Jaunasis Lietuvos futbolininkas žais "Borussia" vaikų komandoje (interviu)

2018-09-14 19:08

Jaunasis Milan akademijos ir Trenerio Mariaus Linkevičiaus auklėtinis Antanas Urbonas nuo birželio mėnesio tapo vieno garsiausio Europos futbolo klubo Dortmundo Borussia jaunimo akademijos , 2010 m. komandos nariu, tai yra didžiulis pasiekimas mūsų  nykštukinei futbolo valstybei. Kviečiame paskaityti įdomų interviu su Antano Tėčiu, Dariumi.

1. Dariau, prieš Antanui tampant mūsų Akademijos auklėtiniu treniruotes lankėte kitoje futbolo mokykloje. Kokios priežastys paskątino keisti futbolo mokyklą ir rinktis būtent mūsų akademiją?

Ketverių sūnus pradėjo lankyti futbolo užsiėmimus, o aš lygiagrečiai pradėjau domėtis vaikų futbolo pedagogika, sėkmingomis praktikomis. Man pasisekė, jog gana anksti persirgau „entuziastingo tėvo“ sindromu, t.y. rungtynių metu rėkaujančio, o po jų nurodinėjančio ką vaikas „galėjo padaryti geriau“.

Pasveikęs pats, pradėjau ieškoti identiškos filosofijos ir tarp Vilniaus futbolo akademijų. Tokios, kurioje vaikai mėgaujasi pozityviomis emocijomis be lūkesčių spaudimo, be atsakomybės, be nurodymų ir pamokslavimų, ir be liepiamosios nuosakos rungtynių ar treniruočių metu. Tokios kurioje nesivaikoma primityvių rezultatų turnyruose apie kuriuos kitą dieną niekas net nebeprisimena.
Mums pasisekė, jog neturėdamas nei penkerių Antanas atsidūrė Jūsų akademijoje. Kur futbolininkų techninių įgūdžių lavinimas grindžiamas šiuolaikinėmis metodikomis, kur dirba išsilavinę, entuziastingi, nuolat besitobulinantys treneriai, kurie nerėkauja per rungtynes, tačiau treniruotes veda pagal iš anksto paruoštą planą, konkrečią struktūrą, o vaikai dažnai gauna ir individualizuotas užduotis bei tobulėjimo planą.

2. Treji metai mūsų akademijos 2010 m. komandoje. Kokie jie buvo? Tėčio taip pat ir Antano kaip augančio mažojo futbolininko, augančios asmenybės. Ar pats futbolo žaidimas Antanui padėjo jo socialinėj aplinkoje jaustis tvirčiau, tapti socialesniu, labiau komandišku berniuku, įgauti daugiau pasitikėjimo savimi ir išmokti siekti ilgalaikių tikslų? Ar treneriui pavyko suteikti gerus futbolo pagrindus bei įskiepyti meilę futbolui?

Turėjome išties puikius metus. Mums buvo svarbiausia, kad akademijoje aiškus prioritetas yra ne rungtynėse bet kokia kaina įmuštų įvarčių skaičius, o vaikų improvizacijos laisvė aikštėje, jų kūrybiškumo, inteligentiškumo ugdymas, teigiamos emocijoms ir individualus tobulėjimas.

Antanas pateko į aplinką, kurioje galėjo jaustis laisvas, aikštėje pats priiminėjo sprendimus, darė klaidas, iš jų mokėsi. Aplinka, kurioje pradedantis futbolininkas nebijo rizikuoti, gali laisvai aikštėje kurti, išbandyti internete matytus techninius elementus ar triukus, be baimės būti apšauktu ar sulaukti komentarų nuo šoninės linijos, mano nuomone, yra vienas esminių aspektų ankstyvoje bet kurio vaiko vystymosi stadijoje. Vaikai nesimoko iš žmonių, kurių jie nemėgsta, todėl trenerio vaidmuo šiame amžiuje taip pat yra milžiniškas!

3. Kodėl nusprendėte išvykti į Vokietiją? Ir kaip pavyko tapti Borussia Dortmund klubo dalimi? Pamėgink padėti suvokti paprastam skaitytojui kokią atranką reikia įveikti? Pirmosios treniruotės, pirmosios rungtynės Dortmunde, kaip Antanas ir jo tėtis jaučiasi šioje aplinkoje? Ar jau pavyko apsiprasti prie naujų iššūkių? Neseniai Antanas į aikštę žengė koja kojon su pagrindinės Borussia Dortmund komandos žaidėjais, lydėdamas juos į aikštę rungtynėms su RB Leipzig komanda. Kokie įspūdžiai iš šio įsimintino vakaro?

Pradžia nebuvo romantiška. Šalių susitarimu buvau atleistas iš darbo, kurį dirbau pastaruosius penkiolika metų t.y. visą savo profesinę brandą. Žmoną darbdavys informavo, jog ji nėra laukiama sugrįžti iš beveik dešimtmetį trukusių motinystės atostogų su trimis vaikais iš eilės. Privalėjome ieškoti išeities ir vis užplūsdavo mintys jos paieškoti kažkur užsienyje, kur nauji įspūdžiai bei susijęs adrenalinas užgožtų niūrias mintis.

Dabar dėkojame keliems bičiuliams, kurie nuoširdžiai drąsino mus išvykti. Studijų metais šiek tiek gyvenau Vokietijoje ir ši šalis man kėlė malonius prisiminimus, todėl spontaniškai pasirinkome ją. Pasisekė internetu išsinuomoti būstą, susikrovėme daiktus, kiek jų tilpo į vieną automobilį ir išvykome. Adaptacijos laikotarpis užtruko kelis mėnesius. Vėliau vaikai išmoko kalbą, susirado draugų ir sėkmingai integravosi. Pradėjome jaustis laimingi.

Antaną priėmė į netoliese esančią gerą futbolo komandą, su itin atsidavusiu treneriu. Jie daug treniravosi, dar daugiau rungtyniavo savaitgalio turnyruose, regiono pirmenybėse, miesto lauko ir salės čempionatuose. Per sezoną buvo tik vos keli laisvi savaitgaliai. Vaikai daug žaidė, sparčiai tobulėjo, regione praktiškai neturėjo sau lygių bendraamžių. Manau, kad šio trenerio nuoseklų darbą ir rezultatus pastebėjo aplinkiniai didesni klubai. Vėliau net keturi šios komandos vaikai buvo pakviesti juos atstovauti.

Antanui šis treneris padėjo perprasti vokiško futbolo skirtumus, padėjo jam greitai adaptuotis, kantriai ir su meile jį per tuos metus užaugino. Ir tikriausiai sūnus buvo pastebėtas kažkuriame turnyre, o gal trenerio dėka pavasarį sulaukėme kvietimo atvykti į bandomąją treniruotę Dortmunde. Vėliau visas bandomojo laikotarpio procesas užtruko pora mėnesių, po kurio vasaros pradžioje gavome kvietimą prisijungti prie BVB U9 komandos. Pamenu, tą akimirką pakirto kojas, tačiau emocijoms atslūgus, supranti, jog tai tik kelio pradžia, be to gyvenimas nėra vien tik futbolas. Aišku, malonu šioje kelionėje patirti tokius neišdildomus įspūdžius, tačiau nepasiduodame puikybei ir bandome tai skiepyti vaikui.

Futbolas Vokietijoje yra religija, o Dortmunde, sakoma, jis užima dar ypatingesnę, itin išskirtinę vietą kiekvieno dortmundiečio širdyje. Klubo šūkis – „Echte Liebe“ (tikra meilė), ir man jis itin taikliai atspindi mieste nuolat jaučiamą dvasią. Ypač nuostabu stadione matyti tiesiog trimis kartomis besirenkančius, senelius su anūkais, mamas, tėčius ir kaip kiekvienas jų atiduoda didelę dalį savo širdies šiam žaidimui ir savo mylimai miesto komandai. Tai nenusakomas jausmas ir pirmą kartą tokioje atmosferoje apsilankius bei išvydus savo vaiką lydintį į stadioną suaugusius žaidėjus man šiurpo oda ir kaupėsi ašaros akyse. Aštuoniasdešimt tūkstančių miniai užgiedojus BVB himną „You’ll never walk Alone“ verkiau ir už šias nenusakomas akimirkas visa širdimi dėkojau Dievui, draugams, artimiesiems, treneriams, kurie be galo daug prisidėjo, jog mudu su sūnumi jas patirtume.

4. Kokie ateities planai kaip augančio žaidėjo ir galbūt tėčio susijusių su futbolo? Ar turite slaptą svajonę labai tolimoje ateityje atstovauti ir Lietuvos Nacionalinę futbolo rinktinę, o gal ir pačią BVB?

Mes nekuriame jokių ateities planų, neformuojame sau lūkesčių, tuo nesusikurdami sau spaudimo ir iliuzijų naštos. Papasakosiu nutikimą, kuris iliustruoja mūsų filosofiją ir dabartinius mudviejų tėčio – sūnaus santykius. Po vienų svarbių pralaimėtų rungtynių BVB treneriai subūrę komandą į ratą kažką ilgai ir kantriai tarpusavyje kalbėjosi. Antanui grįžus, kaip ir visi kiti tėvai puoliau sūnaus klausti ką sakė treneriai? Aštuonmečio atsakymas išvertė iš koto: „treneriai liepė, nė žodžio nekalbėti su tėvais apie futbolą“!

Tad mes nekalbame, ar juolab nepuoselėjame jokių planų. Taip atsiranda daug kitų temų bendravimui su vaiku. Tuo pačiu nelieka lūkesčių įtampos, atsiranda erdvės džiaugtis procesu, mylėti gyvenimą ir žaidimą. Atsiranda laiko vaiko auklėjimui bei pasaulėžiūros formavimui. Mums svarbiausia, jog jis tiesiog rastų savo vietą gyvenime, nebijotų rizikuoti, mąstyti, analizuoti, tuo pačiu užaugtų inteligentiškas, pakantus ir tolerantiškas, gerbiantis priešingą nuomonę, pažiūras, tikėjimą ar lytinę orientaciją. Vokietija šiuo požiūriu yra puiki šalis, o futbolas yra nuostabus žaidimas visoms aukščiau išvardintoms savybėms ugdyti. Tėvams lieka tik retkarčiais prisidėti teigiamomis emocijomis bei paskatinimu.

5. Ir ar sugrįšite į Milano akademiją? Komandos draugai ilgisi Antano na ir žinoma Treneris.

Mes iki šiol retkarčiais su Antanu peržiūrime jo rungtynių akademijoje video įrašus. Kartą ekrane išvydęs buvusį trenerį sūnus net susigraudino. Aš net neabejoju, jog jeigu mes kada nors grįšime gyventi į Lietuvą, buvęs treneris bus pirmasis, kuriam Antanas paskambins!

tfamilanas.lt