J. Sabatauskaitė: „Žinojau, kad aistra futbolui niekur nedings“

Kas jau kas, bet viena talentingiausių savo kartos futbolininkių Judita Sabatauskaitė puikiai žino kartų traumos skonį. Kiekvienas jos sugrįžimas suteikdavo vilčių, tačiau dėl sveikatos tas viltis tekdavo atidėti.

Vis tik, kiekviena bloga serija turi savo pabaigą, o Juditai 2022-ieji buvo sugrįžimo metai. Ji pripažinta geriausia „Spark Energy“ moterų A lygos sauge, nepaisant to, kad atstovavo FC „Hegelmann“ komandai, kuri čempionate liko ketvirta.

„Tokių minčių apie šį titulą sezono metu tikrai nebuvo ir jo gauti nesitikėjau. Manau, jog turėjau tikrai gerą sezoną aukščiausioje lygoje ir pati tą jaučiau, bet šio sezono asmeniniai tikslai iš pradžių buvo paprasti – sugrįžti į aikštę, pasitikrinti savo lygį Lietuvos futbole, kokio jis stovio ir kaip pavyks po traumos ir ilgos pertraukos vėl įsilieti į sportą“, – sakė J. Sabatauskaitė.

–Kaip, apskritai, pavyko susitelkti sezonui, turint neįtikėtiną traumų istoriją?

–Taip, traumos tikrai yra nemaža mano karjeros dalis. Kita vertus, nėra kuo stebėtis, nes tai sportas, o jame nutinka visko. Nuo pat pradžių gavusi savo rimčiausią priekinio kryžminio raiščio traumą, neabejodama žinojau, kad aistra futbolui niekur nedings, o noro grįžti bus dar daugiau.

–Kada labiausiai per šį sezoną pavyko mėgautis tuo, ką darai?

–Labiausiai mėgavausi pačiomis pirmomis „Spark Energy“ moterų A lygos rungtynėmis prieš „Gintrą“, kai pakankamai gerai pavyko sugrįžimas į oficialų sezoną. Taip pat ir paskutinėmis sezono rungtynėmis su Lietuvos rinktine Liuksemburge, kai gera nata baigėme sezoną ir buvo galima eiti užtarnauto poilsio.

–Ar su šių metų sudėtimi čempionate galėjote pasirodyti geriau?

–Šis sezonas tikrai buvo konkurencingas aukščiausioje lygoje, visos komandos drąsiai galėjo kovoti dėl medalių. Mūsų komanda – taip pat nebuvo išimtis. Turime ir daug mačiusių žaidėjų, ir jaunų iš LMFA Pirmos lygos į priekį žingsnelius darančių žaidėjų, tačiau dėl ko konkrečiai nepavyko pasiekti išsikeltų tikslų sezono metu, atsakyti negaliu. Tai yra visos komandos nuo žaidėjų iki trenerių štabo interesas.

–Ar jau galvojai apie kitus metus? Kokie būtų tikslai ir norai?

–Per daug negalvoju apie ateitį, susikoncentruoju į dabartį ir ką galiu joje prasmingo nuveikti. Didžiausias noras ir tikslas – būti kuo mažiau traumuotai ir, aišku, matyti kuo mažiau kitas žaidėjas traumuotas.