Artėja LFF I lygos 2016-ųjų sezonas. Su naujos jėgos sūkuriu jam kruopščiai rengiasi ir Kazlų Rūdos „Šilo“ komanda. Jau vasario 3-ąją, ateinantį trečiadienį, komandos laukia pirmos kontrolinės rungtynės su Utenos “Uteniu”. Šįmet permainų vėjai „Šilo“ stovykloje neaplenkė ne tik futbolininkų gretų, bet ir trenerių štabo. Kazlų Rūdos komandoje darbuosis kartu su Sauliumi Vikertu solidžią trenerio patirtį turintis ir gerai futbolo pasaulyje žinomas Gedemenas Jarmalavičius. Būtent su šiuo futbolo strategu ir pradedame pažinčių iš arčiau ciklą su atsinaujinusia „Šilo“ komanda. Tikimės, kad Kazlų Rūdos futbolo gerbėjams neprailgs laikas bei neliks nepatenkintas žingeidumas ir noras sužinoti, kuo gyvena mūsų miestelio futbolo komandos treneriai, futbolininkai ir kokios perspektyvos kontūrus brėžia šiandieninė komandos sudėtis. Taigi, kalbiname Gedemeną Jarmalavičių:
- Kokiuose futbolo klubuose teko rungtyniauti, ragauti trenerio duonos...?
- Pats esu kilęs iš Alytaus. Kai buvau studentas ir studijavau tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute, be abejo, rungtyniavau „Šviesos“ komandoje. Kuomet grįžau į Alytų, tuomet teko žaisti to miesto komandose – „Dainavos“, „Poringės“. Deja, kaip futbolininkas dėl traumų priverstinai anksti turėjau baigti karjerą ir nesulaukus nei trisdešimties pradėjau trenerio darbą. Šiame darbe teko praeiti visas pakopas, tiek pagal išsilavinimą, tiek jeigu kalbėsime apie darbą futbolo klubuose. Turiu, sakykime pagal kvalifikaciją šiuo metu aukščiausią UEFA kategoriją PRO. Teko dirbti tokiuose tuometiniuose klubuose kaip Marijampolės „Žydrius“, ta pati „Poringė“, „Dainava“, už Lietuvos ribų, JAV teko darbuotis tokiame klube kaip Čikagos „Leeds“, po to „Sūduva“, „Tauras“, „Šiauliai“, „Klaipėdos granitas“, šiuo metu „Šilas“.
- Kokį futbolą propoguojate jūs? Kaip apibūdintumėte jį bendrais bruožais...?
- Manau, kad žaidėjams visada malonu žaisti tokį futbolą, kuomet jis turi kamuolį, todėl propoguoju technišką, kombinacinį futbolą. Nepatinka man toks žaidimas, kuris remiasi į žodžius „bėk ir mušk“.
- O kaip tada pavyzdžiui apibūdintumėte anglų futbolą...?
- Anglijoje rungtyniauja sakykime vieni pajėgiausių Europos, Pasaulio žaidėjų. Aišku Vokietijoje, Ispanijoje taip pat. Anglijos čempionate rungtyniaujančių žaidėjų meistriškumas nepaprastai aukšto lygio. Vienose rungtynėse gali jie sužaisti „bėk ir mušk“, bet gali užsukti ir tokio kombinacinio futbolo karuselę, kad tikrai galime matyti patrauklų akiai žaidimą.
- Kas jums padarė kaip treneriui didžiausią įtaką formuojantis futbolo trenerio pasaulėžiūrą, filosofiją...?
- Iš trenerių autoritetų galėčiau paminėti be abejo serą Aleksą Fergusoną, esu nemažai perskaitęs su tuo susijusios literatūros. Man jis imponuoja tuo, kad žmogus nepaprastai mokėjo surasti raktą į kiekvieno žaidėjo dūšią, labai mokėjo „sulipinti“ kolektyvą, ir jam vadovaujant "Mančester United“ buvo visada aukštumoje. Be abejo dabar žiūrime visi į Josepą Guardiolą (Muncheno "Bayern"), „Barseloną“. Visą pasaulėžiūrą formuoja savišvieta; tu turi daug skaityti, domėtis, žiūrėti, analizuoti ir turi siekti nekopijuoti. Be abejo to neišvengsi, kopijuodamas tu ir mokaisi. Jeigu tau pavyksta nukopijuoti gerai ir pridurti kažką savo arba bekopijuojant to padaryti tavo komanda nesugeba, tai bent kažką pasilieki ir įspraudi į rėmus. Mokymuisi ir tobulėjimui ribų nėra.
- Kokį asmeninį pasiekimą įvardintumėte kaip didžiausią įskaitant ir kaip futbolininko, ir kaip futbolo specialisto...? Kodėl?
- Kaip futbolininko kažko tokio galbūt tais laikais ir nebuvo, tačiau kaip trenerio, sakykime turėjau tris tokias svajonių komandas. Galbūt jos ir nebuvo žymios, nerungtyniavo nei dabartinėje „A“ lygoje, nei anksčiau aukščiausioje Lietuvos lygoje, tačiau tai buvo komandos, kolektyvai. Kas liečia pasiekimus, tai vienareikšmiškai rezultatai su „Sūduva“. 2009 metais mes laimėjome su šia komanda taurę, supertaurę ir buvome treti Lietuvos čempionate.
- Kokių siekių ar neišsipildžiusių lūkesčių dar turėtumėte šios dienos akimis...?
- Koks kareivis nenori būti generolu? Tikrai ne visada ir viskas priklauso nuo trenerio, jo kvalifikacijos ir sugebėjimų, yra nepaprastai daug objektyvių, subjetyvių priežasčių, nulemiančių tikslų galimybes. Kartais prie geriausių norų, didžiausio pasiruošimo ir žinių bagažo tau nepavyksta pasiekti tikslo. Sakykime tai, ką mes turime Lietuvoje – infrastruktūra, materialiniai resursai turi didžiulės įtakos ir kitą kartą su komanda negali laimėti kažko vien dėl šių galimybių.
- Minėjote, jog esate LPU absolventas, turite UEFA PRO licenciją? Kuris Jūsų kvalifikaciją įrodantis dokumentas yra vertingesnis? Kodėl?
- Be pedagoginio instituto diplomo nebūtų ir UEFA PRO diplomo, nes norint turėti šią licenciją, reikia visų pirma turėti ir aukštąjį išsilavinimą, trenerio darbo stažą. Pagal tuometines kvalifikacijos taisykles reikėjo nueiti šį kelią.
- Ar visada per savo kaip renerio karjerą turėjote/turite absoliučią laisvę komplektuoti komandą? Kokia situacija yra „Šilo“ kolektyve?
- Galiu pasakyti vienareikšmiškai, kad niekada neturi absoliučios laisvės. Gal „Šilo“ situacija daugiau prie optimalesnės. Kiekvienas treneris į vieną poziciją nori turėti du ar tris žaidėjus, gerus žaidėjus, bet paprasčiausia visada tu atsiremi į pinigus. Bet kas liečia siūlomus pačius žaidėjus, niekada nebuvo, kad būtų nurodoma imti tą ar tą futbolininką į komandą. Iš to kas yra, visada galėjau rinktis, nes už rezultatus pirmiausia atsako treneris. Ne veltui sakoma, kad laimi komanda, pralaimi treneris. Komplektuojant komandą be abejo tariesi su komandos kolegomis, tuomet mėgini kažką „lipdyti“.
- Teko jums dirbti įvairiose komandose. Kaip apibūdintumėte save kaip vadovą komandoje – esate autokratas, demokratas...? Kokios pozicijos laikotės komandoje – lyderio, „aukso vidurio“...? Nuo ko tai priklauso?
- Dabartiniai mano metai leidžia laikytis daugiau jau tėviško vaidmens. Jokiais būdais nesu autokratas, bet esu drausmės šalininkas. Nesakau, kad geležinės drausmės, nepamatuotos protu. Visi mes žmonės, visi turime savų džiaugsmų ir problemų, todėl esu už saikingą drausmę tiek kolektyve, komandoje, tiek aikštėje. Mane išbalansuoja tokie dalykai kaip žaidybinės drausmės nesilaikymas.
- Kaip paskirstytumėte pagal svarbą, kas lemia daugiausia komandos rezultatus: treneris, fortūna, rėmėjai, komandos sudėtis, sirgaliai...?
- Visi išvardinti dalykai neatsiejamai lemia komandos rezultatus. Sakykime vien trenerio autoritetu nepasieksi nieko ir toli pavyzdžių ieškoti nereikia. Pavyzdžui tai, kas nutiko su „Chelsea“ klubo treneriu. Nepakanka ir vien talentingos komandos. Galėčiau pasiremti tokiu pavyzdžiu: kai buvo „auksiniai“ „Žalgirio“ laikai krepšinyje, daug kas sakydavo, kad tuomet bet koks treneris su ta komanda galėjo būti čempionu. Gal, bet... Didžiausias trenerio V.Garasto nuopelnas buvo tas, kad jis mokėjo savo žaidėjus suvaldyti, sustatyti. Dabar paimkime „Bayern“, „Barselona“ – tai komandos, turinčios aukščiausio lygio žaidėjus, pačios sau vargu bau ar pasiektų maksimalius rezultatus, jei neturėtų trenerio vedlio. Treneris be rėmėjų, be sporto direktoriaus taip pat nieko negalės padaryti. Treneris ir komanda be sirgalių tai tas pat kas vaikas be auklės. Ne veltui sakoma, kad sirgaliai yra šeštas ar dvyliktas žaidėjas aikštėje. Tik viso šio komplekso darna gali vesti pirmyn.
- Kurioje komandoje būdamas treneriu matėte didžiausią savo indėlį? Kuo jis pasireiškė?
- Kažkaip niekada aš jo nesureikšminau, tiesiog dirbi savo darbą ir galvoti taip, kad „čia mano“, „čia be manęs...“ ir panašių minčių niekada neturėjau. Nuolat sakau, kad komanda, treneriai, vadovai visada turi būti šeima. Pirmiausia tai turi būti pagarba vienas kitam, pasitikėjimas, kiekvienas pasiskirstai vaidmenimis ir dirbi savo darbą.
- Kaip vertinate savo atėjimą į „Šilą“: trypčiojimas vietoje, žingsnis pirmyn, atgal...?
- Mano metuose jau nežiūriu, ar tai žingsnis pirmyn ar atgal ar į šalį. Tai tiesiog naujas iššūkis, patirtis, manyčiau, gera patirtis. Juolab, kad nėra tekę dar dirbti pirmoje lygoje. Bus įdomu, čia specifika kita. Džiaugiuosi tuo, kad nors „Šilas“ šiai dienai neturi dar tokios bazės, kokios norėtųsi ir kokios reikėtų, bet tai žmonės su atvira širdimi, ir kartais tokiu būdu galima kur kas daugiau padaryti, kai viskas geranoriška, kai yra vien teigiamos emocijos tiek iš administracijos pusės, tiek iš žaidėjų. Netgi tam tikri trūkumai nuplaukia į antrą planą, tu pats dirbi tuomet džiaugsmingai. „Šilas“ pirmos lygos pirmo penketuko komanda, be abejo tobulėti yra kur, tai ir mėginsime daryti. Šįmet susirinko gana įdomus kolektyvas, praktiškai turime tuos žaidėjus, kurių mes norėjome, laukia įdomi patirtis.
- Ar pasidomėdavote anksčiau Kazlų Rūdos futbolo komandos žaidimu?
- Esu matęs ne vienerias „Šilo“ rungtynes, komandos žaidimas man žinomas ir jokio šoko nebuvo. Tuo labiau tokie futbolininkai kaip G.Urba, R.Beniušis, A.Urbšys, M.Malinauskas yra žaidėjai, kurie žaidė vienoje ar kitoje komandoje man vadovaujant, taigi, man jie gerai pažįstami.
- Ar keisis komandos žaidimas, jo braižas atėjus jums į komandą? Kokios permainos laukia?
- Šiandieną teigti, kad kažkas kardinaliai keisis aš nedrįsčiau, bet atėjus kiekvienam naujam treneriui pokyčių būna neišvengiamai. Nėra juk dviejų žmonių, kurie mąstytų vienodai. Be abejo futbolo žaidimo stilius priklauso nuo to, kokius tu turi žaidėjus. Treneris kaip dirigentas, kokį turi orkestrą taip ir diriguoji, pasistengsime šįmet groti linksmai...
- Kuri veikla patrauklesnė jums asmeniškai – futbolininko ar trenerio? Kuo?
- Vienareikšmiškai trenerio veikla man patrauklesnė. Kai esi futbolininkas, tau atėjo, pasakė ir darai, o trenerio veiklos galimybės kur kas didesnės. Nesupraskime, kad trenerio veikla yra vien tik atėjimas ir treniruočių pravedimas. Tu turi 20-30 žmonių su skirtingais charakteriais, norais, pageidavimais ir turi visus pažinti. Tas pats treniruočių procesas yra kūryba ir dar kartą kūryba, rungtynių analizė, peržiūros, futbolininkų pastebėjimai kas nuotaikoje, kas ne, kodėl, krūvio reguliavimai ir t.t. Kaip treneris tu turi tiek daug funkcijų, kurių nepalyginsi su žaidėju.
- Įsibėgėja po truputį rengimąsis sezonui? Ar tenkina jus komandos sudėtis? Kokį įspūdį ši trumputė pažintis su nauja komanda jums palieka?
- Komanda palieka tikrai gerą įspūdį. Kap jau minėjau, nemažai žaidėjų pažįstu iš anksčiau, dalis jų yra rungtyniavę mano vadovaujamose komandose. Kitus pažįstu kaip kažkada ir buvusius varžovus. Sakykime E.Grigaitį. Tuomet vadovaujamoje komandoje akcentuodavau, kaip reikia prieš jį kovoti. Žinau dabartinėje „Šilo“ komandoje jaunus žaidėjus, tokį kaip M.Radzevičius. Dar iki sezono starto jei turėsime sakykime pora numatytų žaidėjų, aš likčiau pilnai patenkintas komandos komplektacija.
fksilas.lt
