FK „Žalgirio“ vartų sargui Armantui Vitkauskui Lietuvos futbolo federacijos (LFF) taurės finalai tapo malonia rutina. 28-erių metų vartininkas jau septynis kartus tapo šio trofėjaus savininku ir pagal šį pasiekimą neturi lygių per visą turnyro istoriją.
Žalgirietis su sostinės klubu iškovojo šešis trofėjus ir rungtyniavo penkiuose finaluose, kartą – 2014–2015 metų sezono LFF taurėje – užleisdamas vietą starto sudėtyje Sauliui Klevinskui. Dar kartą ilgamečio komandos draugo žaidimą nuo atsarginių žaidėjų suolo A.Vitkauskas 2009-aisiais tada abu vartininkai atstovavo Marijampolės „Sūduvai“.
Net septynis kartus šį trofėjų iškovojęs futbolininkas lenkia po šešis sykius LFF taurėje triumfavusį Julių Kvedarą ir Fiodorą Finkelį, kurie į istoriją pateko kaip titulą laimėję žaidėjai bei treneriai. Taip pat šešis kartus skambų šalies futbolo apdovanojimą susižėrė Edvardas Zdanavičius.
A.Vitkauskas pirmą kartą LFF taurę iškovojo 2009 metais su „Sūduva“, o po to net šešis kartus tą padarė su „Žalgiriu“, pradedant nuo 2012-ųjų. Pirmas pasiektas trofėjus su Vilniaus klubu buvo įspūdingas: vartininkas įtemptoje baudinių serijoje su Panevėžio „Ekranu“ atrėmė Ramūno Radavičiaus ir Yanio Urdinovo smūgius, netrukus atsidurdamas komandos draugų bei aikštę užplūdusių sirgalių glėbyje.
„Nėra taip, kad sėdėčiau namuose ir analizuočiau statistiką. Žinau, kad esu vienas iš rekordininkų pagal laimėtų finalų skaičių ir tai yra tikrai malonus pasiekimas. Tikiuosi, kad pavyks laimėti dar vieną taurę ir pratęsti tą pergalingą seriją.
Jei reikėtų išskirti įsimintiniausią finalą, tai paminėsiu patį pirmą, kurį laimėjau su „Žalgiriu“ 2012 metais. Daug kas sutapo: finalas vyko Marijampolėje ir tai buvo pirmi metai, kai išėjau iš „Sūduvos“. Tos rungtynės gavosi tarsi lūžis visai komandai ir klubui – nuo tos pergalės ir prasidėjo visa mūsų laimėtų trofėjų serija. Žaidėme su „Ekranu“, kuris tuo metu buvo labai stiprus, čempionas. Įveikti jį buvo ir principo reikalas. Rungtynės buvo labai emocingos, kovingos, 0:0, baudiniai, įtampa ir viskas mums baigėsi sėkmingai. Euforija, gerbėjai, palaikymas – buvo kažkas nerealaus.
Važiuodami atgal, pamatėme, kad autostradoje link mūsų eina sirgaliai, galvoju, kas čia darosi. Toks įvykis pasitaikė tik kartą mano gyvenime ir tai buvo tikrai įspūdingas palaikymas. Tą prisimenu dar iki šių dienų“, – šėlsmą su sirgaliais autostradoje prisiminė vienas to finalo didvyrių.
Nuo 2012 metų „Žalgiryje“ keitėsi nemažai futbolininkų, tačiau A.Vitkauskas liko ir LFF taurės finalą laimėjo dar penkis kartus – 2013, 2014, 2015 bei du sykius 2016 metais. Tokia žalgiriečių hegemonija pro akis daug kam nepraslysta, tą supranta ir pats futbolininkas, kuriam motyvacijos apginti dar kartą iškovotą trofėjų niekada netrūksta.
„Sutinku su tuo, kad titulą yra sunkiau apginti negu iškovoti, ypač kai jį laimi tiek kartų iš eilės. Kuo daugiau laimi, jauti, kad atsiranda dar daugiau priešų. Atrodo, kad visi aplinkui tik ir laukia, kada „Žalgiris“ pralaimės ar paslys ir tada žmonės aplinkui pasidaro tokie laimingi.
Žaisdamas „Žalgiryje“, visada kovoji dėl trofėjų – tokios klubo ambicijos ir čia surinkti tokie žaidėjai, kurie turi laimėti. Tai – mūsų tikslas ir tos motyvacijos mums tikrai netrūksta“, – pasakojo nuo 2012 metų sostinės klubo garbę ginantis vartininkas.
Kelias iki 2017 metų LFF taurės turnyro finalo vilniečiams buvo labai klampus. Po baudinių serijos šešioliktfinalyje pergalė buvo iškovota Gargžduose, aštuntfinalyje teko rimtai pakovoti su Klaipėdos „Atlantu“, kuris buvo įveiktas rezultatu 1:0, savo ruožtu, ketvirtfinalis buvo įprasmintas pergale 8:0 sostinės derbyje prieš „Panerį“, o pusfinalyje Marijampolėje klampi pelkė vos nepasiglemžė žalgiriečių.
Per pridėtą laiką Egidijus Vaitkūnas išlyginamuoju įvarčių išgelbėjo komandą, tačiau per papildomą laiką vieno žaidėjo persvarą turėję svečiai gavo kirtį buvusio žalgiriečio Algio Jankausko, kuris savo argumentais atsakė į Liviu Antalio įvartį, priversdamas klubus aiškintis santykius baudinių loterijoje. Šį kartą ji vėl baigėsi vilniečių naudai.
„Stumbras“ kartą taip pat stovėjo ant prarajos krašto: dar 85-ąją minutę trenerio iš Portugalijos Mariano Barreto kariauna 0:2 atsiliko nuo „Jonavos“, tačiau charakterio dėka sugebėjo išplėšti pratęsimą, kuriame buvo stipresnė ir iškovojo pergalę rezultatu 5:3. Nebuvo lengva ir pusfinalyje – tada Laikinosios sostinės klubas iš turnyro eliminavo sėkmingai jame pasirodžiusį „Vilniaus Vytį“.
„Kelias iki finalo buvo tikrai sunkus. Finalas, vienerios rungtynės – atskira istorija. Galbūt kažkiek tos patirties buvo galima pasisemti iš ankstesnių etapų rungtynių, bet finale yra visai kita specifika.
Jei komanda patenka į finalą, tikrai tiki, kad gali jį laimėti. Ko ten tada važiuoti, juk neturi ką prarasti. „Stumbrui“, kaip jaunai, ambicingai komandai, tai yra pirma galimybė laimėti titulą. Jiems tai – neeilinis iššūkis, istorinės rungtynės klubui ir tai yra jų didžiausia grėsmė. Patekimas į Europos lygą jiems bus neeilinis postūmis į priekį.
Nusiteikimo ieškoti nereikia, vien finalas yra didelė motyvacija ir jeigu nesugebi rasti motyvacijos tokioms rungtynėms, tai reiškia, kad kažkas yra negerai. Turime dar laiko atsistatyti po paskutinių rungtynių, treniruotėse pamodeliuoti žaidimą, pasiruošti finalui, o sekmadienį vykti ir parodyti gerą, kokybišką futbolą“, – pasakojo A.Vitkauskas.
Po ilgesnės pertraukos vilniečiams teko sugrįžti į Panevėžį, kuriame paskutinį kartą „Žalgiris“ rungtyniavo 2014 metais, kai ten buvo įsikūręs vienas iš savo flagmanų Panevėžio „Ekranas“: „Aukštaitijos“ stadione neteko žaisti nuo „Ekrano“ išnykimo. Ten visada būdavo kova, tarp „Žalgirio“ ir „Ekrano“ visada būdavo principinės rungtynės. Žaisdamas ten, jautei, kad esi svečiuose. Tikiuosi, kad šiame finale būsime kaip namuose. Manau, kad mūsų sirgalių atvyks daug, nes finaluose susirenka daug žiūrovų ir jaučiame palaikymą. Tikiuosi šį sekmadienį sulaukti to paties.“
LFF taurės finalas tarp „Žalgirio“ ir „Stumbro“ įvyks jau šį sekmadienį, rugsėjo 24-ąją dieną. Dvikovos Panevėžio „Aukštaitijos“ stadione pradžia – 16 val.
