Aston Villa: kaip priprasti prie relegation battle

2015-04-16 09:24 © Eurofootball.lt

Šiek tiek nostalgijos

Turbūt kiekvienas šiuo metu vienintelės Premiershipe Birmingemo komandos fanas su nostalgija prisimena Martiną O’Neillą. Tiems, kurie nežino, kas jis ir kuo jis ypatingas “Aston Villai”: lentelės vidury (o tiksliau, tai prieš jo atėjimą, 06/07 sezone, buvo užimta 16-a vieta) sėdėjusią septyniskart Anglijos čempionų (tiesa, penki iš tų kartų buvo dar XIX amžiuje) komandą buvo grąžinęs į kovas dėl Europos bei tris sezonus iš eilės užėmė su klubu šeštąją vietą. Ir tai buvo ne svajonių pasiekimas, o nusivylimai didelę dalį kovojus dėl Čempionų lygos.

O’Neillo komanda šiaip jau turėjo gan nemažai trūkumų. Visų pirma, ji turėjo itin trumpą suolą ir buvo dažnai rotuojama, būtent todėl komanda, žiemą patogiai įsitaisiusi 3-4 lentelės vietoje, galiausiai nukrisdavo ir baigdavo šešti. Antra, itin primityvios taktikos: leisti varžovams žaisti pirmu numeriu ir kontratakuoti remiantis greitais puolančiais žaidėjais Ashley Youngu ar Gabrieliu Agbonlahoru. Atradę priešnuodį oponentų treneriai klubą ne kartą ne šiaip peržaidė, bet visiškai sumindė. 2010-ųjų kovo mėnesį Londono “Chelsea” nušlavė 7-1 dėl 4-os vietos su “Man City” ir “Tottenham Hotspur” kovojusią komandą.

Tačiau akivaizdūs buvo ir pliusai. Martinas O’Neillas puikiai sugebėjo išnaudoti minėtų žaidėjų greitį, o iš šiaip jau lėtų, senstančių bei error-prone gynėjų, tokių kaip Carlosas Cuellaras ar iki tol “Man City” klube kurį laiką beviltiškai atrodęs Richardas Dunne’as, nulipdė sustyguotą bei drausmingą gynybą, praleidusią vos 39 įvarčius (dabar “Villos” fanui toks rezultatas išspaustų ne vieną džiaugsmo ašarą). Toks žaidėjas kaip Johnas Carew, šiaip jau itin ribotas ir nejudrus, buvo paverstas puikiu target-man’u. Būtent O’Neillas atrado Jamesą Milnerį kaip centro saugą, kuris sudarė stiprų tandemą aikštės viduryje su Stilijanu Petrovu.

O’Neillo “Aston Villa” buvo, ko gero, stipriausia iš šio tūkstantmečio “Villos” komandų. Tiesa, reikia paminėti, jog tai įvyko daugiau ne dėl genialiai vadovaujančio O’Neillo, bet ir dėka komandos savininko Randy Lernerio atvertos piniginės. Tad, suvokiama, buvo ir keletas ne itin vykusių pirkinių: 8,5 milijono svarų už Nigelį Reo-Cokerį, 10 už Curtisą Daviesą, 5 už Steve’ą Sidwellą bei dar 5 už Habibą Beye (kuris tesužaidė 9-erias rungtynes per dvejus su puse metų, kol galiausiai jo kontraktas buvo nutrauktas, o Beye klubo ieškotis teko trečioje lygoje). Kalbant apie kitas nesėkmes žaidėjų rinkoje, klubą paliko trenerio visiškai neįvertintas Gary Cahillas (o visai neblogai dabar būtų jį turėti komandoje).

Kaip bebūtų, tiek apie drausmingą gynybą, tiek apie Young-Downing kraštus, tiek apie Milnerio ir Petrovo kontroliuojamą aikštės vidurį (o dar anksčiau – taktiniu suvokimu pasižymintį kapitoną Garethą Barry centre, kuris jau ir dabar klubo legenda, tačiau Villai viskas būtų klostęsi visiškai kitaip (turbūt geriau), jei šio nebūtų suvilioję “Man City” pinigai) “Aston Villos” fanai dabar gali tik pasvajoti.

Nauja era?

2010-ųjų rugpjūtį, likus vos kelioms dienoms iki sezono pradžios, Martinas O’Neillas pasitraukė iš trenerio pareigų dėl nesutarimų su Lerneriu, tikėtina, dėl to, jog savininkui toliau vykdyti finansiškai nuostolingą klubo viziją pradėjo atrodyti nebeverta. Tai sustiprino ir klubo sirgalių nuojautą, jog gali prasidėti masinis klubo žvaigždžių išpardavimas. Aplink PFA jaunąjį žaidėją Milnerį (taip pat pirktą nepigiai, kainavusį 12 milijonų, kurie neapsaugojo jo senojo klubo “Newcastle” nuo iškritimo) sparną rėžė turtingiausi anglų klubai, tad nenuostabu, kad paskutinėmis transferų lango dienomis į žydrąjį Mančesterį Barry pėdomis pasekė dar vienas svarbus “Aston Villos” žaidėjas.

Jo pamaina neva turėjo būti mainais atsiųstas Stephenas Irelandas, 2009-aisiais netgi tapęs “Man City” sezono žaidėju, tačiau vėliau multimilijoniniams pirkiniams užleidęs vietą aikštelėje. Savo pirmajį klubą jis paliko lyg primadona, kritikuodamas buvusius bendraklubius ir patį klubą. Svarbu, jog Irelandas nebuvo tinkamas pakeitimas Milneriui net taktiškai, o O’Neillo schemose 10-ojo numerio rolėje žaidžiantis airis išvis nebūtų radęs vietos. Ir tai buvo vienintelis komandos, neva siekusios kovoti dėl vietos Čempionų lygoje, naujokas tą nelinksmą vasarą. Nors be Milnerio išvyko tik antraplaniai žaidėjai, ši stagnacija tikrai nedžiugino komandos fanų ir greitai atsispindėjo rezultatuose.

Kol klubui laikinai vadovavo rezervų treneris Kevinas McDonaldas, iš pirmų trejų rungtynių buvo iškovotos dvi pergalės namuose (sezono atidarymo rungtynėse, kur sutriuškintas “West Ham”, bei trečiajame ture, kuriame 1-0 nugalėtas “Everton”), tačiau patirtas ir gan žeminantis pralaimėjimas, kai į Premiershipą sugrįžęs “Newcastle” išsityčiojo iš klubo ir leido suvokti, jog visgi prireiks ieškoti naujo stratego.

Rugsėjo 8-ąją buvo patvirtinta, kad šį postą perims 63-ejų Gerardas Houllier, tuomet dirbęs Prancūzijos futbolo federacijoje bei ilgokai netreniravęs futbolo komandos. Sutvarkius visus formalumus ir Houllier stojus prie vairo rugsėjo 26 d. iškovota pirmoji pergalė prieš “Wolves”, tačiau vėliau komandos forma tapo apgailėtina. 2011-ųjų sausio pradžioje Aston Villa pirmą kartą nuo 2002-ųjų atsirado iškritimo zonoje, po rungtynių su “vilkais” iškovojusi vos dvi pergales lygoje.

Lapkričio mėnesį į komandą atitemptas ilgametis “Arsenal” saugas 37-erių Robertas Piresas tikrai nebuvo pastiprinimas, išgelbėjęs ir iškėlęs klubą. Naudingas buvo nebent treniruotėse, kur galbūt kažko išmokė besiskleidžiantį jaunojo Marco Albrightono talentą, kuris, atrodė, yra vilties spindulys krizės ištiktoje komandoje (o dabar žaidžia Leicesteryje). Vis dėlto, nei Albrightonas, nei kiti į komandos duris besibeldžiantys jaunuoliai (Chrisas Herdas, Ericas Lichaj, Barry Bannanas, Ciaranas Clarkas ir Jonathanas Hoggas) nebuvo stebuklingi išsigelbėjimai komandai (ir tik Clarkas išaugo į padorų žaidėją), kuriai tuo metu itin trūko kelių quality žaidėjų. Būtent todėl Houllier sugebėjo įtikinti amerikietį savininką dar kartą nepagailėti lėšų stiprinant komandą.

Į klubą atvyko box-to-box saugas Jeanas Makounas bei išsinuomoti amerikietis saugas Michaelas Bradley (sužaidęs lygoje vos vienerias rungtynes, o po poros metų jau tapęs “Roma” startiniu žaidėju) ir tuomet niekam nežinomas dešinysis gynėjas Kyle’as Walkeris. Tačiau šie pirkiniai nublanko prieš Darreno Bento atvykimą. 24 milijonai (rekordas, kuris ir artimiausiu metu tikriausiai nebus sumuštas) už “Sunderland” puolėją be abejonės buvo tai, kas išgelbėjo “Aston Villos” sezoną.

Jau debiutuodamas prieš tuomet dėl titulo kovojusius “City” su Barry ir Milneriu šis puolėjas įmušė vienintelį rungtynių įvartį, leidusį užbaigti tragiškų rungtynių seriją ir išlipti iš paskutiniojo trejeto. Komandai, kurioje buvo įsiplieskę ir keli konfliktai, dėl kurių vienas 2009/10 metų sėkmės kalvių Warnockas treniravosi su rezervais, o treneris nušvilpinėtas ir įžeidinėtas pačių klubo sirgalių, Bento sandoris buvo ne tik individualiai aukšto lygio futbolininko atvykimas, bet ir moralinis pastiprinimas. Nors pats Houllier balandžio pabaigoje hospitalizuotas dėl širdies problemų, sezoną komanda užbaigė galingai, o paskutinių dviejų turų pergalės prieš “Arsenal” ir “Liverpool” leido sezoną užbaigti devintoje vietoje, kuri įpusėjus sezonui atrodė nereali.

Sirgaliai šiuo rezultatu buvo patenkinti. Ne todėl, kad būtų pamiršę, jog visai neseniai jų komanda kovojo dėl Europos turnyrų, o todėl, kad pirmos sezono pusės komanda nebuvo pajėgi ne tik kovoti dėl Europos, bet ir įsitvirtinti lentelės viduryje, kai komandos lyderiui išvykus neatvyksta pamaina (o minėtasis Irelandas žaidė apgailėtinai, nesistengė ir treniruotėse), futbolininkai lošia žemiau savo galimybių ribos, o Houllier neturi jokio autoriteto, tad nesugeba ir sėkmingai įdiegti savo taktikų (kurios, beje, irgi labiau tinkamos 90-iesiems).

Makounas irgi nepasirodė sėkmingas pastiprinimas aikštės viduryje ir po 9 rungtynių sezono pabaigoje Premier lygoje nebežaidė, kol galiausiai po poros nuomų perėjo į prancūzų “Rennes”.

Vis dėlto, sezono pabaiga fanus nuteikė optimistiškai, tik po Houllier paskelbimo, kad trenerio karjeros tęsti nebegalės, vėl prireikė ieškoti naujo trenerio, kuris sugebės klubą grąžinti į kovą dėl Europos.

Tikrai nauja era

Jei esi klubo savininkas ir nori papiktinti savo sirgalius, nėra paprastesnio būdo nei pasikviesti strategą, kuris treniravo aršiausių varžovų komandą ilgus metus, kol galiausiai iškrito į Championshipą. Nuo 2011-ųjų vasaros metus trukusios Alexo McLeisho kadencijos “Aston Villoje” nesinori net prisiminti.

Vasarą dėl besibaigiančios sutarties “Manchester United” parduotas Ashley Youngas, o vėliau į “Liverpool” iškeliavo Stewartas Downingas. Vietoje jų atvyko Charlesas N’Zogbia, keturiasdešimtmetį Bradą Friedelį vartuose pakeitė “Manchester City” vietą praradęs Shay’us Givenas, o į dešiniojo gynėjo vietą atvyko Alanas Huttonas, kurį “Tottenhame” nukonkuravo minėtasis Walkeris, Birmingeme suaugęs kaip žaidėjas ir net nespėjęs atskleisti savo futbolininko smegenų trūkumo. Dar išsinuomotas Jermaine’as Jenasas, jau žiemą atsibodęs komandai dėl savo polinkio į traumas ir išsiųstas atgal net neįpusėjus sezonui.

Apie McLeisho metus net nėra ką kalbėti. 16 vieta, vos du taškai virš iškritimo zonos, blogiausias visų laikų “Aston Villos” trenerio pasirodymas (laimėjęs 21,4% procento rungtynių), keturios pergalės namuose per visą sezoną. Negana to, tai buvo turbūt nykiausias ir nuobodžiausias Premier lygos arenose matytas futbolas, akiai patrauklesnis nebent už stereotipinį “Stoke City” demonstruotą futbolą, tačiau net ir ten mintį žaidime galėjo įžvelgti ne tik pats treneris. Klubo pokyčius McLeisho eros metu “FourFourTwo” pavadino nekryptingais – turbūt pats tiksliausias apibendrinimas, kodėl šie metai buvo žalingi tiek trumpalaikėje, tiek ilgalaikėje perspektyvoje. Nesunku suvokti, kodėl McLeishas buvo atleistas, gal išskyrus tai, kaip akivaizdžiai regresuojant komandai jis ištempė visus metus.

Didysis nusivylimas

Kaip galimas pakeitimas “Villos” trenerio poste pirmiausia buvo minimas Premier lygos žiūrovus stebinantis “Norwich City” treneris Paulas Lambertas, su individualiai silpniausia lygos komanda dėl taktinių sugebėjimų išsilaikęs lentelės viduryje. Jaunas ir perspektyvus treneris, demonstruojantis akiai gražų bei taktiškai pagrįstą futbolą, išnaudojantis ribotų žaidėjų stipriąsias puses, gebantis efektyviai rotuoti žaidėjus, atrodė lyg panacėja į duobę patekusiam Birmingemo klubui.

Itin pozityviai nuteikiantys atrodė ir jo pirmieji pirkiniai: “Feyenoord” marokietis Karimas El Ahmadi tiek priešsezonyje, tiek pirmuose oficialiuose mačuose atrodė visas aikštės vidurio bėdas išsprendžiantis all-round saugas, olandų rinktinės centro gynėjas Ronas Vlaaras buvo reikalingas pirkinys gynybos cementavimui, o Belgijoje puikią formą demonstravęs Christianas Benteke atrodė Mesijas komandai, įmušusiai vos 37 įvarčius, iš kurių 9 įmušė tik kiek daugiau nei pusę rungtynių 2011/12 sužaidęs Bentas. Kartu atvyko Lamberto “young and hungry” komandos viziją atitinkantys trečiojo diviziono “Sheffield United” gynėjas Mattas Lowtonas bei šios lygos naujokų “Crewe Alexandra” kapitonas 22-ejų Ashley Westwoodas.

Paleisti keli veteranų (Cuellaras, Collinsas, Warnockas ar Emile Heskey), tačiau turbūt svarbiausias išvykimas buvo į rezervinę komandą nukištas Huttonas. Šitaip naujasis treneris pabandė demonstruoti valdžią bei savo man-management sugebėjimus, disciplinos ir darbo etikos stokojančiam žaidėjui parodęs duris į rezervinės komandos treniruočių centrą.

Tiesa, buvo dar vienas itin svarbus išvykimas. 2011/12-ųjų sezonui besibaigiant komandą pasiekė itin nemaloni žinia: kapitonui Stilijanui Petrovui diagnozuota leukemija. Tai buvo smūgis ne tik todėl, kad pakeisti patyrusį gynybinį saugą pasirodė sunkoka užduotis. Petrovas buvo moralinis klubo lyderis, tad pamatyti jį nuslinkusiais plaukais buvo pakankamai demoralizuojantis veiksnys komandai.

Kita vertus, tai, jog Petrovui pavyko nugalėti klastingą ligą, galėjo tapti ir įkvėpimo šaltiniu. Netapo. “Villa” liko penkioliktoje vietoje, penkiais taškais aplenkusi 18-ą likusį “Wigan”, ir tai tik dėl sėkmingos atkarpos kovą ir balandį (kurioje buvo ir geriausios sezono rungtynės, kur 6-1 sutryptas Di Canio “Sunderland”). Sezonas buvo tragiškas visai komandai, išskyrus pirmojo vartininko vietą pagaliau išsikovojusį Bradą Guzaną, solidžiai atrodžiusį Lowtoną (įmušusį irwondergoalą prieš “Stoke City”, pripažintą gražiausiu “Villos” sezono įvarčiu) bei, žinoma, 19 įvarčių lygoje sukalusį Benteke.

Kitur žaidėjai atrodė silpnokai. Komandos naujokas Joe Bennettas, atvykęs iš Championshipo, neparodė ne tik Premier lygos, bet bent Championshipo lygiui gėdos nedarančių futbolo sugebėjimų. Daug žaidė klubo auklėtiniai Ciaranas Clarkas ir Nathanas Bakeris, kurių pora centro gynėjo pozicija tą sezoną tikriausiai buvo ne vieno infarkto antrajame Anglijos mieste priežastis. Bentas tesužaidė 16 rungtynių (iš jų dauguma nuo suolo), per kurias įmušė 3 įvarčius, kuriais kažin ar pateisino antros lentelės pusės klubui milžinišką algą. Prie to prisidėjo tiek neoptimali jo forma, tiek traumos, tiek, ko gero, ginčai su Lambertu, kuris neva nerado jam vietos savo taktikose.

Taktiškai lanksčiausio lygos trenerio reputaciją turėjęs Lambertas staiga nebesugeba atrasti rekordiniam klubo pirkiniui bei rezultatyviausiam klubo žaidėjui vietos, kai sugeba atrasti net žaidėjams, kurių vieta apskritai ne ant žaliosios vejos, pvz., kamuolio nei išlaikyti, nei perduoti tiesia linija dviejų metrų atstumu nesugebėjusiam Barry Bannanui.

Nuo Stilijano Petrovo iki Bannano, nuo 2010-ųjų formos Dunne’o iki 2013-ųjų (ne)formos Bakerio. Tačiau nesmagiausias virsmas – nuo 2010-ųjų Agbonlahoro vis dar vienu pagrindiniu žaidėju išliko Gabby liekana, statoma tiek kraštuose, tiek puolimo smaigalyje, tačiau niekur neatnešanti norimų rezultatų. Nors statistika ne tokia ir prasta (9 įvarčiai), savanaudiškas ir besmegeniškas komandos talismano žaidimas stebino, pirmiausia todėl, kad toks jis nebūdavo net jaunystės metais.

Nesužavėtas finišo 15-oje vietoje treneris pakeitė strategiją perėjimų rinkoje – urmu pirkti pigūs žaidėjai iš užsienio, tikintis, jog bent keli išaugs į pasaulinės klasės žvaigždes. Trumpa šios strategijos apžvalga: Nicklas Helenius vėl žaidžia “Aalborg”, Aleksandras Tonevas šildo “Celtic” suolą, Antonio Luna per pusę sezono “Veronoje” nedebiutavo Serie A, tačiau dabar gali džiaugtis debiutavęs Serie B. Traumuotasis Liboras Kozakas paskutinį kartą žaidė dar 2013-aisiais, o per tą laiką dauguma fanų išvis pamiršo apie tokį veikėją.

Geresnė situacija tik su universaliuoju Leandro Bacuna bei dabar jau sveiku Joresu Okore, tačiau pirmajame sezone Okore sužaidė vienaženklį skaičių rungtynių, o Bacuna, nors ir meistriškai mušdavo baudos smūgius, taip pat nepasižymėjo nei gynybiniu įdirbiu, nei perdavimų tikslumu.

2013/14 sezone klubui šis apsipirkimas nepadėjo. Ta pati penkiolikta vieta, šįkart dar daugiausia dėl tragiškos žemiau esančių komandų formos sezono pabaigoje. Per paskutinius keturis turus žemiau likusios komandos kartu sudėjus iškovojo vieną pergalę. Pagrindinė sezono išvada – žaidėjams akivaizdžiai trūko patirties, nuolat išleistos laimėtos rungtynės ar per anksti pradėjus šturmą pabaigoje praleidžiami dar keli įvarčiai.

Eilinį sezoną Bakerį su Clarku apžaisdavo kas netingėjo, vidurio saugams taip pat sunkiai sekėsi kurti žaidimą ar bent atiduoti tikslų perdavimą, tačiau šįkart didžiausia problema, ypač po Benteke traumos, tapo puolimas. Neaišku, tai psichologija ar tiesiog Lamberto nurodymai ieškoti geresnės pozicijos smūgiui, tačiau kamuolys nuolat buvo perlaikomas, nedrįstama smūgiuoti į vartus, todėl net itin prasta gynyba išsiskyrusiame sezone (”Fulham” praleido net 85 įvarčius) komanda rezultatyvumu nepasižymėjo.

Natūralu, kad “Villos” fanai vėl pradėjo daryti tai, ką moka geriausiai: reikalauti, kad treneris paliktų komandą.

2014/15: “Lambert OUT” išsipildo

Tai, jog komanda nepatyrusi, perėjo į kitą kraštutinumą – masiškai vyko savo formą praėjusiame dešimtmetyje palikę veteranai (Philippe Senderosas, Joe Cole’as, Kieranas Richardsonas) bei pagaliau kiek aukštesnio (lyginant su 2013-ųjų naujokais) meistriškumo žaidėjai į reikalingas pozicijas: kairysis gynėjas Aly Cissokho bei gynybinis saugas Carlosas Sanchezas, pagaliau pakeitęs Stilijaną Petrovą.

Tik, deja, progresas nedidelis. Po itin gero starto (10 taškų iš 12) sekė labai nesmagi serija, kurios highlight – jau legenda tapęs spalio mėnesio įvarčio apdovanojimo atšaukimas. Agonija tęsėsi toliau, kol galiausiai vasarį komanda vėl grįžo į iškritimo zoną, įmušusi vos 12 įvarčių per 25-erias rungtynes. Po pralaimėjimo “Hull City” 0-2, kuriame eilinį kartą pasirodyta beviltiškai, Lambertui buvo įteiktas atsistatydinimo lapukas, pagaliau užbaigęs šį nemalonų laikotarpį, kurio svarbiausias požymis – nevykusios ar nevykusiai pritaikomos taktikos bei destruktyvūs jų pokyčiai.

Komanda, kurios žaidėjai nemokėjo atlikti trumpo perdavimo, kurios perdavimų tikslumas siekė apie 75%, bandyta paversti tiki-takos atstove Premier lygoje. Bėda, jog išlaikyti kamuolį dažnai sekdavosi sunkiai (kamuolio kontrolė retai siekdavo 45%), o net sėkmės atveju žaidėjai nesumąstydavo, ką su juo nuveikti. Gynybos žaidėjai individualiai neatrodė prastai (nors ir tai daugiausia traumas išsilaižiusio Okore bei savo vertę pagaliau įrodžiusio Huttono nuopelnas), tačiau kas iš to individualaus pajėgumo, kai treneris liepia žaisti aukšta gynybos linija prieš greitus ir techniškus “Arsenal” krašto puolėjus (ir pralaimėti 0-5)?

Nuo kovo Benteke įmušė 8 įvarčius lygoje, nors iki tol per visą sezoną įmušė vos du. Su kuo sieti šio monstro atgimimą, turbūt akivaizdu. Benteke pliusų (žaidimo antrame aukšte, stiprių ir tikslių šūvių ar sugebėjimo nusistumti varžovą kovojant dėl kamuolio) škotas nebesugebėjo išnaudoti, dažnai nurodydavo jam palaikyti kamuolį vietoje smūgio į vartus. Teoriškai Paulo Lamberto vizija galėjo būti patraukli ir sėkminga, tačiau jai netiko nei žaidėjai, nei pats treneris, todėl galima tik pasidžiaugti, kad lambertiškų taktikų matyti sirgaliams neteks.

Nuo Timo Sherwoodo atėjimo į klubą situacija pasitaisė. Sunku nuspręsti, ar tai tiesiog naujojo trenerio efektas, ar ženklas, kad Lamberto komanda ryškiai underperformino, tačiau bet kuriuo atveju gynėjai dabar dažniau suspėja grįžti į savo pozicijas, centro saugai Westwoodas, Delphas, Cleverley ar Sanchezas – atlikti perdavimą nepametant kamuolio savoje aikštės pusėje, o Benteke vėl prisiminė, kaip mušti įvarčius.

Lygoje po Lamberto išėjimo per du mėnesius įmušta tiek pat įvarčių, kiek nuo rugpjūčio iki vasario vidurio. Pakilta iki 15 vietos ir galima kiek lengviau atsikvėpti. Nors komanda dar neapsaugota nuo iškritimo, palankus tvarkaraštis, gera komandos forma ir skęstantys oponentai leidžia tikėtis, jog drebėti išlikimo šiemet nebeteks.

Tik ar džiaugtis stabilia vieta antroje lentelės pusėje – “Aston Villa” klubui tinkama ambicija? Tikėtis šeštos vietos naivu, tačiau klubui, kuriame žaidžia Benteke, Okore, Delphas ar Guzanas bei daugybė “young and hungry” žaidėjų, realu pakovoti ir dėl pirmojo dešimtuko. Iki jo trūksta ne žaidėjų, o trenerio, nežaidžiančio prieš “Arsenal” aukšta gynybos linija, t.y., trenerio su funkcionuojančia galva. Ar Sherwoodas yra būtent toks, parodys laikas, tačiau pirmieji signalai pakankamai pozityvūs.

Futbolas iš šalies - futbolostebetojas.blogas.lt