Interviu. M.Stankevičius: "Jeigu aš prastas žaidėjas - tegul pasako"

2015-04-17 12:54

Darykime prielaidą, kad Vokietijos „Bundeslygoje“ dalyvaujančio „Hannover 96“ klubo skautai ir treneriai yra idiotai, o Lietuvos rinktinės treneriai (arba tiksliau tariant, Lietuvos futbolo federacijos vadovai) yra genijai. Sutikite, kad kitokio paaiškinimo, kai šimtajai pasaulio rinktinei netinkamas žaidėjas atstovauja vienos stipriausių Europoje lygos klubui, rasti neįmanoma.

Puikiai praėjusį sezoną Turkijos „Gaziantepspor“ klube žaidęs vienas geriausių visų laikų Lietuvos futbolininkų Marius Stankevičius dėl „rinktinės jauninimo“ prieš dvejus metus buvo „atkabintas“ nuo nacionalinės komandos. Rinktinės trenerių neįtikino net ir tai, kad būdamas 33-ejų metų (!) jam kontraktą pasiūlė „Bundeslygos“ klubas.

Dabar „Lietuvos futbolo praeitimi“ save vadinantis futbolininkas SPORT1 televizijai duotame interviu į daugelį dalykų žiūri ironiškai. Tiesa, nuslėpti skausmo dėl netvarkos Lietuvos rinktinėje jis nesugebėjo.

Pokalbį pradėjome nuo rinktinės trenerio Stasio Baranausko interviu, kuriame M. Stankevičius taip pat buvo paminėtas.

„M. Stankevičius taip pat daug nusipelnęs Lietuvos futbolui, ne vienerius metus atstovavo rinktinei negailėdamas savęs. Tačiau nuolat išlikti aukštumoje labai sunku. Tuo labiau, kad prieš trejus metus jo karjerai skaudžiai atsiliepė sunki trauma. Tai irgi turi savo padarinius. Visi norėtume kad būtų kitaip, tačiau faktas toks, kad šį sezoną M. Stankevičius žaidė tik vienerias rungtynes ir jų nebaigė dėl traumos“, - lff.lt pasakojo S. Baranauskas.

- Po ilgesnės pauzės bent jau straipsnyje buvai prisimintas rinktinės trenerio Stasio Baranausko. Sakyk, kokios emocijos kilo skaitant visa tai?

- Visų pirma, nesuprantu vieno, kodėl dabartiniai rinktinės treneriai bando lygiuotis į ankstesnį, kuris kalbėdavo tik tam, kad kalbėtų, o jo kalbos neturėdavo jokio pagrindo.

Visų antra, jeigu jie nori konkrečiai ką nors pasakyti apie mane, tai tegul paskambina ir aš pasakysiu. Dabar, nei jie manęs klausė, kaip aš jaučiuosi, nei jie žino kas man yra ar kas man buvo. Paprasčiausiai nesuprantu, kaip tas žmogus gali komentuoti apie mano traumą, kai jis nieko apie tai nežino.

Visų trečia, jei rinktinės treneriai mano, kad aš esu prastas žaidėjas, neatitinku rinktinės lygio, tai tegul taip ir pasako. Juk lengva pasakyti: jis šiemet sužaidė tik vienas rungtynes „Bundeslygoje“, todėl nėra tinkamas. Ir visiems viskas bus aišku, kodėl nesu kviečiamas. Kita vertus, pernai Turkijoje žaidžiau visas rungtynes.

- Ar teisingai Tavo balse girdžiu nuoskaudą?

- Tai - ne nuoskauda. Tiesiog nesuprantu, kodėl reikia šnekėti apie nebūtus dalykus? Jei esi vyras, tai pasakyk taip, kaip yra. Jei žaidėjas yra prastas, tai taip ir sakai, kad prastas, o ne ieškai plastilino ten, kur jo nėra.

Dabar mykia mykia ir nesuprasi, ką nori pasakyti. Pavyzdžiui, apie Žydrūną (Karčemarską) šneka – pirmas, antras. Žmogus visą laiką žaidė rinktinėje ir staiga nebežaidžia. Ir niekas nesupranta, dėl ko. Pavyzdžiui, aš ar Deividas Šemberas visada sakydavome tai, ką galvojame. Bet prie ko čia Žydrūnas?

Beje, kalbant apie mano kai kuriuos pasisakymus, gal kažkam jie nepatiko. Bet aš pasakiau teisybę. Juk jei tai būtų neteisybė, kažkas būtų pakomentavęs, kažką pasakęs, gal man būtų paskambinęs. Bet nieko tokio nebuvo – tik tiek, kad po tos teisybės manęs pradėjo nebekviesti į rinktinę. Gal per skaudžiai kai ką pasakiau, nežinau.

- Nesigaili, kad kalbėjai?

- O ko man gailėtis? Juk aš nepasakiau nieko blogo – aš pasakiau teisybę tokią, kokia ji yra. Beje, dar pasakysiu apie dabartinį rinktinės vyriausiąjį trenerį – aš jį gerbiu, nes jis geriau nieko nesako, nei sakytų nesąmones. Atsimenu vieną spaudos konferenciją, kai jis nusprendė apskritai nekomentuoti, kodėl vieno ar kito žaidėjo nėra. Juk treneris renkasi žaidėjus, su jais eina, o po to atsako už rezultatus.

- Ar tenka pabendrauti su dabartiniais rinktinės nariais?

- Netenka, bet tai galima paaiškinti. Mano etapas jau praeitas, todėl aš labiau palaikau ryšį su buvusiais žaidėjais – su tais, su kuriais kartu eidavome į aikštę.

- Kokiomis emocijomis dabar žiūri Lietuvos rinktinės rungtynes?

- Rinktinė yra rinktinė, todėl aš ją visada gerbsiu ir visada už ją sirgsiu. Nuoširdžiai noriu, kad ateitų geresnė karta, negu ta, kuri buvo. Noriu, kad Lietuvos futbolas augtų, bet toks jausmas, kad stovime vietoje arba einame tik žemyn.

- Kaip iš šalies atrodė rungtynės su Anglija?

- Reikia pripažinti, kad žaisti su anglais yra labai sunku, todėl sunku kažką komentuoti. Dabar nelabai galėčiau pasakyti dalykų, kurie buvo blogi ar buvo geri.

- Tai bent jau ar buvo tų gerų dalykų?

- Nežinau. Labai daug žmonių prieš rungtynes buvome nusiteikę pozityviai, kad nuveiksime kažką gero. Bet gavosi kaip visada. Nenoriu apie tai kalbėti, bet nepasakyti negaliu. Aikštėje aš vis dar matau D. Šemberą, kuris yra geriausias Lietuvos žaidėjas. Bet jo nėra, o kas žaidžia jo vietoje – visi matėme. Ką daugiau galiu pasakyti?

- Gal tai, kad jauniname rinktinę?

- Jau supratau, kad ją bando jauninti, tik dar nesupratau, kaip ir kuo? Pastebėjau, kad yra ir jaunų suirzusių žaidėjų, kurių nebekviečia. Nesvarbu, kad tas žaidėjas savo klube per karjerą nėra sužaidęs 90 minučių, bet jis jau pyksta.

- Skamba taip, lyg ironizuotum...

- Į tuos dalykus žiūriu su juoku. Į viską reikia žiūrėti realiai ir gerbti vienas kitą. Iš tikrųjų, norisi supratimo iš visų pusių, kad tikslo siektų visi kartu. O ne taip, kad žaidėjas rinktinėje žaidė penkiolika metų, o už jį nusprendė, kad jam jau laikas baigti karjerą. Toks jausmas, kad žaidėjas neturi jokio žodžio.

- Kalbi apie tikslo siekimą. Ar bent žinai, koks tas tikslas?

- Aš kalbu apie tai, kad norėčiau, jog tikslai būtų bendri. Kokie jie dabar, aš tikrai nežinau. Lyg ir bando federacija kažkur kažką gerinti, bet man, gyvenančiam užsienyje, tuos dalykus pamatyti yra sunku.

- Grįžkime dar prie rungtynių Anglija – Lietuva. Ar su klubo draugais kalbėjai apie jas?

- Labiau gal pasijuokėme, nei pakalbėjome. O dar tiksliau – iš manęs komandos draugai juokėsi. Aš atėjau į treniruotę, man rodo keturis iškeltus pirštus ir klausia, kas atsitiko? Toks ir pokalbis.

Nesvarbu, kad manęs rinktinėje nebuvo, bet aš esu lietuvis. Labai nenoriu, kad skambėtų taip, jog aš ar kitas žaidėjas, kurio nebuvo, būtų labai pakeitę žaidimą ir mes būtumėm laimėję. Nesame mes nei maradonos, nei ronaldai. Bet aš esu lietuvis, todėl atsakomybę turiu prisiimti taip pat. Ir tą atsakomybę man primena mano draugai.

Aurimas Budraitis, SPORT1 TV