Kodėl 48 komandų pasaulio čempionatas yra teisingas sprendimas (straipsnis)

Prestižiškiausias FIFA turnyras visuomet augo bei plėtėsi, o dabar nėra priežasčių, kodėl reikėtų prieštarauti paskutinėms naujovėms.

Niekas negalėtų paneigti, jog pasaulio čempionato išplėtimas iki 48 rinktinių pradedant 2026 metais FIFA prezidentui Gianni Infantino sukraus didžiulį politinį kapitalą. Papildomos 16 komandų – padidinant skaičių nuo 32, kuris įsigaliojo 1998-aisiais – suteiks Infantino daugiau paramos tarp kylančių futbolo šalių.

Leisdamas praturtėti ne tik jau įsitvirtinusioms nacionalinėms asociacijoms tiek finansine, tiek konkurencine prasme, Infantino be jokios abejonės turi geresnius šansus išlaikyti savo įtaką. Tai buvo ėjimas, iš pradžių išdėstytas Joao Havelange’o bei nugludintas Seppo Blatterio. Visgi, vien tai, kad pasaulio čempionato plėtra iki 48 komandų Infantino atneš politinės naudos, nereiškia, jog ši idėja yra bloga.

Šią FIFA iniciatyvą remia keletas įtakingų žmonių, įskaitant buvusį pasaulio čempioną Diego Maradoną ir “Manchester United” trenerį Jose Mourinho. “Džiaugiuosi Gianni iniciatyva, nes ji suteikia galimybę toms ekipoms, kurios kitu atveju pradėtų kvalifikaciją žinodamos, jog neturi jokių šansų patekti į pasaulio pirmenybes”, - sakė Maradona. “Ji kiekvienai šaliai suteikia svajonę bei atnaujina aistrą futbolui. Man tai atrodo fantastiška idėja.”

Pasaulio čempionatas visada išgyveno nuolatinę evoliuciją, taigi, pastarųjų organizacinių pasikeitimų bijoti neturėtume. 32 komandų formatas gali atrodyti teisingas dabartinei kartai, o 24 komandų formatas veikiausiai atrodė teisingas ankstesnei kartai. Visgi, turi būti pasiektas balansas tarp sąžiningo, intriguojančio turnyro ir suteikiamos progos į jį patekti daugiau ekipų. Būtent tuo turėtų rūpintis pasaulio čempionatas.

Pagal dabartines taisykles, kuomet UEFA deleguoja 13 iš 32 komandų, CAF (Afrikos futbolo konfederacijai) tenka penkios, o ACF (Azijos futbolo konfederacijai) tenka keturios su puse vietos, egzistuojančios nelygybės Europos naudai paneigti neįmanoma. FIFA tarybos sprendimas suteikti daugiau vietų Afrikai ir Azijai šiek tiek į tai atsižvelgia.

O gal visgi pasaulio čempionatus valdo visai kiti dideli pinigai, kaip Jackpot kazino Lietuva pasiūlymai ir tai kenkia visam šiuolaikiniam sportui?

Gali kilti ginčų dėl naujų komandų pajėgumo, tačiau reikėtų pažvelgti į tai, jog dabar penkiasdešimtuko pabaigoje FIFA reitingo vietas užima Švedija, Graikija, Čekija, Serbija, Japonija, Danija, Australija bei Kongo DR. Panašu, kad pasaulyje yra daugiau gerų ekipų nei tiesiog 32, kurios sugeba patekti į pasaulio čempionatą.

Bet koks rinktinių, kurios pagal dabartinį formatą neperžengia kvalifikacijos, įtraukimas į turnyrus turėtų būti priimamas teigiamai. Buvimo tenai ir dalyvavimo patirtis atvers daugelio futbolo žaidėjų, trenerių, administratorių bei sirgalių akis ir protus, parodant, ko reikia norint varžytis aukščiausiame lygyje.

Taip pat yra finansinis aspektas. Nuo 2018 metų pasaulio čempionato dalyvės susižeria mažiausiai 12 mln. dolerių vien už patekimą į grupių etapą – tokie pinigai galėtų išlaikyti mažesnes nacionalines asociacijas ne vienerius metus. Tokie pinigai padėtų visiems laikams pakeisti futbolo kraštovaizdį tokiose šalyse, kur valdžios prioritetai yra sudėlioti kitur. Teoriškai šie pinigai turėtų pagelbėti klojant pamatus infrastruktūros, inventoriaus bei treniruočių tobulinimui ne vienai ateities kartai. Dabar yra taip, jog būtent tos šalys, kurių futbolo ekonomikos yra išsivysčiusios labiausiai, toliausiai nukeliauja ir pasaulio čempionate. Nuo 2026-ųjų daugiau valstybių turės priėjimą prie tokių pinigų sumų, kurios gali kažką pakeisti. Tai, ar tie pinigai atsidurs teisingose ar labiausiai jų nusipelniusiose kišenėse, yra atskiras klausimas.

Tiesa, taip pat aišku, kad logistika turės būti parengta per ateinančius mėnesius ar metus, ir dabar atrodo, jog, atsižvelgiant į turnyro mastą, jį surengti mėgins JAV. Kiek dar potencialių šeimininkių galėtų garantuoti 48 pasaulinės klasės treniruočių bazes per devynerius metus?

Be to, susirūpinimą dėl didesnio krūvio geriausiems žaidėjams galima pamiršti. Europos klubų asociacijos nepasitenkinimas šiuo atžvilgiu neturi pagrindo. Komandos vis tiek sužais daugiausiai septynis turnyro mačus, o tos, kurios iškris pirmajame etape, sužais tik du.

“Aš norėčiau, jog grupėse būtų trys ekipos. Dvejos rungtynės, o tuomet patenki į atkrintamąsias arba keliauji namo”, - kalbėjo Mourinho. “Tokiu būdu grupių mačai yra labai svarbūs, o atkrintamosios yra tolesnė stadija, suteikianti dar daugiau emocijų. Komandos, turinčios mažiau potencialo bei patirties, veikiausiai sužais du susitikimus ir vyks namo.”

Tiesa, “biscotto” galimybė, kai dvi ekipos, žaidžiančios paskutinę dieną susitaria dėl abi puses tenkinančio rezultato, yra akivaizdi, tačiau FIFA planas mušti 11 metrų baudinius surinkus tiek pat taškų gali viską išspręsti.

Europos kvalifikacijoje pasikeitimų bus vos keletas – papildomos komandos bendro pajėgumo labai nesumažins, bet dideli pokyčiai gali įvykti Amerikoje. Venesuelos futbolo federacijos prezidentas Laureano Gonzalezas atskleidė, jog Infantino norėjo sujungti Conmebol ir Concacaf kvalifikaciją, tokiu būdu priverčiant kartu rungtyniauti Pietų ir Šiaurės Amerikos rinktines.

Pasaulio čempionatas – bei apskritai futbolas – nėra nuolatinių kovų tarp stipriausių Europos šalių ir Brazilijos ar Argentinos platforma. Jis priklauso visiems. Teiginys, jog naujų ir besivystančių futbolo šalių įtraukimas į turnyrą kaip nors sumažins jo kokybę, yra snobiškas.

Kaip kitaip komandos gali tobulėti? Ar visų žemynų sirgaliai nėra vienodai nusipelnę mėgautis pasaulio čempionato atnešama atmosfera? Be to, argi jo vis tiek nelaimės pajėgiausia ekipa?