Kas nulėmė neįtikėtiną "Leicester" bei "Watford" sėkmę remiantis 4-4-2 išsidėstymu? - klausia Sky Sports žurnalistas Adamas Bate'as.
Daugelis geriausių "Premier" lygos komandų jau daugiau nei dešimtmetį naudoja įvairias 4-2-3-1 formacijos versijas, kuomet snaiperių duetas vienu metu į aikštę nesutelpa.
Tačiau "Leicester" prieš Kalėdas esant turnyrinės lentelės viršūnėje, o naujokui "Watford" tik vienu tašku atsiliekant nuo didžiojo ketverto, 4-4-2 ir vėl atrodo efektyvus.
Pažvelkime į keletą priežasčių, kodėl šis išsidėstymas yra toks sėkmingas.
Tai vis dar atrodo logiška
Prieš ketvirtį amžiaus Arrigo Sacchi su "Milan" remdamasis 4-4-2 laimėjo dvi Čempionų lygos taures iš eilės, o kažką panašaus išvysti Anglijoje tuo metu atrodė neįprasta. Kai gynėjų trejetas šeimininkauja savoje aikštės pusėje, o saugų trio leidžia dominuoti viduryje, 4-4-2 išlieka logiškas pasirinkimas norint sumažinti varžovams suteikiamas erdves.
"Pagrindinis pranašumas yra tas, jog keturi gynėjai suteikia geriausias galimybes uždengti aikštės kraštus, bet tuo pačiu leidžia turėti ir daugiau pasirinkimų", kartą viename UEFA vaizdo įraše aiškino Anglijos rinktinės treneris Roy'us Hodgsonas. "Rungtyniaujant 4-4-2 išsidėstymu, visoje aikštėje egzistuoja žaidėjų poros. Komandą, galinčią žaisti keturiais gynėjais, stengčiausi surasti visada."
Hodgsonas taip pat mano, kad šių partnerysčių privalumas ypač jaučiamas ir atakos smaigalyje. Strategas priduria: "Jeigu rungtyniauji su jais dviem, turi papildomą pranašumą. Nepaisant to, kas priima kamuolį, jis visuomet turi žmogų arti savęs, kuris jam gali padėti. Be to, atliekant perdavimus į priekį, visada yra futbolininkas, galintis grasinti labiausiai atsitraukusiems gynėjams. Turint du atakuojančius žaidėjus, visada įdomu juos išleisti kartu."
Kamuolio kontrolė be įkirtimų
Pats tiesmukiškiausias būdas vidurio puolėjui baudos aikštelėje suteikti pagalbos yra skiriant jam partnerį, tačiau taip pat yra ir kitų būdų. Ar tai būtų krašto žaidėjų prasiveržimai į vidurį kaip tai daro Arjenas Robbenas, ar vėlyvoje atakos stadijoje prisijungiantys saugai kaip Frankas Lampardas, tai tampa būtina žaidžiant vienu snaiperiu. Vis dėlto, atrodo, jog taip rungtyniauja nedaug ekipų.
"Manchester United", namuose ilgiausiai kontroliuojantis kamuolį, bet tuo pat metu mažiausiai smūgiuojantis į vartus, demonstruoja puikų pavyzdį. Memphiui Depay ir Anthony Martialiui žaidžiant kraštuose, o Wayne'ui Rooney atsitraukus giliau, pagrindinė problema yra žmonės baudos aikštelėje.
Puikūs "Swansea" perdavimai nulinėmis lygiosiomis pasibaigusiame mače prieš "West Ham" viską pabrėžė dar labiau. "Gulbės" kamuoliu džiaugėsi 73 procentus laiko, tačiau jų futbolininkai nesugebėjo prasiveržti arčiau vienintelio puolėjo Bafetimbi Gomiso. Graeme'as Sounessas mato visišką kontrastą su "Liverpool" tą pačią dieną įveikusiu "Watford".
"Šiandien jie atliko 681 perdavimą, bet tik du kartus smūgiavo į vartų plotą", - Sounessas sakė Sky Sports. "Tiek ilgai kontroliuoti kamuolį nėra jau taip gerai. "Watford" perdavė kamuolį 280 kartų bei pelnė tris įvarčius. Tai - du skirtingi žaidimo būdai. Ar mieliau žiūrėtumėte "Swansea", ar "Watford"? Žinoma, kad pasirinktumėte "Watford".
4-4-2 formacija leidžia pritaikyti tiesmukiškesnį požiūrį, o dar atsižvelgiant į presingo populiarumą, ji suteikia gynėjams papildomą pasirinkimą atlikti ilgus perdavimus į priekį. "Leicester" patenka tarp trijų mažiausiai kamuolį valdančių "Premier" lygos ekipų, bet yra įmušusi daugiausiai įvarčių. Tai - rimtas smūgis kamuolio kontrolei vardan kamuolio kontrolės.
Prisimenant užmirštas problemas
Gynyba taip pat yra ištampoma. Reginys, kaip "Liverpool" nesugeba susitvarkyti su Odionu Ighalo bei Troy'umi Deeney, buvo nepakartojamas. Martinas Škrtelis ir Mamadou Sakho yra daugiau fiziškai rungtyniaujantys "Premier" lygos vidurio gynėjai, tačiau jie priklauso tai kartai, kuri nėra pratusi žaisti prieš du centro puolėjus. Tai suteikė progą pasireikšti naujoms futbolininkų savybėms.
Su kamuoliu rungtyniaujančių vidurio gynėjų iškilimas prigijo, bet tai taip pat iškėlė problemą gynėjams, įpratusiems bet kada siųsti kamuolį tolyn į priekį. Kaip Jamie Carragheris apie "Watford" duetą yra pasakęs: "Nėra taip, jog vienas žaistų po puolėju, su centro gynėjais grumiasi jie abu." Tai reiškia, kad abu gynėjai privalo likti savo pozicijose vietoje to, jog vienas galėtų išeiti į priekį ir padėti rengti atakas.
Didžiausias nepavykusių perdavimų savoje aikštės pusėje per rungtynes skaičius yra 44 - šis nemalonus rekordas priklauso "Newcastle" bei "Liverpool" komandoms. Visiškai ne sutapimas, jog jų varžovai šiuose mačuose buvo atitinkamai "Leicester" ir "Watford". Kaip savaitgalį pripažino ir Jurgenas Kloppas, atliekant perdavimus išeiti į varžovų aikštės pusę tampa per sunku. Be to, žaidžiant prieš 4-4-2 išsidėstymą, svarbi tampa ne vaizduotė su kamuoliu po kojomis, o aukšti kamuoliai bei dvikovos vienas prieš vieną."
Daugelis "Premier" lygos gynėjų šių savybių stokoja - net ir tie, mėgstantys rungtyniauti fiziškai - pavyzdžiui, "Newcastle" kapitonas Fabricio Coloccini. "Geriausias buvo Coloccini", - Sky Sports pasakojo Deeney. "Kai žiūri į jį per televizorių, atrodo, jog jis yra beveik 2 metrų ūgio, tačiau tada tau tenka prieš jį rungtyniauti ir pamatai jį siekiant apie 175 cm." Varžovams remiantis 4-4-2, gynėjams nėra, kur slėptis.
Kaip ši formacija gali būti neutralizuota?
Sunkiai dirbantis puolėjų duetas, galintis atsitraukti bei padėti gynyboje, o tuomet greitai prisijunti prie atakų, turi aiškų pranašumą prieš 4-2-3-1 išsidėstymą. Tokiu atveju net ir krašte rungtyniaujantys futbolininkai yra labiau linkę padėti gynėjams. Vis dėlto, atsakymą, kaip įveikti 4-4-2, galima rasti paskutiniojo praėjusio amžiaus dešimtmečio viduryje.
Tokios ekipos kaip "Liverpool", "Aston Villa" bei, ironiška, "Leicester" džiaugėsi šiokia tokia sėkme žaisdamos 3-5-2 formacija. Įdomu, jog tai buvo pakeitimas, kurį Jose Mourinho atliko antrajame "Chelsea" rungtynių prieš "Leicester" kėlinyje praėjusią savaitę. Ar drastiškesnių pokyčių mėginant išardyti varžovų 4-4-2 išsidėstymą yra linkusios imtis ir kitos komandos, dar pamatysime.
Kas nutiks ateityje
Neišvengiamai, tokie futbolininkai kaip Ighalo ar Jamie Vardy yra siejami su išvykimu iš dabartinių komandų, bet turtingiausiems klubams nesiremiant 4-4-2, kur jie žaistų? Ighalo galėtų rungtyniauti ir kaip vienas snaiperis, o Vardy veikiausiai būtų išnaudojamas aikštės krašte arba kaip aštrumo įnešantis keitimas. Ar komandos dėl jų keistų savo formaciją?
"Įvarčius mušantys ir baudos aikštelėje rungtyniaujantys puolėjai prie modernaus futbolo prisitaiko sunkiai", neseniai Monday Night Football pasakojo Carragheris. Pavyzdžiui, Javieras Hernandezas yra tipinis tokio stiliaus žaidėjas, bet Louisas van Gaalas jam pasakė, jog jis turi vieno procento galimybę pasirodyti "Manchester United" gretose. Kita vertus, tai suteikia galimybę ekipoms, naudojančioms 4-4-2.
Hernandezas šiuo metu trykšta įvarčiais Lėverkuzeno "Bayer" klube kol kas savo sąskaitoje jų turėdamas 19, o Karimas Bellarabi yra jo padėjėjas. Futbolininkai ir toliau egzistuoja, jiems tiesiog reikia tokių formacijų, kurios išnaudotų geriausias jų savybes. Kuomet jos pražiopsomos, kitos ekipos galiausiai ras būdą jomis pasinaudoti. Futbolas prisitaiko. 4-4-2 atgimimas "Premier" lygoje gali būti tik pradžia.
