Brazilų žvaigždė Ferrao – apie stalo tenisą prieš Falcao ir muziką

Carlosas svajojo, koks būtų jausmas būti Falcao tuo momentu, būti žvaigžde ir uždirbti daug. Nors tuomet 22 metų žaidėjas uždirbdavo tik pakankamai rublių, kad pragyventų, jis per daug dėl to nesuko galvos. Einant miegoti jam nepavykdavo nusikratyti fantazijos apie FIFA pasaulio salės futbolo čempionato trofėjų.

„Tuomet buvau niekas, – jis pasakojo interviu FIFA.com. – Nebuvau žaidęs už svarbų klubą, laimėjęs titulų. Niekas nežinojo mano vardo. Kai kurie į mane panašūs žaidėjai kažko rimto ir nepasiekė, tačiau aš visuomet tikėjau, jog pavyks patekti į pasaulio čempionatą.“

Vaikinui, pramintam Ferrao (portugališkai tai verstųsi kaip „įgėlimas“), to nepavyko padaryti per pirmus tris gyvenimo dešimtmečius. Tačiau, kai pagaliau tai pavyko grupės varžybose Klaipėdoje, paaiškėjo, kad buvo verta palaukti. 

„Barcelona“ klubo žvaigždė, pastaruosius metus dukart išrinkta geriausiu žaidėju pasaulyje, pasidalino įspūdžiais apie savo debiutą, A Seleção’s titulo viltis, norą pakartoti Ricardinho rekordą, stalo teniso mūšius su Falcao ir muziką brazilų rūbinėje.

– Koks jausmas pagaliau žaisti FIFA Futsal Pasaulio čempionate?

– Neįtikėtinas jausmas. Futsalas visuomet buvo mano gyvenimas, apie šį momentą svajojau – žaidimą Pasaulio čempionate, atstovavimą Brazilijai – visą gyvenimą. Daug galvojau apie savo šeimą. Daug kartų girdėjau šalies himną prieš rungtynes, tačiau išgirsti jį pasaulio čempionate buvo kažkas tokio. Mano širdis tikrai plakė dažnai. Tai buvo emocingas momentas.

Taip pat labai džiaugiuosi, jog daug žaidėjų komandoje pasižymėjo įvarčiais ir taip pat gavo pasitikėjimo, tačiau mūsų dar laukia ilgas kelias.

– Pirmose rungtynės svarbus pirmasis įvartis krito po jūsų ir Rodrigo sužaistos „sienelės“...

– Tokias kombinacijas kartu su Rodrigo dažnai treniruojamės. Iš tiesų netgi dirbome ties tuo paskutinėje treniruotėje prieš rungtynes – kaip aš mėgstu prisiimti kamuolį, kaip jis tai daro ir t.t. Tikrai gerai susižaidžiame ir, laimei, tas šį kartą pavyko. Tikiuosi, kad aš ir Rodrigo dar parodysime ne vieną „sienelę“ šiame turnyre.

– Nuostabiai pasirodėte rungtynėse su Vietnamu – pelnėte 4 įvarčius. Ar „Auksinis kamuolys“ ir „Auksinis batelis“ (prizai geriausiam ir rezultatyviausiam žaidėjui – red. past.) – jūsų tikslas Lietuvoje?

– Pagrindinis tikslas – laimėti pasaulio čempionatą. Manau, jog visi jaučiamės taip pat. Brazilijos komanda buvo paruošta laimėti pasaulio čempionatą. Labai norime sugrąžinti titulą į Braziliją. Suprantama, kiekvienas žaidėjas trokšta ir individualių apdovanojimų, tačiau svarbiausia, jog taptume čempionais. Jei pavyktų, esu įsitikinęs kad individualūs prizai atitektų mūsų komandos nariams – ar tai būčiau aš, ar kiti žaidėjai.

– Ricardinho buvo išrinktas geriausiu žaidėju pasaulyje penkis kartus iš eilės. Jūs laimėjote paskutinius du prizus. Ar galvojate apie tai, jog būtų galima pakartoti jo pasiekimą?

– Be abejo. Tai, ką nuveikė Ricardinho, ir ką Falcao iki jo, buvo istoriniai pasiekimai. Neįtikėtinai sunku tai pasiekti, išlaikyti tokį aukštą lygį norint laimėti geriausio žaidėjo prizą penkis metus iš eilės, kaip tai padarė Ricardinho. Tačiau dabar turiu du titulus ir tikiuosi, jog pavyks laimėti dar. Nėra geresnio pjedestalo nei pasaulio čempionatas, norint pademonstruoti ką sugebi. Jei pavyktų padėti Brazilijai tapti čempionais, nudžiuginti tautiečius, manau, jog turėčiau gerą šansą.

– Jūsų tėvas buvo futbolininkas, rungtyniavęs „Gremio“. Ar augdamas žaidėte futsalą, ar futbolą?

– Pradėjau futsale. Mano tėtis mane nuvedė į futsalą dar kai buvau vaikas. Kurį laiką pažaidžiau ir futbolą, bet tai neužtruko. Kai esi vaikas, visuomet nori kamuolio, o futbole turi jo laukti ilgiau. Todėl visuomet man labiau patiko futsalas, ir nors tėtis bandė įkalbėti sukti į futbolą, likau su futsalu. Žvelgiant atgal, nesigailiu to nė sekundei.

– Esate „Barcelona“ klubo ir Brazilijos rinktinės žvaigždė, geriausias pasaulio žaidėjas. Tačiau praėjusio dešimtmečio pradžioje neuždirbote daug pinigų ir gyvenote Sibire, kur temperatūra siekdavo ir 42 laipsnius šalčio. Negalvojote baigti karjeros?

– Niekuomet nebuvo akimirkos, kada norėjau mesti futsalą, tai visada buvo mano svajonė. Pasakiau sau, kad išvažiuosiu ten ir susikursiu sau vardą – nusistačiau sau tokį tikslą. Žinoma, buvo sunku, tačiau ne viskas rožėmis klota. Iš namų išvykau 14-os metų, žaisti futsalo teko persikelti į kitą miestą. Buvo iššūkių, barjerų, bet dėkoju Dievui, jog viskas mano gyvenime atsitiko gana greitai.

16-os žaidžiau profesionaliai, o 19 metų išvykau į Rusiją. Iš pradžių prisitaikyti buvo nelengva dėl šalčio, šalies, visiškai kitokios kultūros. Bet po truputį pripratau ir dabar vertinu Rusijos lygą bei Rusiją kaip padariusius didelę įtaką mano kaip žaidėjo ir asmenybės augimui.

– Kaip įvertintumėte Brazilijos šansus?

– Tai yra naujas Seleção, be Falcao, kuris nuveikė neįtikėtinų dalykų, pakeitė istoriją. Tokio genijaus pakeisti negali, tačiau ši komanda buvo sukurta konkrečiam tikslui: laimėti pasaulio čempionatą. Visi atvyko čia labai geros sportinės formos. Turime keturis žaidėjus, kurie buvo Pasaulio čempionate – Guitta, Rodrigo, Dyego ir Dieguinho. Guitta ir Rodrigo 2012 metais tapo čempionais. Turime gerą trenerį Marquinhosą ir gerą kapitoną Rodrigo.

Turime gerų žaidėjų visoje komandoje, ir, kas svarbiausia, galime tikrai gerai žaisti kartu. Komandoje yra tikrai gera atmosfera. 2016 metais Brazilija žaidė taip pat gerai, tačiau pralaimėjo po baudinių ir viskas buvo baigta. Brazilijos futsalui tai buvo rimtas smūgis. Falcao nenusipelnė taip visko baigti. Dabar mes esame čia tam, kad susigrąžintume titulą. Esame nusiteikę tai padaryti ir esu užtikrintas dėl mūsų galimybių.

– Jūsų ir Falcao stalo teniso dvikovos visuomet pralinksmindavo komandą. Kai jo nebėra, ką darote atsipalaidavimui už aikštės ribų?

– Falcao – vienas geriausių futsalo žaidėjų istorijoje, tačiau stalo tenise dominuodavau aš! Nepyk, Falcao, bet buvai mano grobis (juokiasi – aut. past.). Kalbant rimtai, stalo tenisą žaidžiau nuo vaikystės. Mėgstu šį žaidimą, todėl visuomet, kai yra laisvo laiko, tą ir bandau daryti. Labai grėsmingas stalo teniso žaidėjas yra Rocha, prieš jį man sunkiausia žaisti. Taip pat mėgstame eiti į pirtį, žiūrėti serialus ir žaisti kortomis. Visa tai darome, kad atsipalaiduotume, kad negalvotume vien apie futsalą. Atpalaiduoti savo mintis yra labai svarbus dalykas.

– O muzika?

- Esu pagodeiro (pagode muziką grojantis – aut. past.). Man patinka pagode, samba. Atsivežėme savo instrumentus, turiu savo tamburiną. Jis personalizuotas, man labai patinka. Kartais pasilinksminame muzikuodami. Tai smagu, ir šiek tiek leidžia prasiblaškyti visiems kartu

– Jei nebūtumėte futsalo žaidėjas, ką veiktumėte?

– Geras klausimas. Ko gero, užsiimčiau samba. Kadangi esu pagodeiro, man patinka groti su tamburinu. Galbūt eičiau šiuo keliu.