A.Klimavičius: "Nedaug Lietuvoje yra likę žmonių, kurie myli futbolą" (Interviu)

2016-02-12 15:23

Devyneri metai klajonių po Rytus, sugrįžimas į gimtąją šalį bei likęs profesionalus požiūris - viską laimėti. Tokį įspūdį sudaro 33-ejų Arūnas Klimavičius, kuris nuo sausio mėnesio ne tik pluša su šalies vicečempionais „Trakų" futbolininkais, tačiau ir tikisi vasario 28 dieną virš galvos su naujaisiais komandos draugais kelti pirmąjį istorijoje klubo trofėjų.

„Grįžimas į Lietuvą - maždaug metus brandintas žingsnis. Tai nebuvo spontaniškas sprendimas - praėjusio sezono pabaigoje žinojau, kad kita mano karjeros stotelė bus gimtinėje. Kai kam toks mano sprendimas atrodo keistas, tačiau susidėjo daug dalykų.

Visų pirma - Kazachstane prasidėjo finansinė krizė; visų antra - man jau trisdešimt treji metai; visų trečia - manęs šeima jau seniai laukė namie. Visi veiksniai rodė, kad man jau laikas grįžti į Lietuvą", - savo sprendimą motyvavo keturiasdešimt vienas rungtynes nacionalinėje rinktinėje sužaidęs „Trakų" naujokas.

-„Trakų" tarpsezonis toks įdomus. Vienas Klimavičius išėjo, kitas atėjo. Nebuvo minčių parungtyniauti kartu?

-Aišku, kad toks noras buvo, tačiau viskas gavosi taip, kaip gavosi. Kiekvienas savo karjerą planuoja kaip jam atrodo teisingausia. Gal kada nors dar sužaisime kartu, tačiau bent jau artimiausius metus teks žaisti prieš jį.

-Bet juk Linas buvo nepaskutinis asmuo, pataręs prisijungti prie riterių?

-Su Linu apie „Trakus" kalbėdavau dar tada, kai neturėjau planų grįžti į Lietuvą. Be to, visada stengdavausi brolio žaidimą pasižiūrėti internetu. Taip kad „Trakų" situaciją dvejus metus žinau tiek iš vidaus, tiek iš išorės.

-Ar buvo vienas žmogus, kuris būtų tavo prisijungimo prie klubo iniciatorius?

-Gruodžio mėnesį susitikau su treneriu Urbonu, pakalbėjome. Draugai neleis man sumeluoti, kad mano prioritetas buvo „Trakų" klubas.

-Kodėl?

-Visų pirma, tai vienas iš nedaugelio profesionalių klubų Lietuvoje. Be to, šeima gyvena Vilniuje, tad norėjau, kad tai būtų Vilniaus apskrities komanda. Liko tik du variantai. Tada susitikau su treneriu ir visi taškai susidėliojo savaime.

-Su komanda susipažinai tik sausio mėnesį. Tas mėnuo kartu patenkino lūkesčius?

-Žinoma, taip. Labiausiai man patinka, kad tai yra žaidėjai, žaidžiantys futbolą, tikrąja to žodžio prasme. Valdo Urbono komanda žaidžia technišką, kombinacinį futbolą, iš kurio žaidėjai patiria malonumą. Visada maloniau, kai kamuolys juda žemais perdavimais. Toks futbolas yra žymiai patrauklesnis akiai.

Šiaip jau manau, kad „Trakai" paskutinio žodžio dar netarė nei Lietuvoje, nei Europoje. Neabejoju, kad su tokiu požiūriu, koks egzistuoja šiame klube, galima dar kilti tiek A lygoje, tiek UEFA Europos lygoje.

-Kas leidžia daryti tokias prielaidas? Kas yra pagrindinis „Trakų" variklis?

-Viskas prasideda nuo klubo prezidento. Šiuo atžvilgiu, Janas Nevoina yra pavyzdys. Nedaug Lietuvoje yra likę žmonių, kurie myli futbolą ir į jį, jeigu taip galima išsireikšti, investuoja savo pinigus.

-Klausdamas turėjau omeny variklį aikštėje..

-Vienos pavardės išskirti nenorėčiau, nes kiekvienoje grandyje „Trakai" turi lyderių, kurie yra matę futbolo, kurie duoda rezultatą. Apskritai, visada geriausius rezultatus demonstruoja tos komandos, kurios yra jaunimo ir veteranų mišinys. „Trakų" jaunimas pernai įrodė, kad gali tinkamai atstovauti šiam klubui.

-O tavo paties vaidmuo? Kur treneris tave dažniau mato: vidurio gynėjo pozicijoje ar krašto gynėjo?

Mes kalbėjome apie tai su treneriu, tai manau, kad dažniau žaisiu vidurio gynėjo pozicijoje. Kitaip tariant, užimsiu atsilaisvinusią brolio vietą. Tiesa, vienose draugiškose rungtynėse kėlinį žaidžiau krašte.

-Iš esmės, problemų nesudaro nei viena pozicija, nei kita?

-Pastaruoju metu dažniau žaidžiu centre, bet tarkim Lietuvos rinktinėje beveik visą laiką žaidžiau krašte. Taip pat kelis sezonus klubuose žaidžiau tik krašte. Ir sezonai buvo visai geri.

-Jei jau užsiminei apie rinktinę, tai Edgaras Jankauskas užsiminė, kad stebi 40 žaidėjų. Kaip manai, esi tame keturiasdešimtuke?

-Tikiuosi, kad taip.

-Linas „Trakuose" žaidė antru numeriu pažymėtais marškinėliais. Liksi su jo numeriu ar turi savąjį?

-Greičiausiai tai bus kitas numeris. Jeigu bus laisvas - rinksiuosi 33-iąjį.

-Kodėl?

-Viskas gavosi atsitiktinai. Nuvykęs į Maskvos „Dinamo" aš pasirinkau 24 - ąjį numerį, nes tuo metu man buvo dvidešimt ketveri. Vėliau, kai nuvykau į Kazachstaną, tas 24 - as numeris buvo užimtas. Todėl nusprendžiau pasirinkti 28 - ąjį, nes tuo metu man buvo dvidešimt aštuoneri. Pagal tą seką ir renkuosi, nes šiuo metu esu trisdešimt trejų.

-Ir pabaigai, pakalbame apie būsimą sezoną. Nenumaldomai artėja dublis su „Žalgiriu". O kaip komandos forma? Toli dar nuo piko? Ar artėjate jo link?

-Pasakysiu taip, kad kiekvienos treniruotės metu matosi vis didesnis komandos susižaidimas. Lygiai tas pats, kalbant apie draugiškas rungtynes. Treneriai planuoja, kad būtent tuo metu būtumėm pike ir manau, kad būsime. Kalbant apie supertaurę, tai turime vienintelį tikslą - ją laimėti, o tam reikia, kad būtumėm tikrai geros formos.

-O kalbant apie pirmąjį čempionato turą?

-Pirmajame ture tikslas toks pat - laimėti.

fkt.lt