tokie stiprūs, kaip tie, kuriuose rungtyniauja varžovų rinktinių žaidėjai. Mūsų žaidėjai nesugeba pasiekti tokių aukštumų. Kitas dalykas – kiek turime žaidėjų, galinčių apsivesti tiesioginį priešininką ir įmušti įvartį? Žaidžiant futbolą tai labai svarbu. Tokių neturime daug. Taip, yra keli jauni, kurie pamažu kyla. Duok Dieve, kad jie tik žaistų ir augtų, nes galbūt ateityje dėl to bus geriau. Bet panašu, kad mūsų išugdyti žaidėjai nekuria. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į žaidimo stilių, kiek turime žaidimo sistemų, ar esame nusprendę, kaip turime žaisti, kokiu vienodu stiliumi žaisime visose amžiaus kategorijose – nuo penkiolikmečių iki nacionalinės rinktinės. Todėl manau, kad problema yra vaikų ir jaunimo rengimo virtuvėje. Štai ir atėjome nuo atrankos ciklo iki vaikų futbolo...
 

Treneriai treniruoja vaikus taip, kaip jiems išeina. Tai yra normalu, visame pasaulyje taip daroma. Bet, kitaip nei Lietuvoje, daugelyje labiau išsivysčiusių Europos šalių yra gana daug klubų, turinčių visą savo piramidę. Jų treneriai diegia akademijose savo suvokimą ir kultūrą – tiesiog savo strategiją.

Bet tokiu atveju mes teoriškai turime geresnių galimybių. Ne klubų akademijų, o nacionalinę akademiją, vaikus ruošiančią ne kuriam nors klubui, o nacionalinei rinktinei.

Kyla klausimas – kodėl turint tokias sąlygas situacija prasta? Pirmiausia į akademiją pakliuvę paaugliai yra silpnai paruošti. Mūsų vaikų treneriai neturi modernios metodikos arba nenori jos priimti. O man atrodo, kad ir tai, ir tai. Nenori dirbti su jaunimu taip, kaip turėtų, kad išugdytų tokių atletų, kurie sugebėtų greitai mąstyti, priimti geriausius sprendimus ir greitai valdyti kamuolį. Ugdymas užima daug laiko.

Sakėte, kad anksčiau rinktinė žaidė geriau, vadinasi, tada vaikų treneriai taikydavo tas moderniąsias ugdymo metodikas. Ar tiesiog tie treneriai būdavo profesionalesni?

Iš dalies taip. Be to, tada būdavo taikoma tam tikra sistema, padedanti rengti žaidėjus pirmajai „Žalgirio“ komandai. Po to įvyko pokyčių. Dabar visi futbolininkai pyksta dėl krepšinio, bet galėjo paimti iš jo pavyzdį. Krepšinis, kitaip nei futbolas, sugebėjo išlaikyti aukštą lygį ir sukauptas žinias. Krepšinio srityje didesnė konkurencija tarp trenerių, didesni atlyginimai, geresni žaidėjai. Ir taip įsukamas ratas. 
 

Mūsų futbolas taip pat buvo gana aukšto lygio. Aišku, ne pasaulinio, negalėjo laimėjimais varžytis su krepšiniu, bet tikrai aukšto. Tačiau viršuje buvusios galvos nesukūrė strategijos, sistemos, kuri verstų futbolininkus ir trenerius tobulėti. Tai yra didžiausia bėda. Ta stagnacija tęsiasi iki šiol. Matome, kad pasaulis futbolo srityje žengia ne vieną ir ne du žingsnius į priekį, o mes ne tik stovime vietoje, bet gal net einame atgal.

Dėl trenerių metodinių žinių stygiaus ir vaikų pasirengimo akademijai lygio ir pasiekiame tik tokį rezultatą, kokį turime.
 

Rinktinės nereikia nurašyti. Ji vis tiek yra svarbiausia Lietuvos komanda. Ir jos rezultatai labai svarbūs. Bet kad jie pasikeistų iš esmės, nėra kito kelio, kaip ugdyti naujus futbolininkus nuo mažiausio. Svarbiausia – tinkamai su jais dirbti. Ką reiškia „tinkamai“? Pažiūrėkime, kaip daroma labiau išsivysčiusio futbolo pasaulyje, ir pamatysime. Aišku, atsižvelgę ir į savo sąlygas, nepamiršdami mūsų klimato įtakos, žmonių mentaliteto. Bet mums reikia šviežio kraujo iš išorės. Reikia jo ir federacijoje, ir tarp vaikų trenerių. Reikia, kad dirbtų geriausi specialistai, o Lietuvoje, panašu, dirba parankiausi federacijai. Kai žmonės žino, jog, kad ir kas atsitiktų, jie vis tiek čia dirbs, jie neskatinami dirbti kokybiškai, tobulėti – sustoja.