K. Rudžionis: „Noriu, kad salės futbolas taptų atskira sporto šaka“

Pirmasis pasiūlymas – didžiulį žinių bagažą turintis buvęs Lietuvos salės futbolo rinktinės vyriausiasis treneris Kęstutis Rudžionis. Šis pasiūlymas sulaukė palaikymo, tad K. Rudžionis nieko nelaukdamas pradėjo savo veiklą.

„Tai pareigybė, kurios tikslas – viso Lietuvos salės futbolo kryptingas darbas. Tiek nacionalinė rinktinė, tiek U-21, U-19. Glaudus bendradarbiavimas visais rinktinių lygiais, analizės, aptarimai, trenerių atranka, investavimas į potencialius trenerius, egzaminavimas, kontrolė ir t.t. Tikslas – užauginti savo salės futbolo trenerius, į juos investuojant tiek esamus resursus, tiek ir kitus – stažuotės kitose šalyse ir panašiai.

Turėjau dialogą su atsakingais LFF atstovais apie mano galimybes prisidėti prie Lietuvos salės futbolo. Tiek prie geresnio pasiruošimo Pasaulio salės futbolo čempionatui, tiek prie to, kas bus jam pasibaigus. Norisi, kad šis čempionatas paliktų ne tik prisiminimus, bet ir padėtume pamatą tolimesniam salės futbolo augimui“, - apie savo naują veiklą pasakojo K. Rudžionis.

Pastaraisiais metais nuolat viešai dėliojote dalykus, kurie salės futbole galėtų vykti geriau nei vyksta dabar. Ar galite įvardinti tuos dalykus, kuriuos prioritetine tvarka reikia daryti?

Mano nuomone, didžiausios problemos tos pačios: nėra kryptingų treniruočių, nėra pakankamai kvalifikuotų trenerių, treniruočių skaičius per mažas (reikia, kad komandos treniruotųsi bent 4-5 kartus per savaitę), salės futbolo čempionatas per trumpas. Jeigu šitie veiksniai nesikeis, tai ir toliau bus ne salės futbolo čempionatas, o toks pasižaidimo per didžiojo futbolo pertrauką čempionatas. Ir tokios padėties įkaitais yra tie klubai, kurie į salės futbolą žiūri rimtai. Jie turi taikytis prie esamos situacijos. Nors turėtų būti atvirkščiai.

Koks jūsų asmeninis tikslas užimant naujas pareigas?

Noriu prisidėti prie to, kad salės futbolas taptų atskira stipria sporto šaka ir nesidubliuotų su didžiuoju futbolu. 

Lietuvos rinktinė neįveikė atrankos etapo į Europos čempionato pagrindinę kvalifikaciją. Kiek tai labiausiai atsilieps būsimam Pasaulio čempionatui?

Italijos, Belgijos ir Suomijos rinktinės – stiprūs varžovai. Be to tai būtų ne draugiškos rungtynės, o oficialios, todėl patirtis mums būtų neįkainojama. Turime pripažinti, kad Lietuvai labai trūksta rungtynių.

Atvirai, ar matote rezervų, kuriais būtų galima stiprinti rinktinės sudėtį?

Stebint šį Lietuvos salės futbolo čempionatą, maloniai stebina stipriai patobulėjęs Edgaras Baranauskas. Labai pasijautė, kad buvimas rinktinės stovykloje jam davė naudos ir dar didesnį pasitikėjimą savimi. Taip pat įspūdingai atakoje atrodo Vytautas Lukša. Puiki kamuolio valdymo technika, aikštės matymas, atsidengimas ir t.t.  Yra ir dar keletas žaidėjų, kurių kol kas minėti nenoriu. Juos stebėsiu toliau, o rinktinės sudėtį vis tik rinksis vyriausiasis treneris.

Kaip įsivaizduojate, kokią rinktinę matysime pasaulio čempionate?

Nelabai ką galiu atsakyti į šį klausimą. Banaliai atsakyti nenoriu. Manau, kad daugiau bus galima pasakyti artėjant čempionatui.

Ar daug peržiūrėjote šio sezono A lygos rungtynių? Kokie prasidėjusio čempionato pliusai? Kokie minusai? Kas džiugina? Kas nelabai?

Taip, stebėjau tikrai daug transliacijų. Man asmeniškai nelabai patinka, kad daugumoje rungtynių dominuoja ataka, o ne gynyba. Komandos perskuba, klysta ir labai daug kontratakų tiek į vieną, tiek į kitą pusę. Paprastam žiūrovui įdomu žiūrėti. Bet aš matau „kitaip“. Pasigendu derinių, kurių per visas komandas galima suskaičiuoti ant vienos arba dviejų rankų pirštų. Džiugina, kad nemažai rungtynių yra atkaklios, skirtumai nėra dideli. Na ir, pasirodo, Lietuvos salės futbole rezultatas 2:5 dar ne pralaimėjimas.

Vidmantas Butkevičius po rinkimų pažymėjo, kad vienas jo tikslų – pailginti čempionatą iki 8 mėnesių. Ar šiandien tai realu?

Pradžiai bent jau pradėti čempionatą spalio pradžioje – viduryje ir užbaigti balandžio viduryje – pabaigoje. Su atkrinatamosiomis varžybomis iki trijų pergalių ir t.t. Turime diskutuoti ir būtinai reikia ilginti čempionatą. Ir jeigu tai nesigauna daugumos komandų pritarimu (kurios nenori išeiti iš komforto zonos), matomai, turi įsijungti kiti mechanizmai.

Salės futbolas yra atskira normali sporto šaka (o ne futbolo „jaunesnysis brolis“) ir jei mes nežengsime šio žingsnio, tai gal visada ir žaisime „kuo greičiau per 4 mėnesius“. Suprantu, kad trumpuoju laikotarpiu salės futbolo kokybė gali sumažėti, gali sumažėti ir komandų skaičius, bet taip galvojant, visada ir virsime šitose sultyse. Ir turime apsispręsti kas prie ko turi taikytis – ar komandos, kurios nori vystyti salės futbolą prie komandų, kuriems salės futbolo čempionatas – savotiškas BLITZ turnyras, ar vis tik taikytis prie komandų, kurios nori vystyti salės futbolą, kaip įprasta daugumoje šalių.