Kazachas: „Įveikti brazilus kažkada atrodė nerealu, dabar laikai pasikeitė“

Arnoldas FIFA.com papasakojo, ką reiškia tapti tėvu, jo šventimus, Kazachstano istorinį pasirodymą ir norą iškovoti bronzą.

– Koks jausmas buvo tapti tėvu?

– Neįtikėtinas jausmas. Tokio dar niekuomet nejutau. Tikrai sunku būti toli nuo savo šeimos. Norėjau būti su žmona ir palaikyti dukrą rankose, tačiau toks mano darbas. Šis pasaulio čempionatas metų metus buvo mano tikslas, mano žmona labai palaikė. Nežinojome, kada galėsiu sudalyvauti pasaulio čempionate, kada gims kūdikis. Tikslas buvo pasiekti pusfinalį, vėliau – pasiekti finalą. Dabar tikslas – laimėti medalį.

– Jau pažymėjote dukros Olivijos gimimą šventimu po įvarčių…

– (juokiasi – aut. past.) Tai galvojau padaryti jau ilgai. Noriu labai padėkoti savo žmonai. Suprantu, kad sunku būti nėščiai, jau nekalbant apie gimdymą, o aš du mėnesius buvau išvykęs ir tai Arinai buvo dar sunkiau. Todėl įmušęs įvartį pasaulio čempionate norėjau jai pasiųsti mažą žinutę. Jai patiko, todėl esu laimingas, myliu ją.

– Vienas iš įvarčių – galingas smūgis iš eigos laimėtose rungtynėse prieš Iraną. Visuomet turėjote tokį smūgį ar tai ištobulinote?

– Kai žaidžiau „Tulpar“ komandoje, ten buvo brazilas Talles Feitosa. Jis buvo neįtikėtinas žaidėjas. Mane sužavėjo kaip jis smūgiuoja, kaip tai daro vienu lietimu. Paklausiau jo, jis man davė daug patarimų ir pradėjau dirbti ties tuo. Dabar tai – mano ypatingas sugebėjimas. Mano stiprus smūgis padėjo įmušti pasaulio čempionato ketvirtfinalyje, išlyginti rezultatą ir pašvęsti įvartį taip, kad visa tai galėsiu parodyti savo dukrai kai ji užaugs.

– Kas buvo Kazachstano geriausias žaidėjas turnyre?

– Higuita. Jis buvo nežemiškas. Jis ne tik Kazachstano geriausias žaidėjas, bet ir viso čempionato. Jis tikrai nusipelno geriausio žaidėjo prizo, bet suprantu, kad tokiuose turnyruose jis dažniausiai atitenka laimėjusios komandos žaidėjui.

– Kaip jūsų pasirodymas buvo priimtas Kazachstane?

– Visiškai nuostabiai. Žmonės tikėjosi, kad pasieksime atkrintamąsias varžybas, tačiau kai pasiekėme pusfinalį, viskas tiesiog sprogo. Manau, kad galime laikyti save geriausia sporto komanda Kazachstane – nė vieno sporto komanda nėra patekusi tarp keturių geriausių pasaulyje. Mus užbombardavo žinutėmis, visiems buvo euforija. Pasveikino net Kazachstano prezidentas. Labai norėjome pasiekti finalą ir manau, kad nusipelnėme įveikti Portugaliją. Tačiau dabar darysime viską, kas įmanoma, kad laimėtume medalį.

– Kad tai padarytumėte turite įveikti penkiskart čempionus. Kaip jaučiatės žinodami, kad dėl medalio kovosite prieš galingąją Braziliją?

– Tai yra nepakartojamas džiaugsmas. Nuo tada, kai buvau vaikas svajojau žaisti prieš Braziliją pasaulio čempionate. Brazilų žaidėjai buvo mano herojai. Geriausias žaidėjas – ne tik man, bet ir visam pasauliui – buvo Falcao. Bet man taip pat patiko Simi. Žaidžiau panašiu stiliumi kaip jis. Pasaulio čempionate Tailande mane užbūrė Neto. Esu labai labai laimingas, jog turėsiu galimybę žaisti prieš rinktinę šalies, kurioje užaugo tiek nuostabių žaidėjų.

Tačiau laikai pasikeitė. Kai buvau vaikas, svajojau būti aikštelėje su šiomis superžvaigždėmis. Atvirai kalbant, neįsivaizdavau, kad Kazachstanas galėtų kautis prieš Braziliją. Dabar svajoju įveikti brazilus ir užimti trečią vietą, tai yra reali galimybė. Kazachstano pasiekimas jau yra nuostabi istorija, tačiau pergalė prieš Braziliją ir iškovotas medalis būtų fantastiškas pasiekimas. Kazachams tai būtų sunkiai įtikėtina. Įsivaizduoju kiek tai suteiktų emocijų, euforijos žmonėms.

– Taip pat kaip ir pats jausitės paėmę dukrą ant rankų?

– (juokiasi – aut. past.) Žinau, kad apsiašarosiu. Manau, kad tai bus emocingiausias momentas gyvenime. Tačiau prie tai noriu padaryti kai ką kita – įmušti dar vieną įvartį turnyre, prieš Braziliją, ir atšvęsti jį paskiriant savo dukrai Olivijai.