Prieš savaitę įvyko LFF prezidento rinkimai, kuriuos be didelių netikėtumų laimėjo Edvinas Eimontas. Apie šiuos rinkimus, naująjį prezidentą ir jo laukiančius iššūkius su lankomiausiu šalies futbolo naujienų portalu „Eurofootball.lt“ sutiko pakalbėti prie Lietuvos „Futbolo sąjūdžio“ prisidėjęs Laurynas Kasčiūnas.
- Lietuvos futbolo federacijos prezidentu buvo išrinktas Edvinas Eimontas. Kaip jūs vertinate tokį federacijos pasirinkimą ir kokia jūsų asmeninė nuomonė apie naująjį prezidentą?
- Pradėkime nuo to, jog toks variantas buvo labai tikėtinas po to, kai Julius Kvedaras atsisakė kandidatuoti rinkimuose. Jis yra jo įpėdinis. Nesinori vartoti žodžio „statytinis“, bet E.Eimontui savo darbais reikės įrodyti, jog taip nėra. Ir jis turės galimybę įrodyti, jog tai nėra tiesa.
Pačio Kvedaro federacijoje jau nebėra ir tai yra žingsnis į priekį. Bet naujam prezidentui, kiekviename žingsnyje ir kiekvieną dieną, priimant sprendimus reikės įrodinėti, jog jis yra savarankiška figūra, kuri gali pakreipti mūsų futbolą kitais bėgiais.
Vienas protingas žmogus apibūdindamas E.Eimonto išrinkimą pavartojo „perestroikos“ metaforą. Gorbačiovas buvo sistemos žmogus, tačiau norėdamas įgyti daugiau galios prieš senuosius komunistus, savo veiksmais paskatino tai, kad sistema griuvo. Galbūt tokia pati „perestroika“ pavyks ir Lietuvos futbole.
Pats E.Eimontas sudaro kompetentingo, komunikabilaus žmogaus įvaizdį ir jis kaip federacijos veidas atrodo pakankamai solidžiai. Tikiuosi tik to, jog ateityje priimami sprendimai parodys jo savarankiškumą. To, turbūt, norėtųsi mums visiems.
- Kokie yra pagrindiniai jo laukiantys iššūkiai?
- Į norinčių permainų sūkurį įsitraukiau šiek tiek chaotiškai, gal ir kiek idealistiškai - tiesiog norėdamas, jog kažkas iš esmės pasikeistų. Kai tu važinėji su rinktine į išvykas, o paskutinės rungtynės Estijoje buvo tokios, kuriose nemačiau jokios ugnelės, be to, dar po rungtynių su San Marinu pasirodę pareiškimai, jog žaidėjai žaidžia sau – tai duoda tokius smūgius, po kurių tu pradedi suprasti, jog taip gali ir nepamatyti mūsų patenkančių į Europos čempionatą. O dabar, kai iš grupės į čempionatą gali patekti trys rinktinės, juk tai nebėra taip nerealu.
Labai norėčiau, jog naujasis LFF vadovas suformuluotų tokį tikslą: „Federacijos tikslas yra patekimas į 2020 metų Europos čempionatą“. Aš manau, jog taip turėtų būti statoma visa mūsų federacijos politika – konkretūs įsipareigojimai ir uždavinių kėlimas. Suprantu, kartais būna, jog tiesiog nepasiseka, bet jei mes prie to net nepriartėjame, tada jis turėtų prisiimti atsakomybę.
Aišku, daug darbų yra ir su jaunimo rinktinėmis. Yra atsiradusi savotiška juodoji skylė, kai mes iš kai kurių amžių rinktinių neturime jokių talentingų žaidėjų, kurie galėtų sudaryti stiprios rinktinės branduolį. Tai yra jaunimo ugdymo problemos, bet apie tai jau turėtų kalbėti specialistai.
Man svarbiausiai rūpi tai, kas labiausiai reprezentuoja Lietuvą – nacionalinė rinktinė. Situacija su reitingu, kuriame mes esame žemiau žlugusios Sirijos, taip pat neduoda teigiamų emocijų. Man asmeniškai norisi, jog būtų keliami ambicingi tikslai, būtų sutelktos visos jėgos ir mes galėtume pretenduoti į 2020 metų Europos pirmenybes.
Kitas dalykas, kurį jis turėtų padaryti, jog įrodytų, kad jis yra savarankiškas – jis turėtų pakeisti federacijos prezidento rinkimų sistemą. Dabar ji yra sukurta taip, jog rinkimai vistiek yra laimimi esančių jos viduje, o iš šono kažką pakeisti yra labai sunku. Manau, kad turėtų būti slaptas balsavimas, o taip pat reikia juos padaryti daug atviresnius ir platesnei futbolo bendruomenei. Norint pakeisti tas kalbas, kad jis veiks taip pat, kaip ankstesni federacijos vadovai, reikia pakeisti įsistovėjusias federacijos taisykles. Reikia jas padaryti atviresnes, demokratiškesnes, kad viskas nebūtų taip uždara.
Bet, man asmeniškai, kaip jau minėjau, svarbiausias yra nacionalinė rinktinė, kuri turi turėti ambicijų ir galvotų apie patekimą į Europos pirmenybes, o prie to mes bent jau po truputį nuolatos artėtume.
- Ar realu tikėtis, jog jis galėtų pakeisti dabartinę rinkimų tvarką, kurioje, dėl sukurtų asociacijų, net 30 balsų turi Kauno atstovai?
- Be abejo, sistemą reikia keisti. Todėl galime tik viltis ir linkėti naujajam vadovui užteks valios ir noro tai padaryti. Aš sutinku, jog vienu ypu tai įgyvendinti bus sunku. Kaip jis ir pats teigia, jis nenori vadovautis revoliuciniu scenarijumi. Jis nori eiti evoliuciniu keliu. Bet tuo keliu jam vistiek reikės eiti.
- Buvęs federacijos prezidentas Julius Kvedaras, neseniai duotame interviu pareiškė, jog mūsų futbolas yra San Marino lygio, o kitame atrankos etape būtų gerai iškovoti 5 taškus. Kaip vertinate tokius jo pasisakymus, kurie savotiškai įžeidžia visus futbolo gerbėjus?
- Tai būtent ir parodo iki ko mes nusiritome. Juk iš karto po nepriklausomybės atkūrimo, futbolas, daugiau ar mažiau, bet buvo panašaus lygio kaip ir krepšinis. O kai federacijos vadovai, kurie patys turėjo prisidėti prie to, kad taip nebūtų, bet padarė viską atvirkščiai, taip kalba... Manau, kad tokie pareiškimai pirmiausia turėtų žeisti jį patį. (juokiasi)
Dėl to ir turi į federaciją ateiti tokie žmonės, kurie keltų didesnes ambicijas ir nebijotų atsakomybės.
Svarbiausia, jog rinktinėje žaidžiantys žaidėjai suprastų, jog jie žaidžia už savo šalį, už savo tautą. Kad tai yra privilegija, o ne jų dovana kažkam. Ginti savo šalies trispalvę turėtų būti privilegija. Turėtų atsirasti būtent tokia motyvacija. Dabar pasiklausius kai kurių mūsų futbolininkų, sunku suprasti, koks buvo jų auklėjimas. Norėtųsi, jog jis būtų siejamas su patriotizmu.
Kai esi susitelkęs, gali nuveikti labai daug, net tada, kai tu esi daug silpnesnis. Pasaulyje yra daugybė pavyzdžių, kai iš pirmo žvilgsnio silpnesnės komandos sugebėdavo padaryti stebuklų. Aš tikiuosi, jog panašų stebuklą per savo gyvenimą dar išvysiu.
- Galbūt žinote, ar po šių rinkimų „Futbolo sąjūdis“ neatsisakys savo planų padėti Lietuvos futbolui?
- „Futbolo sąjūdis“ visų pirma siekė to, jog atsitrauktų Kvedaras, o tai įvyko. To nereikia pamiršti. Šis sąjūdis buvo neformalus. Permainų nori visi Lietuvos futbolo gerbėjai, kad mūsų futbolas keistųsi, pakiltų į kitą lygį. Manau, kad savotiškame sąjūdyje esame visi, kurie palaiko rinktinę, važinėja su ja į išvykas, nuolatos stebi rinktinę ir galvoja apie ją bei futbolą laiko svarbiausia sporto šaka.
Tikiuosi, jog ir toliau bus žmonių, kurie stebės kaip vyksta darbai ir ką federacija daro gerai ar blogai. Nemanau, jog reikia formaliai žiūrėti į kelis žmones – mes visi sudarome tą sąjūdį. Mes visi - ir gerbėjai, ir žurnalistai, ir kiti žmonės, kuriem tai rūpi, turime neleisti, jog futbolas vystytųsi taip kaip buvo iki šiol. Turėtų būti nuolatinis spaudimas ir demokratinė kontrolė. To mums ir reikia. O ar tai darys vieni, ar kiti - nėra didelio skirtumo. Kuo daugiau bus tokių žmonių, tuo bus geriau Lietuvos futbolui.
Tautvydas Sakalauskas
