Pakruojo „Kruojos“ komandą nuo šiol į priekį ves treneris Divaldo Alvesas, per savo trenerio karjerą dirbęs Portugalijoje, Indonezijoje ir Malaizijoje. Specialistas iš Portugalijos fkkruoja.lt pasidalino ryškiausiais karjeros prisiminimais, papasakojo apie sausakimšus stadionus Indonezijoje ir susitikimus su tokiais treneriais kaip Pepas Guardiola ar Markas Hughesas.
- Sveikinimai tapus „Kruojos“ vyr. treneriu! Kokie pirmieji įspūdžiai ir lūkesčiai?
- Labai ačiū. Kol kas mėgaujuosi galimybė dirbti su šia žaidėjų grupe. Vyrai pasižymi drausme ir sunkiai dirba treniruočių metu. Kai matau, jog žaidėjai treniruotėse pilnai išsikrauna, galiu drąsiai teigti, jog ši komanda turi daug potencialo augti ir žengti pirmyn.
- Papasakokite apie save – Lietuvoje futbolo gerbėjams nesate gerai pažįstamas. Kada ir kur pradėjote trenerio karjerą, galbūt anksčiau pats žaidėte futbolą?
- Esu kilęs iš Portugalijos sostinės Lisabonos, gyvenau Odivelas miestelyje, kuris visada garsėjo savo futbolo talentais. Šis nedidelis miestas visada turėjo tokį tarsi sportinį mentalitetą ir Portugalijai išaugindavo nemažai talentų. Treneriu pradėjau dirbti „Atletico do Cacem“ komandoje, kur treniravau vaikus iki dešimties metų amžiaus.
Vėliau sulaukiau galimybės persikelti dirbti Lisabonos „Benfica“ akademijoje, kur atlikau ir skauto pareigas. Taip, savo laiku ir pats žaidžiau futbolą, tačiau niekuomet nebuvau toks žaidėjas kaip Ronaldo, Figo ar Eusebio (šypsosi). Galbūt kaip treneris kada nors pasieksiu tokį lygį?
- Kokia yra Jūsų žaidimo filosofija – kokį futbolą demonstruojančią „Kruoją“ įsivaizduojate ateityje?
- Kai komanda turi kamuolį, ji gali įmušti ne tik daugiau įvarčių, bet ir jaustis saugi gynyboje. Kontroliuoti žaidimą ir organizuotai veikti puolant ir ginantis. Man patinka, kuomet mano komandai priklauso kamuolio kontrolė, o saugų ir gynybos grandyse yra taktinė disciplina. „Kruojos“ klube yra gera žaidėjų grupė ir man malonu su jais dirbti.
Galiu pasakyti, jog „Kruojos“ klube matau ambicijas ne tik gerai pasirodyti A lygoje, bet ir tarptautinėje arenoje, kur šiemet turėsime galimybę varžytis. Taip, tai nebus lengva ir mums reikia laiko, tačiau tai įmanoma.
- Minėjote, jog žaidėjai treniruočių metu negaili savęs ir pasižymi drausme. Kokie kiti įspūdžiai, pradėjus darbą su šia komanda?
- Pakruojyje situacija tokia, jog per trumpą laiką „Kruojos“ klube įvyko daug permainų, tačiau tikiuosi, kad su laiku ir sunkaus darbo dėka mes tapsime tikra Pakruojo šeima. Kaip ir minėjau, ekipa ambicinga, tačiau vien ambicijų futbole nepakanka. Mane džiugina, jog žaidėjai pasižymi geromis techninėmis savybėmis, bet turime padirbėti taktiškai.
Ši žaidėjų grupė turi gerą žaidimo supratimą, intelektą aikštėje, o tai – labai svarbu. Nenumaldomai artėjant UEFA Europos lygos atrankai turime stipriai gerinti taktinę discipliną.
- Ką manote apie Lietuvos A lygą?
- Laisvu laiku mėgstu žiūrėti futbolą, taip pat ir mažiau žinomas lygas. Lietuviškas futbolas, kiek susidarė įspūdis, nėra ypatingai greitas, tačiau dalis žaidėjų pasižymi neblogomis techninėmis savybėmis, gerai mato aikštę. Futbolo lygis čia auga ir juda į priekį.
- Ką apie Lietuvą žinojote prieš čia atvykstant?
- Žinojau Lietuvos vėliavos spalvas. Geltona man asocijuojasi su saule, žalia su futbolo aikštėmis, o raudona – su krauju. Šalis pirmą įspūdį sudarė teigiamą, man čia patinka. Su laiku Lietuvą pažinsiu geriau.
- Kaip apskritai atsirado galimybė atvykti dirbti į „Kruojos“ klubą ir ar rinkotės iš kelių pasiūlymų?
- Man patinka iššūkiai, o „Kruoja“, atrodo, ir pati mėgsta iššūkius. A lyga, UEFA Europos lygos atranka, man tai nuskambėjo labai įdomiai, todėl ir sutikau. Taip, buvo ir daugiau variantų, taip pat ir pelningesnių, tačiau Pakruojis pasirodė tinkamiausias pasirinkimas. „Kruojos“ žaidėjai – tarsi kariai, man tai patinka. Jie rimtai nusiteikę, su profesionaliu požiūriu. Tikiu, kad kartu su vyrais sparčiai judėsime į priekį ir pasieksime gerų rezultatų.
- Kaip treneris esate pakankamai jaunas, tačiau jau dabar turite nemažą patirties bagažą. Kuo šis darbas Jus labiausiai traukia?
- Visiška tiesa, esu jaunas treneris, tačiau labai norintis pergalių. Treniruoti pradėjau dar būdamas 20 metų, kai pats žaidžiau. Tuomet ir rungtyniavau, ir treniravau mažus vaikus. Man visada patiko vadovauti, bendrauti su žmonėmis. Tiesiog dievinu tai.
Kas mane labiausiai žavi šiame darbe? Visa futbolo atmosfera – žiūrovai, vis naujos vietos, stadionai, jaučiamas spaudimas ir tas malonus natūralios vejos kvapas, kuomet atvyksti į stadioną. Pačios rungtynės – tai daugybė emocijų. Visa tai tiesiog susideda, net paaiškinti sunku, tai tiesiog reikia pajausti.
- Pakruojo klube ne visi futbolininkai kalba angliškai. Ar jaučiate komunikacijos barjerą?
- Turiu didelį norą mokytis lietuvių kalbos, o kol kas padedame vieni kitiems – kai kurie žaidėjai komandoje kalba angliškai, taip ir bendraujame, jie padeda.
- Ką laikote didžiausiomis pergalėmis savo trenerio karjeroje?
- Du kartus buvau pripažintas metų treneriu. Tai įvyko 2010 ir 2012 m. su skirtingomis komandomis. Taip pat man yra pavykę laimėti du tarptautinius trofėjus Azijoje. Aš nuolatos, kiekvieną dieną tobulinu savo žinias, stengiuosi būti geresnis vadovas ir lyderis. Taip pat dalinuosi patirtimi su kitais treneriais. Stengiuosi nestovėti vietoje, nes futbolas irgi nestovi.
- Kai treniravote Indonezijos „Persebaya“ klubą, 2012 m. žaidėte kontrolines rungtynes su QPR komanda, kuriai vadovavo Markas Hughesas. Taip pat per savo karjerą vienoje TV laidoje esate susitikęs ir su Pepu Guardiola, kitais žinomais futbolo žmonėmis. Papasakokite apie įdomiausias savo karjeros patirtis.
- Tada QPR pralaimėjome 1:2, o stadionas buvo sausakimšas, 86 000 žiūrovų vienu metu pradėjo skanduoti mano vardą. Tokią akimirką tiesiog prarandi kalbos dovaną ir tuo mėgaujiesi. Tai buvo labai įsimintinas vakaras.
Per savo karjerą turėjau garbės susitikti ir susipažinti su tokiais treneriais ir žaidėjais kaip Pepas Guardiola, Markas Hughesas, Fernando Couto, Gil Gomes, Sergio Conceicao, Carlos Queiroz, Tony Fernandez ir daugeliu kitų. Jaučiuosi laimingas dirbdamas šį darbą ir turėdamas tiek daug galimybių pažinti ir mokytis iš geriausių.
- Ilgą laiką dirbote Indonezijos aukščiausioje lygoje. Turėtų būti gana keista iškeisti Indoneziją ir Malaiziją, kur žmonės labai myli futbolą, į Lietuvą – šalį su mažais stadionais. Ar nebus keista?
- Indonezijoje gyvena 260 milijonų žmonių, 90 procentų iš jų yra tiesiog išprotėję dėl futbolo. Šios šalies komandos nuolat gerai pasirodo Azijos taurės turnyre ir Azijos Čempionų lygoje. Tai buvo gera patirtis.
Kaip žinome, Lietuvoje situacija yra kitokia, tačiau iššūkių irgi netrūksta – laukia tiek A lyga, tiek UEFA Europos lyga. Turime tuo didžiuotis. Manau, jog Lietuva ateityje gali tapti futbolo šalimi. Nebijau naujų iššūkių, džiaugiuosi dirbdamas su šia žaidėjų grupe ir darysiu viską, jog džiugintume savo gerbėjus geru žaidimu.
fkkruoja.lt
