Dar šiek tiek linkėjimų Igoriui "0:4" Pankratjevui

2015-06-14 15:14 © Eurofootball.lt

Nulis prieš šešiolika. Toks paskutinių šešerių Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės rungtynių įmuštų ir praleistų įvarčių santykis. Paskutinis įvartis į Igorio Pankratjevo priešininkų vartus krito tikrai senokai - 2014-ųjų spalio 9 dieną, kai Saulius Mikoliūnas smūgiu galva išplėšė mūsų rinktinei pergalę prieš estus. Tada atrodė, kad rinktinė, jei pasiseks, yra pajėgi pakovoti dėl istorinio kelialapio į Prancūzijoje vyksiantį Europos čempionatą. Dabar atrodo, kad bus visai neblogai, jei pavyks iškovoti lygiąsias su San Marinu ir užimti penktąją vietą grupėje. Žmonės, prieš gerą pusmetį investavę pinigus į marškinėlius, teigiančius, kad net širdį dėl rinktinės atiduoti gali, dabar investuoja į Top Sporto čekius su šveicarų pergalės tikimybe. Nebėra nei vilties, nei tikėjimo. Mūsų federacijos bachūrai, lietuviškosios fikcinių psichų atmainos, išsiurbė visą Lietuvos rinktinės fanų džiaugsmą (kad išsiurbė pinigus, net neberašau, ir taip visi žinote).

Fiasko su Šveicarija, fiasko su Anglija, dar didesnis fiasko su Vengrija - atrodo, nėra kur žemiau ir kristi. Trys varžybos, pralaimėtos identišku rezultatu - 0:4, o Igoris P. po varžybų su vengrais teigia: „Rezultatas visą laiką yra svarbu, bent jau man”. Nulis keturi yra visai tragiškas rezultatas, bent jau man. O bandymas dangstytis tuo, kad žaidėjai nauji, nesusižaidę, yra išvis absurdiškas - nesusižaidę, reiškia, nereikia jų leisti kartu žaisti. Baravykas, Klimavičius (su didžiausia pagarba šiems futbolininkams) - ar šitie žaidėjai pajėgūs žaisti prieš Dzsudzsaką ar Stieberį? Ar tai, kad jie nepadarė blogo įspūdžio treneriui, padės mums patekti į Europos čempionatą? Po šito fiasko liko daug daug klausimų, bet lietuviai sugebėjo juos atsakyti jau po kelių dienų - rungtynėse su Malta.

Per įvairius futbolo kompiuterinius žaidimus, jei tavo klubas labai buksuoja ir nori jį grąžinti į pergalių kelią, gali susitarti sužaisti draugiškas varžybas su savo komandos rezervais arba kokia kita, futbolo tradicijų pernelyg nepuoselėjančios šalies ekipa - lengva pergalė atneša žaidėjams pasitikėjimo. Atrodo, šito triuko griebėsi ir Lietuvos futbolo federacija - norėdami, kad nuotaikos prieš varžybas su šveicarais būtų bent kiek linksmesnės, jie nutaria sužaisti draugiškas rungtynes prieš 145-ąją vietą FIFA reitinge užimančią nykštukinę Maltą. Rungtynės sužaistos, švieslentėje rezultatas 2:0 šeimininkų naudai. Gražūs įvarčiai? Taip. Bet jei neleisi smūgiuoti ir drausmingai ginsiesi, nebus ir jų. Pankratjevas po pralaimėjimų (o ir kitais atvejais) mėgsta pabrėžti, kad šiais laikais futbolą moka žaisti visi. Tai kodėl mes nemokame? Juk mes jau visą dešimtmetį intensyviai gerinom infrastruktūrą, statėm naujus stadionus, rūpinomės jaunių futbolu… Visur tik bachūrai ir jų demagogijos.

Aišku, šimtą kartų gvildenta tema, bet privalau bent retoriškai paklausti. Kur Karčemarskas? Kur Stankevičius? Kur Šemberas? Kur Kalonas, kuriam, galbūt sutapimas, dingus iš rinktinės prasidėjo Lietuvos įvarčių badas? Dėl Karčemarsko dar galima atleisti, Arlauskis žaidžia tikrai neblogai, be jo būtume iš Wembley kokius aštuonis parsivežę, bet pasakykit, kodėl prieš Angliją, vieną elitinių futbolo rinktinių, krašto gynėju žaidžia Georgas Freidgeimas? Pirmiausia, tai ne jo pozicija. Antra, jo sudėjimas, greičio savybės ir techninis arsenalas taip pat neleidžia toje pozicijoje žaisti. Ištikimiausi rinktinės fanai, galbūt, ginčysitės, kad leisti Freidgeimą krašte buvo taktinė gudrybė? Deja. Kažko susijusio su taktiniais sprendimais rinktinėje nematėme jau nuo Jose Couceiro laikų. Atraminio saugo pozicijoje Tomas Mikuckis - bandomas The Special One šį sezoną propaguotas žaidėjų išsidėstymas, kuriame atraminiu saugu žaidė jaunas prancūzų gynėjas Kurtas Zouma. Vėlgi, Mikuckis nėra Zouma - Mikuckis atvyko po ilgos traumos, prastos sportinės formos, atraminiu saugu turbūt nežaidęs gyvenime. Pagalvokit, jei būtų buvę pamiršti visi vidiniai konfliktai, visos asmeninės nesantaikos, visi bachūrų išvedžiojimai, o vietoj Freidgeimo ir Mikuckio būtų žaidę Stankevičius su Šemberu? Būtume pralaimėję, be abejo, bet Harry Kane‘ui savo debiutinio įvarčio turbūt būtų tekę palaukti, o patyčios iš anglų žiniasklaidos nebūtų net pusiau tokios, kokias išgirdome.

Žmogus, net Wembley stadione neišsižadėjęs savo vilijampolietiško stiliaus ir rungtynėse su Anglija pasirodęs pilna treningine eilute, atrodo, ilgai rinktinėje nebeužsibus. Visai reali ir, manau, nebloga kandidatūra į trenerio postą - ilgametis rinktinės puolėjas Edgaras Jankauskas. Su A lygoje praeitais metais debiutavusia „Trakų” ekipa Jankauskas įrodė, kad turi trenerio gabumų ir, nors sezono gale buvo atleistas, paliko tik gerus prisiminimus. Aišku, galima būtų trenerio paieškoti ir svetur, rasti strategą, galintį atnaujinti mūsų sovietines taktikas, bet abejoju, ar darbštieji federacijos darbuotojai gaiš laiką ieškodami trenerio svetur. Šiandien žaidžiame prieš šveicarus, visiems turbūt aišku, kaip baigsis rungtynės, bet pažiūrėkite jas. Vien iš pagarbos žaidėjams, kurie tapo sistemos aukomis, kurie noriai kaunasi ir neišeidami iš savo aikštės pusės. Birželio 14-oji - Gedulo ir Vilties diena, tai pagedėkim mūsų rinktinės rezultatų ir su viltimi tikėkime, kad išauš diena, kai bachūrų galvos risis, o Lietuva galės didžiuotis savo rinktinės rezultatais. Gero futbolo.

Futbolas iš šalies - futbolostebetojas.blogas.lt