Ar mums tikrai nereikia draugiškų susitikimų? (straipsnis)

2015-11-14 18:00

Nors šiuo metu dauguma Europos valstybių rinktinių žaidžia tarptautines draugiškas rungtynes ir ruošiasi artėjančiam Europos čempionatui ar atrankai į Pasaulio pirmenybes, mūsų šalies rinktinė nusprendė šį tarptautinių varžybų langą praleisti.

Tačiau mes nesame vieninteliai, kurie pasirinko nežaisti draugiškų varžybų. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių, kartu su Lietuva draugiškų varžybų nežais dvylika Europos rinktinių. Išbandyti savo galimybes kontrolinėse varžybose lapkritį taip pat atsisakė Škotija, Izraelis, Suomija, Bulgarija, Farerų salos, Armėnija, Baltarusija, Kipras, Kazachstanas, Lichtenšteinas ir San Marinas.

Lengva pastebėti, kad visos draugiškas rungtynes praleidusios nacionalinės ekipos nepateko į ateinantį Europos čempionatą. Tiesa, kiekvienos rinktinės situacija yra skirtinga ir verta atskiros analizės. Svarbiausias kylantis klausimas - ar Lietuvai ir jos žaidėjams buvo reikalingos draugiškos rungtynės?

Tokio sprendimo šalininkai gali surasti tik vieną teigiamą aspektą nežaisti draugiškų rungtynių – jaunesni žaidėjai galėjo padėti jaunimo iki 21 metų rinktinei iškovoti pirmąją pergalę atrankos varžybose ir atstatyti prastą psichologinę būklę šios komandos gretose. Visgi, nacionalinėje rinktinėje iš šių žaidėjų ryškiau būtų pasijutęs tik Vykinto Slivkos ir Luko Spalvio trūkumas, o draugiškose rungtynėse rungtyniauti galima ir be šių žaidėjų.

Ar šių draugiškų rungtynių reikėjo kitiems rinktinės žaidėjams?

Pagrindinis ekipos vartininkas Giedrius Arlauskis šį sezoną klube sužaidė vos vieną susitikimą, o jis įvyko dar rugpjūčio mėnesį. Nacionalinės rinktinės varžybos yra bene vienintelė galimybė Arlauskiui pastaruoju metu pajusti žaidimo ritmą ir bent tam kartui atgauti žaidybinę formą. Kiti du nacionalinės ekipos vartininkai - Emilijus Zubas ir Vytautas Černiauskas, bendrai nėra sužaidę net dešimties rungtynių už rinktinę, tad kiekviena galimybė pasisemti šios patirties jiems yra labai svarbi.

Dar reikalingesnės tarptautinės varžybos yra gynybos linijoje žaidžiantiems žaidėjams. Marius Žaliūkas šiuo metu yra be klubo ir labai sunku pasakyti kokios sportinės formos yra gynėjas, kaip vyksta naujosios komandos paieškos ir kokią naudą dabar jam galėtų atnešti žaidimas rinktinėje. Tačiau kitiems žaidėjams tarptautinių varžybų patirtis tikrai reikalinga.

Linas Klimavičius rinktinėje debiutavo tik šį rudenį, o didelės patirties tarptautinėse varžybose nėra sukaupęs ir atstovaudamas klubams. Vilniaus „Žalgirio“ atstovams Georgui Freidgeimui ir Egidijui Vaitkūnui jau teko sužaisti po daugiau nei dvidešimt rungtynių už rinktinę ir rungtyniauti Čempionų lygos atrankos varžybose. Tačiau net ir to nelabai užtenka, o tarptautinių varžybų patirties stoką savo komandoje ne kartą akcentavo ir vilniečių ekipos treneris Valdas Dambrauskas. Dėl traumos į nacionalinę ekipą negalint atvykti Vytautui Andriuškevičiui, laiko aikštėje tikrai užtektų visiems rinktinės kandidatams. Neverta net minėti, kad savaitė treniruočių ir pora draugiškų varžybų padėtų išlaikyti geresnį tarpusavio supratimą, kuris itin svarbus žaidžiant gynybos linijoje.

Centro saugų trejetas jau yra gana aiškiai išreikštas – Slivka, Panka ir Žulpa. Tačiau sunku surasti tvirtą atsarginį variantą, kurio ateinančioje atrankoje kažkuriuo metu tikrai prireiks. Leidus Slivkai atstovauti jaunimo rinktinei, būtų galima į centro saugo poziciją išleisti vieną iš ant suolo liekančių žaidėjų, arba išbandyti Arvydą Novikovą labiau centro pozicijoje, vietą aikštės krašte paliekant Sauliui Mikoliūnui (jei vis dar bus kviečiamas į rinktinę) arba Ernestui Veliuliui.

Rinktinės atakų lyderiams šiuo metu taip pat reikalinga žaidybinė praktika. Arvydas Novikovas šį sezoną savo klubui atstovavo vos du kartus ir abu juos kildamas nuo suolo. Žaisdamas už nacionalinę ekipą saugas visada demonstruoja gerą žaidimą, o puikus pasirodymas už rinktinę tikrai nepamaišytų ir kovojant dėl vietos startinėje klubo sudėtyje.

Fedoras Černychas pastaruoju metu taip pat išgyvena ne patį geriausią laikotarpį. Jo naujoji ekipa Lenkijoje patiria vieną nesėkmę po kitos, o nesėkmingi rezultatai priverčia klubą ieškoti pokyčių komandos sudėtyje. Visa tai atsiliepė ir Černychui, kuris iš pastarųjų keturių susitikimų tik vieną pradėjo startiniame vienuoliktuke.

Itin svarbu būtų atrasti ir kitą puolimo opciją rinktinėje be Luko Spalvio. Į rinktinę kviečiamas Deivydas Matulevičius įvarčio nepelnė jau nuo kovo mėnesio, o toks nerezultatyvumas tikrai atsiliepia žaidėjo psichologijai ir patiems pasirodymams aikštėje. Sėkmingas žaidimas rinktinės gretose galėtų padėti dar gana jaunam žaidėjui karjerą vėl pakreipti teigiama linkme ir padėti įrodyti, kad įspūdingas kontraktas su Kazachstano klubu nebuvo atsitiktinumas. Be šių žaidėjų ir jaunimo rinktinėje žaidžiančio Stankevičiaus, daugiau variantų puolime, apart bandymų pakviesti veteraną Ričardą Beniušį, nebuvo bandoma, tad šios rungtynės galėjo būti puiki proga pagaliau į rinktinę sugrąžinti kurį nors vieną iš rezultatyviausių A lygos žaidėjų.

Atsižvelgus į visus šiuos faktorius, akivaizdu, kad draugiškos rungtynės mūsų komandai buvo itin reikalingos ir turbūt didžiausia priežastis kodėl jų buvo atsisakyta yra nesėkmės baimė, kuri atsirado po itin nenusisekusių draugiškų rungtynių vasarą. Labai abejotina, jog tiesiog nepavyko surasti varžovų – jei Estijos rinktinė sugeba į svečius pasikviesti egzotišką Sent Kitso ir Nevio salos komandą, tai lygiai taip pat susitarti dėl draugiškų rungtynių galėjome ir mes. Susitikimų nežaidžiame dėl to, kad nėra paskirtas vyriausiasis treneris? Taip pat nelabai tinkamas pasiteisinimas. Nėra net jokių abejonių, kad naujasis treneris analizuotų šias rungtynes ir informacija apie išbandytus žaidėjus ir atskleistas jų galimybes jam neabejotinai praverstų ateinančiame atrankos cikle.

Rinktinės vadovai turėtų būti tie žmonės, kurie supranta, kad nesėkmės negali būti priežastis nebandyti. Lygiai taip pat, kaip tai suprato Lukas Spalvis, Vykintas Slivka ir kiti žaidėjai, kurie nepaisydami tragiškai besiklosčiusio jaunimo iki 21-erių metų čempionato atrankos ciklo, nebijodami kritikos nesėkmės atveju, atvyko padėti savo amžiaus ekipai ir pademonstravę puikų žaidimą išplėšė pergalę prieš Airijos bendraamžius. Šių jaunų žaidėjų noras ir atsidavimas padėti Lietuvos rinktinei galėtų būti puikus pavyzdys, kuriuo ateityje pasiryžtų sekti ir federacijos atstovai.

Tautvydas Sakalauskas