Portale "EuroFootball.lt" - nauja rubrika. Nuo šiol savo nuomonę apie Europos ir Lietuvos futbolo aktualijas dėstys ekspertas bei sirgalius Dainius Jankauskas.
- Dainiau, pradėkime nuo aktualiausių praėjusios savaitės įvykių. Lietuvos rinktinės rungtynės, G.Arlauskio bei trenerio I.Pankratjevo "šou", vėliau LFF prezidento J.Kvedaro bandymas užglaistyti susidarusią situaciją.
- Visų pirma, norėčiau pasinaudoti proga ir padiktuoti straipsnį, koks turėtų būti rašomas pagal spaudos konferencijoje išsakytą vartininko G.Arlauskio viziją.
Lietuvos rinktinė ir šalies futbolas - tarsi lėtai bręstantis vynas. Ateityje jie taps vis geresni ir geresni, tuo net nereikia abejoti. Praūžė Europos atrankos čempionato kovos. Mūsų šalies vyrai kovėsi it liūtai ir turėjo šansų visose rungtynėse. Ir nebūtinai futbolo aikštėse.
Štai aplankytos penkios šalys, praplėstas akiratis, o kaip taisyklė, svečiams reikia būti mandagiems, todėl šaunius sutikimus rengusių šeimininkų labai ir neskriausta. Pirmose rungtynėse iš inercijos dar sumušta porą įvarčių San Marine, bet paskui stojo tvarka. Įvarčių santykis 1:10 ir tik nesusipratėliai slovėnai sugebėjo ranka pamosuoti baudos aikštelėje ir padovanoti 11 metų baudinį.
Dėl rezultatų namuose tikriausiai kaltas per didelis jaudulys. Juk rungtynes stebi šeimos, draugai, o kur dar milijonai žiūrovų iš viso pasaulio prie televizorių ekranų. Todėl 80 procentų laiko trečiasis iš eilės tikslus perdavimas skriedavo tiesiai varžovams į kojas.
O dar atsiminus, kad atvažiavę San Marino žaidėjai yra gerokai pailsėję ir nekamuojami nuolatinių treniruočių, rezultatas prie tokio spaudimo gavosi visai normalus. O pridėjus barmenų sprinterio savybes, baldžių - mokėjimą elgtis su mediena, alyvuogių spaudėjo - išspausti rezultatą, apšvietimo specialisto - sugalvoti genialų planą, o trenerio-mokytojo - viską įkalti į galvas, darosi visai nejuokinga.
Mūsų futbolas bręsta ir reikia turėti kantrybės. Juk vynas per 25 metus dar netampa elitiniu, gal po šimtmečio ar dar daugiau galėsime paragauti pirmųjų rezultatų.
- O jei kalbėtume rimtai?
- Per vieną trenerio I.Pankratjevo veiksmą sužlugo daugybę metų puoselėta "Lietuvos, kaip drąsios šalies" įvaizdžio užsienyje strategija. Mano kolegos anglai šypsodamiesi klausia, kodėl treneris pasipustė padus ir bailiai pabėgo iš spaudos konferencijos. Man beliko atsakyti, gal žmogų prispyrė reikalas, juk stadione tarnybinių tualetų nėra daugybė. O šiaip, iš tikrųjų gėda, kad bent Anglijai ištrimituota žinia, kad Lietuvos treneris - bailys, kuris bėga nuo žurnalistų klausimų.
O G.Arlauskio praėjimas akmeniniu veidu pro stovinčius žurnalistus, panašu, kad kainavo net ir vietą ant atsarginių "Watford" žaidėjų suolelio, nes jis nebuvo net registruotas rungtynėms prieš "Arsenal". Interneto amžiuje skandalai plinta greitai, o solidžioje "Premier" lygoje jų niekas nemėgsta.
Išlindusio LFF prezidento J.Kvedaro atsakymai televizijos laidoje manęs nenustebino. Juk geriausia gynyba - puolimas. Vaikų treneriai blogi, savivaldybės blogos... O kieno darbas kelti tokių darbuotojų kvalifikaciją, kviestis specialistus iš užsienio. Jei jau nepavyksta prisibelsti į savivaldybes, reikėtų rimtai pamąstyti ir pasižiūrėti į veidrodį.
Su tokiu vadovavimu ir vizijomis bet kurį eilinė bendrovė būtų kelis kartus bankrutavusi, o jos vadovas, neturėdamas nei kompetencijos, nei geros reputacijos, užsispyręs kalbėtų "aš nekaltas". Ar tikrai?
- Vadinasi, apie gerus rezultatus lieka pamiršti?
- Kol bus panašus mąstymas ir tie patys žmonės - taip. Neseniai teko skaityti trenerio Aurelijaus Skarbaliaus interviu. Matosi, kad žmogus puikiai nusimano apie visus reikalus, būtent jį reikėtų skirti LFF techniniu direktoriumi. Prezidento pareigos turėtų atitekti garsenybei, pavyzdžiui, Deividui Šemberui, kuris greičiausiai jau po mėnesio baigs profesionalo karjerą.
Su naujais veidais atsivertų visos durys, prasidėtų judėjimas, o vienas jau anksčiau apkalbėtas projektas pakeistų pavadinimą "Užauginkime bent E.Jankauską Lietuvai".
Bet ką aš čia kalbu. Viskas yra utopija. Spėčiau, kad LFF vadovybė išlaikys sovietines balsavimo tradicijas, kai yra vienas kandidatas, o už jį rankas kelia pamaloninti draugelių veidai. Rinktinės treneriu paskirs Mareką Zubą, su kišeniniais asistentais.
Inteligentiškas lenkas kurį laiką nuramins emocijas, tačiau situacija futbole nepasikeis, o FIFA reitinge rankomis trins netoliese esantis Madagaskaras, karo niokojama ir vos 11 žaidėjų surenkanti Sirija bei kitos egzotiškos rinktinės.
Apskritai, LFF prezidento rinkimuose turėtų balsuoti tie keli tūkstančiai amžinų optimistų, kurie sumokėję milžiniškus pinigus už bilietus, apdaužyti ir sušalę, visgi paaukojo savo širdis rinktinei. Jie turėtų ant 50 eurų kainavusių bilietų užrašyti savo norimo kandidato pavardę ir įmesti ją į urną. Jei kas verti balsuoti, tai tik jie.
