© Eurofootball.lt
Pirmosios rinktinės didesnės sėkmės pasiektos 1932-iais metais, kada Bulgarija tapo savotiška Balkanų čempione, užimdama pirmąją vietą vieno rato varžybose, kuriose dalyvavo Rumunija, Jugoslavija ir Graikija. O dar po dviejų metų nacionalinė komanda pirmąkart dalyvavo Pasaulio čempionato atrankinėse varžybose. Pirmas blynas prisvilo.
Pirmuoju pokario didesniu laimėjimu tapo 1956 metų Olimpiados bronzos medaliai. Praėjus dar dvylikai metų – 1968-iais – bulgarai laimėjo ir Olimpiados sidabrą. Šis pasiekimas iki šiol yra aukščiausias šalies laimėjimas.
Europos pirmenybės bulgarams, kaip bebūtų keista, visuomet buvo nepatogios. Jie daug dažniau yra papuolę į Pasaulio čempionatą. Nežiūrint to, kad rinktinė dalyvavo visose Europos čempionato atrankinėse varžybose, patekti į finalinę dalį pavyko tik 1996 metais.
1960-iais kelią jiems pastojo jugoslavai, praėjus keturiems metams – prancūzai, o vėliau – 1968-iasias italai juos pašalino ketvirtfinalio stadijoje. Įdomu tai, kad 1964 ir 1968 metų čempionatuose „16-osios tarybinės respublikos“, kaip tuomet vadino bulgarus, aukomis tapo šiemetinio čempionato šeimininkai portugalai, vedini stebuklingojo Eusebio.
Patekimas į ketvirtfinalį 1968-iais iki šiol laikomas aukščiausiu pasiekimu žemyno pirmenybėse. Su pripažintų žvaigždžių – Georgijaus Asparuchovo, Ivano Kolevo, Petaro Žekovo pasitraukimu, komanda akimirksniu prarado savo meistriškumą, ir nuolatos ėmė balansuoti atrankinių grupių dugne. Pokyčiai į gerąją pusę pastebėti Euro-88 kvalifikaciniame cikle. Jame bulgarai iki paskutiniųjų rungtynių turėjo šansus patekti į finalinį turnyrą Vokietijoje, tačiau savo aikštėje nusileidę škotams, į priekį praleido kitą britų komandą – Airiją.
Tikru prasiveržimu tapo jau minėtieji 1996-ieji metai, kuomet atrankiniame maratone komanda finišą pasiekė antroje pozicijoje, į priekį praleidę Vokietijos rinktinę, kurią savo aikštėje dramatiškoje kovoje sugebėjo įveikti rezultatu 3:2. Vienu geriausių atrankinio ciklo puolėju tapo Christo Stoičkovas, dešimtyje rungtynių įmušęs dešimt įvarčių. Tokį pat rezultatyvumą jis pademonstravo ir finalinio turnyro grupių turnyre, kur jis pasižymėjo trimis įvarčiais. Bet Stoičkovas nepadėjo komandai išvengti pralaimėjimo rungtynėse su prancūzais.
Bulgarijos rinktinės paraiška į finalinį Pasaulio čempionato turnyrą Prancūzijoje žibėjo garsiomis pavardėmis. Komandos pagrindą sudarė žaidėjai, kurie prieš keturis metus Amerikoje buvo priversti sustoti tik žingsnio atstumu nuo garbės pakylos. 1994-ieji iš tiesų buvo auksiniai komandos metai. Galutinė ketvirtoji vieta buvo užtemdyta tik švedų vartininko Magnuso Hedmano (%p01514) pasisakymais, kuris išreiškė nuomonę, kad kovą už trečiąją vietą tame čempionate tarp Švedijos ir Bulgarijos, pastarieji pardavė. Anot jo žodžių, bulgarus paviliojo šešėlinio totalizatoriaus pinigai. Teisybė tai ar ne, pasakyti sudėtinga. Bet yra pakankamai tikėtina. Juk Bulgarijos rinktinė, puikiai žaidusi viso čempionato metu, negalėjo pralaimėti tokias rungtynes rezultatu 0:4. Kaip tenai bebūtų, įrodymų nebuvo rasta, bet įspūdžiai liko. Ir pakankamai nemalonūs. Žinoma, bulgarai nuo kaltinimų savo adresu atsikryžiavo, bet komandos reputacijai tai įtakos turėjo.
Bet, kaip išaiškėjo 1998-ųjų metų planetos pirmenybių metu, šalies veteranų – Christo Stoičkovo, Jordano Lečkovo ir Emilo Kostadinovo - sportinės karjeros pikas liko praeityje. Kartus praregėjimas atėjo po triuškinančio pralaimėjimo Ispanijai - 1:6. „Po tokio žaidimo aš negaliu likti komandoje“, - po rungtynių pareiškė vyriausiasis treneris Christo Bonevas. Kaip paaiškėjo vėliau, tam, kad atjauninti komandą, įkvėpti futbolininkams pasitikėjimą savo jėgomis ir vėlgi patekti į geriausiųjų rinktinių sąrašą, prireikė beveik šešių metų, per kuriuos jie pakeitė nė vieną trenerį.
Per po to sekusius metus rinktinės žaidimas vėl nublyško. 2000-ųjų metų Europos čempionato atrankinėse varžybose Bulgarija sugebėjo pasiekti tik vieną pergalę – rungtynėse su autsaideriu Liuksemburgu.
Šiandienos Bulgarijos rinktinė palieka nevienareikšmį įspūdį. Puolime turėdami du rezultatyvius puolėjus – Dimitarą Berbatovą (%p00337) ir ilganosį Georgijų Ivanovą, pravarde Gonzo, iš „Levski“, kuriuos iš aikštės gilumos palaiko Stilianas Petrovas iš „%c00119“, komanda ne itin užtikrintai atrodo gynyboje. Savo neprognozuojamumu pagarsėjęs ir „Istanbulspor“ vartininkas Zlatko Zdravkovas: vienose rungtynėse jis gali „ištempti“ beveik viską, o kitame – daryti vaikiškas klaidas. Pastebėtina, kad dabar ji net nėra pagrindinis savo klubo vartininkas. Bet šiaip, pozicija Nr.1 tradiciškai laikoma pačia silpniausia Bulgarijos rinktinėje, išskyrus tuos laikus, kada joje stovėdavo Borislavas Michailovas.
Po to, kai džiaugsmas po patekimo į Europos čempionato finalą truputį nurimo, vyriausiasis komandos treneris Plamenas Markovas pastebėjo, kad be žaidybinių problemų, jis turi kitokio charakterio sunkumų. Reikalas tame, kad bulgarai ėmėsi pačio nedėkingiausio reikalo sporte. Jie ėmė dalintis dar nepagauto lokio kailį. Pradžioje žaidėjai, vadovaujami šalies sekso simbolio Demitaro Berbatovo be jokių Bulgarijos futbolo federacijos sankcijų nusprendė pasidalinti aštuonis milijonus eurų, kuriuos jie gaus už išėjimą į finalinę dalį ir pasirodymą joje. Nesuprantama, iš kur paimta ta suma, o svarbiausia tai, kad, kaip paprastai dalinantis pinigus, iš karto atsirado nuskriaustųjų ir pervertintų. Suprantama, kad žaisti pilnu pajėgumu į dvi dalis pasidalinusi komanda tiesiog nesugebės. Ir tai nekalbant apie tai, kad dabar jau dabar rinktinės vadovybė atvirai reiškia apie savo praktiškai garantuotą išėjimą iš grupės.
Šiaip, anot specialistų, komanda bet kokiu atveju gali pagadinti kraujo pripažintiems favoritams. Bet gali ir sužlugdyti turnyrą, jei nuo pat pradžios kas nors ims strigti. Štai kaip perspektyvas vertina jos vyriausiasis treneris: „Mes sau nekeliame jokių idealistinių siekių. Pasistengsime sužaisti maksimaliai gerai ir tuo būdu mūsų sirgalių širdyse sustiprinti tą geranorišką įspūdį, kurį mums pavyko padaryti atrankinio turnyro eigoje“.
Žvaigždė
Būtent dėl šio futbolininko praėjusiais metais rinktinė neteko patyrusio gynėjo Radostino Kišinevo, kuris paliko komandą dėl jam padarytos skriaudos. Labai jau jis norėjo sau ant rankovės užsidėti kapitono raištį, bet taip ir negavo – komandos vadovybė nepanoro jos atimti iš neginčijamo lyderio.
Savo profesionalią karjerą būsimoji rinktinės žvaigždė - Stilianas Petrovas - pradėjo būdamas 16 metų Sofijos „CSKA“ klube. Šiaip, pagrindinės sudėties žaidėju jis tapo tik po trijų metų, bet tik tam, kad 1999-ais metais tapti pačiu brangiausiu futbolininku Bulgarijos istorijoje. Už perspektyvų atakuojantį saugą škotų „Celtic“ paklojo keturis su puse milijonų eurų.
Škotijoje iš pradžių Petrovui žaidimas klostėsi ne itin sėkmingai, ir jis stabiliai sėdėdavo ant atsarginių suolelio. Reikalai ėmė gerėti tik po to, kai į komandą atėjo naujas treneris Martinas O‘Neillas. „Celtic“ laimėjo čempionatą, taip pat Škotijos taurę ir Lygos taurę. 2001-iais talentingasis futbolininkas, kurio vestuves, tarp kitko, tiesiogiai transliavo Bulgarijos televizija, buvo pripažintas metų geriausiu jaunu žaidėju Škotijoje, nežiūrint rimtos kojos traumos, gautos kovo mėnesį. Atsistatymui praleidęs bene penkis mėnesius, didelių pastangų dėka saugas susigrąžino savo reguliarią vietą pagrindinėje sudėtyje.
Be perstojo žaisdamas „Celtic“ startinėje vienuolikėje 2002/03 sezone Petrovas sužaidė 34-uose susitikimuose, kuriuose įmušė 12 įvarčių. Be to, būtent jo įkvepiantis žaidimas leido Škotijos grandui pasiekti UEFA taurės finalą, kuriame 2:3 nusileista „%c00109“ klubui.
Po Krasimiro Balakovo išėjimo tapęs rinktinės kapitonu, Petrovas yra lyderis kaip aikštėje, taip ir už jos ribų. Būtent jis tapo vienas iš konflikto, kilusio tarp futbolininkų ir komandos vadovybės, iniciatorių. Priminsime, kad žaidėjai pareikalavo honorarų už dalyvavimą rinktinės varžybose padidinimo nuo 800 iki 1500 eurų, o taip pat futbolininkų treniruočių sąlygų pagerinimo. Petrovas asmeniškai apkaltino valdininkus tuo, kad jie nesugeba susitvarkyti su savo darbu, susijusiu su materialiu bei techniniu ekipos aprūpinimu. „Rinktinės futbolininkai dažnai gauna senus marškinėlius. Kartais trūksta marškinėlių su tinkamais numeriais ant jų nugarų“, - pareiškė kapitonas.
„Tai itin talentingas žaidėjas, turintis neprilygstamą įvarčio uoslę, - apie jį sako Bulgarijos rinktinės treneris Plamenas Markovas. – Be to, jis yra labai valingas žmogus ir tikras darbštuolis. Būtent šios savybės, manau, ir atnešė jam užsitarnautą populiarumą šalyje ir klube“.
Silpnoji grandis
Po to, kai patekimo į Europos čempionato finalinę dalį džiaugsmas šiek tiek atslūgo, vyriausiasis komandos treneris Plamenas Markovas pastebėjo, kad problemų jis turi „iki gerklės“. Apie ką jis netruko papasakoti žiniasklaidai.
Problemų jam netrūksta kaip ir iš žaidybinės pusės, taip ir su komandos vidaus atmosfera. Jau minėjome, kad komanda ėmėsi dalinti dar nepagautą grobį. Kaip jau minėta šiame straipsnyje, žaidėjai, vadovaujami rinktinės lyderių Dimitaro Berbatovo ir Stiliano Petrovo be federacijos sankcijų nusprendė padalinti beveik aštuonis milijonus eurų, kuriuos atseit jie turi gauti už patekimą į finalinę žemyno pirmenybių dalį ir pasirodymą joje.
Ir tai dar ne viskas. Bulgarijos rinktinės vadovybė nusirito iki to, kad apsiskelbė visam pasauliui, kaip ir kokiomis sąlygomis komanda išeis iš savo grupės – o tuo Bulgarijoje niekas neabejoja. Taigi, kad patekti į ketvirtfinalį, anot šalies pirmųjų futbolo asmenų, jiems reikia lygiosiomis sužaisti su italais ir danais, o laimėti būtina prieš švedus. Prisiminkime, kas juos nugalėjo 1994 metų Pasaulio čempionato mažajame finale... Ar tai tik nebus to skandalo tęsinys? Kodėl bulgarai taip įsitikinę tuo, kad jie sugebės prieš ką nors laimėti? Juk pastaruoju metu tokių teiginių leisti sau negali net brazilai. O čia pakankamai vidutiniška, net Europos mastais, komanda viską susiplanavo dar seniai prieš grupinio turnyro pradžią. Tikėjimas savo jėgomis – tai labai gerai, tačiau čia jau kvepia pernelyg dideliu pasitikėjimu. O tai niekada niekuo geru nesibaigė.
Anot Markovo prisipažinimo, viena iš rimčiausių jo rinktinės problemų yra gynyba. Pavyzdžiui, rinktinės vartininkas Zlatko Zdravkovas trečiaisiais būvimo „Istambulspor“ klube metais neteko pagrindinio vartininko vietos ir dabar neturi pastovios žaidybinės praktikos. Problemų yra ir su dešiniuoju gynybos kraštu – po Kišinevo pasitraukimo šioje pozicijoje žaidė Martinas Stankovas, o vėliau Danielis Borimirovas. Tačiau Borimirovas nesugebėjo įsitvirtinti „%c00012“ klube ir jam teks grįžti į „Levski“, kuriame žaidžia tas pats Stankovas. Su patekimu į sudėtį problemomis susiduria ir kairysis gynėjas Ivailo Petrovas, kuris nėra „Fenerbahche“ trenerių malonėje. Tiesa, gynybos centre padėtis kiek geresnė. Rossenas Kirilovas ir Predragas Pažinas sužaidė neblogą sezoną atitinkamai už „Liteks“ ir Donecko „Shakhtar“. Živko Želevas spėjo patraukti Maskvos „%c00118“ dėmesį, tačiau vis dar lieka „Liteks“ klube. Ijanas Stojanovas atsigavinėja po traumos ir jei prireiks, gali atsidurti sudėtyje. Bet vis tiek situacija su gynybine linija šiandien yra toli gražu ne geriausia.
Viltis
Jei ne pataloginė tinginystė, savo pakankamai jauname amžiuje šis futbolininkas neabejotinai galėjo pasiekti daug daugiau. Dimitaras Berbatovas ir pats neretai prisipažįsta, kad treniruotėse neretai dirba tik puse jėgos. Neigiamą vaidmenį atliko ir ankstyvas pakilimas futbolo karjeros laiptais.
Per tris susitikimus jis įveikė didžiulį atstumą tarp provincialo iki Čempionų lygoje dalyvaujančio Leverkuseno „Bayer“, ir dabar vis dar snaudžia ant laurų. Apie tai kalba ir smarkiai kritęs puolėjo rezultatyvumas ir padidėjęs kvailų prašovimų iš dėkingų situacijų kiekis. Patį skaudžiausią iš jų Berbatovas, tikriausiai, prisimins dar ilgai: bulgaras laisvai galėjo dar pusvalandžiui pratęsti 2001/02 metų Čempionų lygos finalą su Madrido „%c00003“, tačiau likus trupučiui iki finalinio švilpuko prašovė mušdamas į %p00195 vartus.
Bet skirtingai nuo Leverkuseno, kur jis pastaruoju metu, dideliam klubo vadovybės apmaudui, neblizga, rinktinėje jam sekasi puikiai. Debiutavęs pirmojoje šalies komandoje 1999 metų lapkričio 17 dieną rungtynėse su Graikija, pirmąjį savo įvartį pasiekė praėjus tik trims mėnesiams, pasižymėjęs rungtynėse su Čile. Nuo to laiko jis su pavydėtinu reguliarumu nuginkluoja varžovų vartininkus ir dabar per 27 rungtynes yra įmušęs 15 įvarčių. Jo rezultatyvumo koeficientas (0,55 įvarčio per rungtynes) yra vienas geriausių Europoje. Visgi pačiu įspūdingiausiu jo įvarčiu pakankamai turtingoje kolekcijoje yra laikomas tas, kurį jis įkalė patyrusiam Peteriui Schmeiheliui atrankinėse rungtynėse į 2002 metų Pasaulio čempionatą – vakarykštis jaunėlis stebėtinai ramiai apgavo iš nuostabos sustingusią danų legendą.
Puolėjo duomenyse susidariusią disproporciją galima paaiškinti didesniu Vokietijos Bundesligos gynėjų dėmesiu. Tačiau daugelis specialistų sutinka su nuomone, kad talentingasis puolėjas, turintis puikius fizinius duomenis (jo ūgis yra apie 190 cm.) ir nuostabų driblingą, turi demonstruoti didesnį stabilumą. Deja, Berbatovo, žaidžiančio atakos smaigalyje, pasirodymas stipriai priklauso nuo jo nusiteikimo rungtynėms. Net ir vadovaujant visiškai juo pasitikinčiam Klausui Toppmolleriui, kuris nenustodavo girti bulgaro, net jei jo pasirodymas nebuvo toks ryškus, nusivylimai jo žaidimu buvo patiriami šiek tiek rečiau.
Beje, Berbatovas galėjo ir nepatekti į Vokietiją. 1999-ųjų metų vasarą jis galėjo pakeisti savo komandą į „%c00061“, bet pačiu paskutiniu momentu sandoris nutrūko dėl kai kurių finansinių nesutarimų. Pasilikęs tėvynėje, Dimitaras puikiai pasirodė UEFA taurėje, įmušęs penkis įvarčius į moldavų „Konstruktorul“ komandos vartus. Įvarčių seriją pastebėjo „Bayer“ skautai, ir 2001-ųjų metų sausį puolėjas užsivilko Christopho Daumo vadovaujamo klubo marškinėlius. Šiandien Leverkuseno vadovybė džiaugiasi: klubui pavyko gauti geriausią 2002 metų Bulgarijos futbolininką už nedidelę 1,95 milijonų eurų sumą.
Išvykos į Portugaliją išvakarėse vyriausiasis rinktinės treneris Plamenas Markovas į Berbatovą telkia daug vilčių, manydamas, kad esant tinkamam palaikymui iš aikštės gilumos, talentingasis puolėjas gali tapti vienu čempionato atradimų ir gali padėti savo komandai įveikti grupinio turnyro barjerą. Jei tai įvyks, 23-ų metų šalies sekso simbolis gali būti pajėgus užgožti legendinio Christo Stoičkovo šlovę.
