Italijos futbolas - pakilimas Romoje, krachas Milane ir sėkmė Europoje (II dalis)

2015-05-24 12:19

2014-15 sezonas buvo sėkmingiausias Italijos futbolo klubams per daugiau nei dešimtmetį – „Serie A“ komandos užėmė tris iš aštuonių vietų Čempionų ir Europos lygų pusfinaliuose. Palankiai susiklosčius aplinkybėms, Italija gali tapti daugiausiai UEFA koeficiento taškų uždirbusia šalimi šį sezoną. Praėjusią savaitę apžvelgėme „Juventus“ sėkmę, o šią apžvelgsime kitų didžiųjų „Serie A“ komandų pasiekimus.

„Napoli“ ir „Fiorentina“ – Europos lygos pusfinalininkai daug nežada

Italijos futbolas nesibaigia ties „Juventus“. Kad dabartinę situaciją būtų galima vadinti atgimimu, pasitempti ir stabilius rezultatus rodyti turi ir kitos komandos.

Apie šį sezoną kaip apie visos „Serie A“ atgimimą turbūt nekalbėtume, jeigu šiemet Italijos klubai nebūtų žibėję ir Europos lygoje.

Italijos klubai sudarė pusę pusfinalio dalyvių, o dar aštuntfinalyje jų buvo net penki. Italijos klubai dažnai buvo kaltinami tuo, jog nepakankamai rimtai žiūri į antrąjį pagal pajėgumą Europos futbolo klubų turnyrą ir būtent dėl to jie prarado ketvirtąją vietą Čempionų lygoje. Problema, greičiausiai, slypi giliau, bet tiesos šiame pasakyme taip pat netrūksta.

„Napoli“ šis sezonas yra itin dviprasmiškas. Viena vertus, žygis iki Europos lygos pusfinalio yra tikrai įspūdingas pasiekimas, ypač kai po neapoliečių kojomis ketvirtfinalyje kone be pasipriešinimo krito vienas Bundeslygos lyderių, „Wolfsburg“ klubas. Tačiau pralaimėjimas pusfinalyje Europos standartais pakankamai kukliai „Dnipro“ komandai neabejotinai privertė „Napoli“ fanus purtyti galvas, o treneris Rafaelis Benitezas po šios serijos savo akcijų taip pat nepasikėlė.

„Napoli“ nėra pakankamai stabili komanda tiek aikštėje, tiek už jos ribų. Vieną savaitgalį jie gali sutriuškinti vieną iš savo pagrindinių konkurentų, o kitą pralaimėti „Empoli“ ar sužaisti lygiosiomis su bankrutavusia „Parma“.

Už aikštės ribų šis klubas pasižymi vienu prieštaringiausių ir keisčiausių „Serie A“ klubų prezidentų Aurelio De Laurentiis, kuris savo išsišokimais stebina net visko mačiusius futbolo gerbėjus. Bene garsiausias jo išsišokimas įvyko prieš kelis metus, kai tiesioginio eterio metu, skelbiant naujo „Serie A“ sezono tvarkaraštį, nepatenkintas jo klubui iškritusiu tvarkaraščiu, necenzūrinės leksikos pagalba pareiškė paliekantis futbolą ir besigėdijantis būdamas italu. Dar šiais metais, po pralaimėtų rungtynių A.Di Laurentiis savo komandai grasino atimti vasaros atostogas.

Kitas Europos lygos pusfinalininkas „Fiorentina“ nepasižymi skandalingu savininku, tačiau taip pat vargu, ar taps Italijos futbolo atgimimo šaukliu. Pastaruosius kelis metus „violetiniai“ tyliai užimdavo aukštas vietas „Serie A“ čempionate, tačiau tuo pat metu nesugebėdavo perlipti barjero ir iškovoti vietos Čempionų lygoje.

Žygis šių metų Europos lygoje buvo įsimintinas ir, skirtingai nei „Napoli“, „Fiorentina“ bent jau negali labai kaltinti savęs dėl nepatekimo į finalą – pralaimėta patiems Europos lygos karaliams „Sevilla“.

Tačiau vargu, ar šis žygis turės kokią nors išliekamąją vertę. „Fiorentina“ turi sudariusi sutartis su neadekvačiai dideliu kiekiu žaidėjų ir tai stipriai riboja jos galimybes futbolininkų rinkoje. Didele dalimi šis klubas priklausomas nuo savo puolimo žvaigždžių – Mario Gomezo ir Giuseppe Rossi – sveikatos, tačiau pasikliauti jų sveikata nėra pati geriausia idėja. Nuo pat persikėlimo į Florenciją M.Gomezą nuolat kamuoja įvarios sveikatos problemos, o G.Rossi traumos pačia tikriausia to žodžio prasme griauna karjerą.

Roma – antroji calcio sostinė?

Vargu, ar „Napoli“ ir „Fiorentina“ sugebės metai iš metų rodyti galingus rezultatus Europoje, tad žvilgsnis krypsta kitur.

Po įspūdingo Milano klubų kritimo, antruoju futbolo miestu Italijoje save gali vadinti Roma. Šio miesto klubai dabar užima antrąją ir trečiąją vietas čempionate. Realu, jog būtent jie ir prisijungs prie „Juventus“ Čempionų lygoje.

Tačiau ir čia ne viskas rožėmis klota. „Roma“ sezonas blogėjo kone su kiekvienu mėnesiu, kol galiausiai pasidarė aišku, jog klubas turi pakankamai rimtų problemų. Agresyvūs klubo prezidento Jameso Pallottos pareiškimai apie gerą klubo finansinę būklę dabar atrodo stipriai abejotini – „Roma“ buvo tarp klubų, nubaustų už „Financial Fair Play“ taisyklių neatitikimus.

Įdomu tai, jog „Roma“ artėjantį tarpsezonį išleis beveik 20 milijonų eurų už savo komandoje jau turimus žaidėjus. Jau atseikėti beveik 5 milijonai už Leandro Paredesą, o taip pat apie 15 milijonų kainuos vieno komandos lyderių Radja Nainggolano išpirka iš „Cagliari“ klubo.

Tikėtina, jog klubui teks parduoti vieną iš savo lyderių, o didžiausias sumas sugeneruoti galėtų saugas Miralemas Pjaničius, gynėjas Vasilis Torosidis bei jau minėtas R.Nainggolanas. Nebėra galimybės už didelius pinigus parduoti Keviną Strootmaną – sunki jo operuoto kelio būklė greičiausiai atbaidys visus pirkėjus.

Tuo tarpu „Lazio“ gali džiaugtis bene geriausiu sezonu per pastarąjį dešimtmetį. Po finansinio kracho 2004-aisiais šio klubo rezultatai stipriai bangavo, o žaidimas, ypač pastaraisiais metais, dažnai būdavo nepatrauklus akiai. Viskas pasikeitė į trenerio postą atėjus Stefano Pioli, kuris savo žaidėjams sugebėjo įdiegti aktyvaus presingo bei atakuojančio futbolo koncepcijas.

„Lazio“ šiemet greičiausiai yra antra pagal pajėgumą Italijos komanda, tačiau bėda ta, kad S.Pioli kariaunai prireikė nemažai laiko tam, kad ji įsibėgėtų, dėl ko klubas sezono pradžioje prarado nemažai svarbių taškų, o įsibėgėjusią ją stabdydavo traumos. Vasario-balandžio mėnesiais „Lazio“ iškovojo aštuonias pergales paeiliui, kartas nuo karto nesigėdydamas varžovams atseikėti net keturis įvarčius per rungtynes, kol sudėties nepakirto traumos ir ši serija galiausiai nutrūko.

Trečiadienį „ereliai“ kaip lygūs su lygiais 120 minučių „Coppa Italia“ finale kovėsi su „Juventus“, tačiau galiausiai buvo priversti pripažinti varžovų pranašumą. Pritrūko sėkmės.

Skirtingai nei „Roma“, „Lazio“ neturi finansinių problemų – klubo prezidentas Claudio Lotito laikosi griežtos finansinės politikos, kuri garantuoja klubo saugumą ir stabilumą. Bėda ta, jog patekus į Čempionų lygą komandai tikrai reikėtų gana ženkliai stiprinti sudėtį ir investuoti nemažą kiekį pinigų, visų pirma tam, kad išlaikytų esamas pozicijas, adekvačiai pasirodytų Europoje bei, galbūt, bent jau mažais žingsniais artėtų prie „Juventus“. Ar C.Lotito pasirengęs leisti daugiau pinigų nei iki šiol – klausimas kol kas visiškai atviras.

Milane tęsiasi krachas

Apie dabartinę „Inter“ ir „Milan“ padėtį turbūt būtų galima rašyti atskiras knygas, o norintiems prognozuoti šių klubų ateitį galima tiesiog palinkėti sėkmės – jos tikrai prireiks.

„Inter“ pasižymi dar didesniu žaidėjų skaičiumi nei „Fiorentina“. Greičiausiai tai yra vis besisukančios trenerių karuselės pasekmė – nuo to laiko, kai 2010-aisiais Jose Mourinho vadovaujamas „Inter“ laimėjo Čempionų lygą, klubui vadovavo septyni skirtingi treneriai.

Visi jie, be abejo, turi savų reikalavimų klubo savininkams formuojant komandą, o pasikeitus treneriui tam tikri žaidėjai nebeįsipaišo į naujojo  trenerio schemas ir šis savo ruožtu pradeda reikalauti, kad klubas įsigytų kitus žaidėjus.

To pasekmės yra tokios, jog dabartinis treneris Roberto Mancini disponuoja absoliučiai neadekvačiu vidurio saugų kiekiu, o atakuojančių krašto žaidėjų deficitas tiesiog bado akis. R.Mancini, siekdamas sugrūsti į aikštę kiek įmanoma daugiau centro saugų, naudoja 4-3-1-2 taktinę schemą, tačiau į ją sunkiai telpa „Inter“ naujokas Xherdanas Shaqiri, su kuriuo klubas siejo dideles viltis.

„Inter“ visų pirma trūksta balanso, tačiau didelis klausimas, ar klubą prieš pusantrų metų įsigijęs verslininkas Erickas Thohiras gali jį sugrąžinti. „Juodai-mėlyniems“ visų pirma reikėtų mažiau kapoti trenerių galvas bei stiprinti tikrai problemines komandos vietas. Bent jau sprendžiant iš gandų, E.Thohiras to daryti nesirengia ir labiau už viską vaikosi nekokį sezoną sužaidusio „Manchester City“ saugo Yaya Toure. Vargu, ar „Inter“ dabar reikia būtent tokio žaidėjo.

Tuo tarpu „Milan“ klube netvarka dar didesnė. Nėra jokių abejonių, kad po sezono lėks trenerio Filippo Inzaghi galva, o klubo pardavimas Tailando verslininkui Bee Taechaubolui, geriau žinomam tiesiog kaip Ponui Bee, vyksta amerikietiškų kalnelių principu – vieną dieną pasirodo pranešimai, jog „Milan“ beveik parduotas, o kitą dieną derybos griūva.

„Milan“ išgyvena vieną juodžiausių periodų savo istorijoje ir šiam klubui, ko gero, prireiks nemažai laiko tam, kad jis sugrįžtų tarp pretendentų į Italijos čempionų titulą.

Apie atgimimą kalbėti dar anksti

Itališko futbolo gerbėjai neabejotinai džiaugiasi šiuo sezonu, tačiau kol kas šio sezono pasirodymus vadinti atgimimu dar ankstoka.

Nepaisant Čempionų lygos finalo baigties, jau dabar galime sakyti, jog „Juventus“ atliko neįtikėtiną darbą keldamas „Serie A“ prestižą. Tačiau calcio nesibaigia ties „Juventus“. Tam, kad „Serie A“ iš tikro sugrįžtų į stipriausių lygų trejetą, šiame straipsnyje aptartų klubų pastangos yra tiesiog privalomos.

Atsakomybė dėl calcio atgimimo yra kolektyvinė.

Paulius Viluckas – futbolą įdėmiai seku jau daugiau nei 7 metus ir per tą laiką savo galvoje sukaupiau daug žinių ir faktų, kuriais noriu pasidalinti. Atidžiai domiuosi Anglijos, Ispanijos, Vokietijos bei ypač Italijos futbolo lygomis. Džiaugsiuosi, jeigu mano rašinių pagalba bent vienas futbolo nesekantis žmogus susidomės šia sporto šaka.

Paulius Viluckas, 15min.lt