L. Vaitukaitytė: sėkmės istorija, sugrįžimas ir svajonė

Kamuolys jai limpa prie kojos lyg bitės prie medaus, o perdavimus ji atlieka preciziškai kaip ir spaudydama pianino klavišus. Kaip ir jos vardas (kildinamas nuo lotyniško „lux“ – šviesa), Liucija Vaitukaitytė – viena ryškiausių prošvaisčių lietuviško futbolo padangėje.Ispanijos klubo Santandero „Racing“ 20 metų saugė – vienintelė futbolininkė iš Lietuvos, ne vienerius metus tuo profesionaliai užsiimanti užsienyje. Nors ji ir dar neišrinkta geriausia Lietuvoje, galima neabejoti, kad tai tik laiko klausimas.

Šį futbolo fenomeną paaiškinti nėra paprasta. Jei palygintume, pavyzdžiui, su vyrų futbolo legenda Arminu Narbekovu, jis taip pat kilo iš mažo miestelio. Tačiau Gargžduose panašiu metu užaugo ir daugiau žinomų futbolininkų.

L. Vaitukaitytės gimtasis kraštas – Dusetos – labiau žinomas dėl ežerų ir žirgų lenktynių žiemą. Futbolo pasiekimais bei tradicijomis negarsėjo ir visas Zarasų rajonas. Ką jau kalbėti apie moterų futbolą, kuris visoje Lietuvoje tik neseniai žengė pirmuosius žingsnius pripažinimo link.

Akylesni Liucijos sugebėjimus galėjo pastebėti dar vaikystėje. Bet pasakyti, kad jos sėkmė – tik Dievo duotas talentas, būtų per daug paprasta, netikslu ir banalu. Tik nuvykus į Dusetas dėliojasi ryškesnis žmogaus paveikslas su daug įvairesnių spalvų ir potėpių.

Neeilinis mergaitės iš mažo miestelio kelias iki Ispanijos, jos portretas iš arčiau ir sugrįžimo namo istorija – šiame pasakojime.

Sugrįžimas namo

Kai Liucija per atostogas parvyksta į Lietuvą iš Ispanijos smagiausia jai būti savajame Šlapių kaime, medžių apsuptoje sodyboje šalia Dusetų. Čia laukia ne tik poilsis, bet ir įvairi veikla. Jos apstu, ypač vasarą, nes Vaitukaičių šeima užsiima bitininkyste, keliautojams ir poilsiautojams siūlo savo medų, ekskursijas, teikia apgyvendinimo paslaugas.

Laisvalaikiu Liucija padeda šeimai darbuotis bityne ir sukti medų, nušienauja žolę, padėlioja malkų, atlieka kitus ūkio darbus, iškepa pyragą ar tiesiog prisėda pagroti sugroti pianinu.

Vis dėlto net ir per atostogas labiausiai traukia žalia veja ir kamuolys – jis daugelį metų ridinėjasi sodybos futbolo aikštelėje. Miškininkas, futbolo entuziastas Rimas Vaitukaitis savo vaikams aikštelę su vartais įsirengė pats, o šiemet dukros prašymu sukalė dvi lentas. Kaip sako, kad būtų „papildomi du žaidėjai“.

Dusetų futbolo stadione taip pat retokai kas įvyksta be R. Vaitukaičio pastangų. Prieš mūsų pokalbį jis atsiveža žoliapjovę ir nušienauja veją. Ne vien dėl svečių – tiesiog kitą dieną čia laukia jo organizuojamas bendruomenės futbolo turnyras. Miškų ūkio inžinieriaus profesiją turintis, miškų urėdijoje daug metų dirbęs vyras pamoja ranka į vieną pusę – čia jo suvirinti vartai. Į kitą pusę – čia mažai aikštelei sukonstruotas apšvietimas. Futbolo ūkio priežiūra – ir jo pomėgis, ir atsakomybė.

Rimas džiaugiasi Liucijos sugrįžimu per atostogas, bet pripažįsta – dalį laiko vėl atima futbolas, nes be jo dukra pabūna neilgai. „Namie pamiega kiek nori, stengiamės nežadinti, kad ir reikia kažką padėti. Bet vaikų neišmokėme ilsėtis, nieko neveikti, nors kartais reikia, – tarsi su apgailestavimu, bet supratingu tonu kalbėjo R. Vaitukaitis – Liucija labai greit pasiilgsta futbolo. Ilsėtis nuo to nemoka. Tuoj pat ieško su kuo pažaisti: vieną kartą su berniukais Dusetose, kitą kartą prašo paskambinti į Uteną, ar treneris priims pasitreniruoti. Štai vyksta turnyras Zarasuose – būtinai reikia nuvažiuoti. Iš pradžių sako, kad nežais, tik žiūrės. Bet paskui sužinau, kad žaidė...“

Šiais metais atostogos gimtinėje Liucijai tapo neplanuotai ilgos dėl pasaulio sportą surakinusio karantino. Kai pandemija įsisiautėjo kovo mėnesį ir buvo sustabdyta visa sportinė veikla, futbolininkė šiaip ne taip spėjo parvykti namo iš Ispanijos prieš užsiveriant oro keliams. Bet prireikė ir važiuoti iki oro uosto keliasdešimt kilometrų su taksi, ir sukti galvą kaip patekti į Lietuvą, nes valstybių sienos jau buvo privertos.

Grįžusi į Lietuvą L. Vaitukaitytė nustebino futbolo visuomenę – prisijungė ne prie vieno iš stipriausių šalies moterų futbolo klubų, o nutarė žaisti vienoje iš jauniausių komandų, kuri A lygoje net nebuvo laimėjusi – Utenos „Utenyje“.

„Net nepagalvojau apie kitas komandas. Visų pirma ėjau čia, nes iš šio rajono esu. Tai tuo pačiu ir iššūkis. Smagu buvo sugrįžti, nors sužaidžiau ir nedaug. Buvo įdomu pamatyti, kaip atrodys aikštėje tos merginos, su kuriomis žaidžiau prieš daug metų. Gera žaisti už savo komandą, ne už kitą miestą, čia visos merginos iš mano krašto. Čia viskas taip sava, gera. Įdomu buvo padirbėti su savo vaikystės treneriu Arūnu Rasteniu. Reikia atsidėkoti už tuos jaunystės metus“, – pasirinkimo priežastis dėliojo Liucija.

Nors Liucija nedaug vyresnė už daugelį komandos draugių, jos patirtis įkvėpė, o tikslūs perdavimai – sustiprino žaidimą. Iki tol autsaideriu buvęs „Utenis“ netrukus iškovojo istorinę pirmąją pergalę moterų A lygoje. Vėliau – ir antrąją, netgi triuškinančiu skirtumu.

„Laimėjus pirmas rungtynes visos merginos buvo labai patenkintos, o ypač treneris. Buvo gera matyti. Sakiau merginoms – pamatysite, laimėsime. Tik nustebau, kai pamačiau, kiek tai svarbu visiems. Ispanijoje žaidžiant labiau svarbu asmeniniai dalykai, kaip pasirodė pats žaidėjas. Čia, Utenoje, – tikra komanda, laimėjo visi: ir kas buvo atsargoje, ir kas filmavo rungtynes. Nesvarbu, vis tiek laimėjo. Visoms smagu, važiuojame namo su gera nuotaika“, – džiaugėsi komandos sėkme saugė.

„Utenio“ treneris A. Rastenis teigė, jog komanda iš pradžių nepatikėjo, kad viena geriausių Lietuvos žaidėjų prisijungs prie komandos: „Netikėjau ir pats. Kai paskambino pasakė kad nori žaisti – nesupratau. Kai pasakiau komandai – taip pat nepatikėjo. Netgi po to, kai pasirodė treniruotėje.“

Anot jo, Liucijai atėjus merginos pasitempė, nori lygiuotis į ją: „Merginoms svarbu turėti pavyzdį. Daugumai pakėlė ir dvasią, pasitikėjimą. Aš taip pat jaučiuosi dėkingas, kad padėjo man kaip treneriui, kaip komandai. Malonu, kad atsiminė savo trenerį, ir kad norėjo padėti. Ji taip ir išliko ta paprasta mergaitė, kokia buvo maža.“

Futbolo šaknys

Utenoje moterų futbolo komanda įsikūrė neseniai. Pasak A. Rastenio, svajonės suburti tokią komandą pradžia buvo L. Vaitukaitytė. Kadaise trenerio akiratyje talentinga mergaitė atsidūrė netikėtai. Utenos sporto centre su berniukais dirbęs specialistas išgirdo iš vaikų tėvų, jog pas vieną futbolo entuziastą Dusetose yra talentingų vaikų ir atvyko pasižiūrėti pats.

„Tas entuziastas buvo Liucijos tėtis Rimas. Maža mergaitė atėjo su kamuoliu ir su juo nesiskyrė visą laiką. Būtent ją iš visų vaikų išsirinkau, nors buvo dviem metais jaunesnė už kitus, – pasakojo treneris – Ji visuomet išsiskyrė savo žaidimo intelektu, supratimu. Gerai matė aikštę, gerai valdė kamuolį. Užtruko labai neilgai kad suprastų, ką reikia daryti komandoje. Jau trečiose rungtynėse su berniukais žaidė pagrindinėje komandoje. Tiesa, kadangi nukonkuravo berniukus, tas patiko ne visiems – buvo įvairių skriaudų, spaudimo, ašarų.“

Nors pirmuosius žingsnius futbolo meistriškumo link Liucija žengė „Utenos vilkų“ vaikų komandoje su A. Rasteniu, futbolu pirmiausia sudomino tėtis.

Su jo pagalba mergaitė kamuolį pradėjo spardyti vos pusantrų metų, pievoje prie namų, kartu su šeima. Vaikystėje Liucija daug laiko praleido futbolo aikštelėse Dusetose ir rajone.

„Su sese ir broliu daug žaidėme kartu. Rinkdavomės mokyklos stadione, su vyresniais berniukais, brolio klasiokais. Iš manęs šaipydavosi, sakydavo: „Liucija gali pro klyną pralysti“. Buvau tokia maža. Man buvo įdomu žaisti, o gerai žaisdama kieme jaučiausi „kieta“. Patikdavo apsivaryti kažką iš vyresnių“, – prisiminė futbolininkė.

Anot tėčio, mergaitei labai rūpėjo atimti kamuolį iš vyresnio brolio: „Nemačiau, kad brolis būtų pasidavęs, nors tarp jų 6 metų skirtumas. Brolis fiziškai greitesnis, stipresnis, bet aikštės matymu, kamuolio valdymu Liucija niekad nenusileido. Pamenu, kaip kartą brolis įspraudė ją į kampą. Ji sukosi per klyną ir prabėgo.“

Futbolo trauka dusetiškiams buvo didelė – jie rinkdavosi žaisti ir žiemą, ant sniego. „Tas man labai įstrigo iš vaikystės, nes buvo labai sunku bėgti. Svarbiausia mums būdavo žaisti, nesvarbu kaip ir kur“, – patikino Liucija.

Netrūko ir kuriozų. R. Vaitukaitis teigia gerai pamenantis žaidimą ant sniego ir vieną atsitikimą. Kad būtų lengviau, judėti mergaitė paprašydavo mamos žaidžiant aprengti ne paltu, o lengva striuke. Be „šarvų“ mažojo futbolininkė yra nukentėjusi. „Kažkas spyrė, kamuolys rikošetu atšoko pilvui į vaiką, jis nuvirto. Žiema, sniegas, ašaros... 4 metų mergaitė nuėjo namo. Galvoju sau: sugadinau viską, daugiau futbolo nebežais, bijos kamuolio. Bet kitą kartą vėl atėjo, vėl viskas gerai, tarsi nieko neprisimena“, – šypsojosi merginos tėvas.

Mažoji Liucija visus stebino ne tik savo rajone, bet ir mokyklų žaidynėse. Ji kartu su Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijos komanda vykdavo žaisti Lietuvos futbolo federacijos rengtose mokyklų varžybose „Ežiogolas“ (dabar – „Golas“).

„Kamuolys iš „Ežiogolo“ man buvo vienas įsimintiniausių, tokių gražių gaudavome.  Apskritai „Ežiogolas“ būdavo toks svarbus turnyras, pats svarbiausias kasmet. Tik prasidėdavo registracija – jau galvoji, kaip čia žaisime. Mums būtinai reikėdavo laimėti prieš Zarasų komandą, buvome didžiausi varžovai. Kelis kartus esame patekę į finalus Kaune. Man būdavo sunkoka, nes buvau mažesnė mergaitė. Bet buvo smagu, žaisti kartu su sesės klasiokais. Kartą per finalus nakvojome ir Kauno manieže, susiradome draugų. Liko geri prisiminimai. Labai norėčiau sudalyvauti net ir dabar“, – su nostalgija kalbėjo mergina.

Kelias į tikslą

Ilgainiui, kad dukrai būtų su kuo žaisti, savamokslis futbolo treneris R. Vaitukaitis pats ėmėsi burti mergaičių futbolo komandą, su ja dalyvauti varžybose. Anot jo, mergaitės talentas atsiskleidė anksti.

 „Visada slaptai tikėjau, kad ji gali kažką pasiekti. Tik niekada nepasakojau. Kartą, kai ji 6-7 metų nuvažiavo į turnyrą Šiauliuose, visi kolegos ėjo prie trenerio Arūno ir klausė, iš kur gavo „tą mergaitę“. Ji atsistojo į gynybą, visus kamuolius atiminėja ir skirsto į priekį. Kartą į Dusetas kažkaip užklydo užsieniečiai. Pamatę treniruotę nustebo: „Visi vaikai kaip vaikai, bet šita mergaitė ką išdarinėja.“ Tas jos intelektas futbole jautėsi, – pasakojo R. Vaitukaitis – Kartą žaidėme salės futbolo turnyre Jonavoje. Auklėtoja, nors ir nelabai supranta futbolą, man sako: „Rimule, tavo Liucija šoka, o visos kitos tai vargsta. Ji taip lengvai viską daro.“ Net nežinau, iš kur ji išmoko tos technikos. Galbūt pati sugalvojo, pamatė. Nuo mažens jai būdavo sunku kažką patarti. Kiek pamenu ir treneriai berniukus pabardavo, o Liucijai – nieko. Nes jai nebūdavo ką pasakyti.“

Liucija pabrėžė – būtent tėvo indėlis į jos futbolo karjerą didžiausias. „Jis mane visur vedėsi, kartu su broliu, sese. Kiek suprantu, dėl manęs ir surinko mergaičių komandą, kad turėčiau su kuo žaisti. Su Dusetų „Ainiais“ savo amžiaus grupėje tapome Lietuvos čempionėmis. Vėliau tėtis kasdien vežiodavo į treniruotes Utenoje. Kai tik reikėdavo išsiprašydavo iš darbo, skubėdavo, per galvą versdavosi, kad galėčiau žaisti futbolą. Tas pats, buvo kai perėjau žaisti į Vilnių, Kauną. Reikėdavo važiuoti į rungtynes 1-2 valandas.“

R. Vaitukaitis visuomet lydėjo dukrą į rungtynes. Net šiemet jį galima buvo išvysti moterų A lygos rungtynėse – tiek Utenoje, tiek išvykose.

Paklausta, kiek reikšmingas tėčio ir šeimos palaikymas, Liucija net susigraudina. Akyse pasirodo dėkingumo kupinos ašaros. „Žiauriai mane palaiko... Nereikia daugiau motyvacijos, kai žmogus visur su tavimi. Būtų labai sunku, jei šeima nepalaikytų. Nuostabu, kai žinai, kad blogai ar gerai sužaisi, ar gausi traumą, bet kas atsitiks – šeima su tavimi. Daugiau nieko nereikia...“

Mergaitei nuo pat mažens nuolat tekdavo rungtyniauti su stipresniais, didesniais – iš pradžių su berniukais, vėliau pradėjus žaisti suaugusių merginų ir moterų futbolo varžybose. 8-erių metų Liucija atstovavo Visagino komandai moterų I lygoje, o 12-os metų pakviesta trenerio Justo Klevinsko debiutavo Vilniaus „Žalgirio“ komandoje.

„Nebuvo lengva žaisti prieš moteris, nes trūko ir fizinės jėgos, ir psichologinio užtikrintumo. Bet jei žaidžiau, reiškia galėjau, sugebėjau. Man patiko. Aišku, nesijaučiau taip gerai kaip su bendraamžėmis. Bet dauguma vyresnių žaidėjų gražiai bendravo ir elgėsi, visos priimdavo, tarsi mamos“, – tikino Liucija.

Nors už futbolo sritį Vaitukaičių šeimoje buvo atsakingas tėtis, retkarčiais prižiūrėti dukrą tekdavo ir mamai Daliai. Kartą išvykoje į Taliną ji lydėjo Dusetų mergaičių komandą. „Per rungtynių pertrauką Liucija sako: „Mama, tos mergos mane su šlaunimi stumdo“. Jai mažai tarp moterų buvo iš tikrųjų sunku. Kita vertus, ir smagu, kad tokia maža žaidžia“ – pasakojo D. Vaitukaitienė.

Ji išskyrė ryškias dukros charakterio savybes: „Liucija labai labai tvirta savo nusistatyme, žino kas jai yra svarbu, ir taškas. Nuo tada, kai pradėjo spardyti kamuolį, turėjo užsispyrimą, buvo stipri fiziškai, labai rami. Bet visada buvo gera mergaitė. Jos ryšys su broliu ir sese labai stiprus, kartu praleisdavo daug laiko.“

R. Vaitukaičio pastebėjimu, mergina puikiai sugeba pritapti prie įvairaus kolektyvo, būti atsakinga: „Ji labai supranta žmones. Vienoje ar kitoje komandoje galbūt nebūna lengva, bet ji labai moka. Galbūt ne viskas patinka, bet moka bendrauti, išlikti kultūringa. Stengiasi padėti kiek gali. Atsakinga, nes ką pradėjo, tą ir baigia. Jei užsirašydavo į varžybas ir treneris priimdavo, tai negalėdavo mesti, sužaisdavo visą sezoną. Maksimalaus rezultato siekė visose srityse – ar muzikoje, ar mene, ar kituose darbuose. Moka daryti greitai ir efektyviai.“

Kad Liucijai nepasisekdavo futbolo aikštėje, mama suprasdavo ir be žodžių. „Jei būdavau virtuvėje, žinodavau kaip baigėsi rungtynės pagal tai, kaip Liucija eidavo pro verandos duris. Net nereikėdavo žiūrėti. Žingsniai visai kitokie. Kai blogai sekdavosi – jai geriau nieko nesakyti. Emocijas aptardavo iš karto po rungtynių pakeliui namo su tuo, kuo važiuodavo“, – atskleidė D. Vaitukaitienė.

Mama neabejoja – Liucija galėjo pasiekti rezultatų įvairiose veiklose, ne tik futbole: „Ji taip pat puikiai grojo pianinu, rinko dešimtukus. Lankė dailės skyrių. Buvo matematikė, dalyvavo olimpiadose. Tikrai gabus vaikas. Savo sugebėjimą susikaupti, visas smegenis įdėjo į sportą. Dėl to toks ir rezultatas. Žinoma, ir beprotiškas, begalinis užsispyrimas bei tikslo siekimas.“

Dėl pasirinkimo žaisti futbolą mama neprieštaravo, bet skatino dukrą tuo pačiu pabaigti muzikos mokyklą. Liucija atvira: pasitaikydavo ir sunkių akimirkų, nesutarimų. Bet muzikos nesikratė, greičiau priešingai.

„Būdavo, kad išgirsdavau: „Tu daugiau nieko neveiki, tik futbolą žaidi. Reikia mokytis, išsimiegoti.“ Bet viskas praėjo, nes galų gale atėjau į tą tašką, kai mano gyvenimas yra futbolas ir bus futbolas. Tik mama norėjo, kad pabaigčiau muzikos mokyklą. Tai ir pabaigiau. Nebuvo sunku, nes man patiko groti pianinu mažens. Norėjau groti ir smuiku, bet smuiko mokytojo Dusetose nebuvo“, – apie muzikinius pomėgius pasakojo mergina.

Prisėdusi prie pianino namuose ji puikiai valdo klavišus, lyg aikštėje ritinėtų kamuolį. Liucijos nuomone, futbolas ir grojimas turi daug panašumų, kurie netgi padeda vienas kitam.

„Tikrai daug panašumų. Yra ritmas, smegenų darbas. Turi greitai mąstyti. Grojant pianinu dvi rankos groja skirtingas natas, kartais skirtingą ritmą. Yra daug dalykų, kuriuos turi sujungti į vieną ir padaryti iš to visumą. Visame sporte irgi tas pats. Kūno judesius turi suderinti su mintimi, greitai mąstyti. Manau, kad tas prisidėjo ir prie geresnio mano žaidimo, – svarstė mergina – Taip pat panašu todėl, kad pamiršti kas vyksta aplinkui. Išeini į aikštę – visos problemos dingsta, kita nebesvarbu. Kai groji – taip pat žiūri tik į natas, nebegalvoji apie kitus dalykus. Buvo vaikystėje tokių momentų – kai labai susinervindavau, nubėgdavau namuose iki pianino pagroti. Tas man padėjo išlieti emociją. Futbole tas pats. Be futbolo man sunku emociškai, jis padeda palaikyti tą gerą emociją gyvenime.“

L. Vaitukaitytė niekada nesuko galvos dėl stereotipų, neva mergaitės turėtų tik muzikuoti ar šokti. Merginos teigimu, futbolas yra ne tik laisvalaikio pomėgis, bet ir išmokė būti komandoje, ir pralavino bendravimo įgūdžius. „Futbolas daug davė. Komandinis sportas – labai smagu. Turi daug žmonių ir su visais turi būti draugas. Ne tik turi, bet ir nori, ir pavyksta. Tikrai pralavino bendravimo įgūdžius. Žaidžiant taip pat pradedi daugiau pasitikėti savimi. Jei nebūčiau žaidusi – būčiau nedrąsi, – patikino Liucija – Kiek pastebėjau, kai tik susitinku sportininką – jis ir aktyvus, ir drąsus, ir nuoširdus, viską sako atvirai. Būna, kad daro nesąmonių, bet linksma gyventi... Sportininkai visi pasidaro panašūs gyvenimo būdu. Man sportininkės gyvenimas ir labai tinka, ir patinka.“

Svajonės link

Futbolininkė teigė neturėjusi priežasčių sustoti žaisti. Tuo labiau, kad gerai sekėsi tiek gimtajame krašte, tiek ir Vilniaus, Kauno komandose. Svajoti apie didesnius tikslus, jų siekti merginą įkvėpdavo ir pasaulinės žvaigždės, ir vietos pavyzdžiai.

„Kai buvau maža, buvau labai susidomėjusi amerikiete Mia Hamm. Žiūrėjau visokius vaizdo įrašus kaip ji žaidžia. Lietuvoje visada stebėjau Šiaulių „Gintros-Universiteto“ žaidėjas. Galvojau, kad aš vieną dieną būsiu gera žaidėja, žaisiu Čempionių lygoje, moterų rinktinėje. Patikdavo kaip įvarčius mušdavo Sonata Vanagaitė“, – vaikystės favorites vardino Liucija.

Neilgai trukus ji pati tapo „Gintros“ žaidėja. Dar atstovaudama Kauno moterų komandai ji 2017 metų vasarą prisijungė prie Šiaulių ekipos Čempionių lygos turnyrui. Pajėgioje komandoje L. Vaitukaitytė tapo viena kertinių žaidėjų ir prisidėjo prie įspūdingo žygio Europoje. Atrankos varžybose Lietuvos čempionės sutriuškino varžoves iš Slovakijos, Sakartvelo bei Turkijos, o aštuntfinalyje eliminavo daugkartines Šveicarijos čempiones.

„Buvo labai daug emocijų, nes nesitikėjo, kad pateksime į kitą etapą. Net po lygiųjų 1:1 namie pirmose rungtynėse. Išvykos rungtynės Šveicarijoje buvo pačios geriausios ir komandai, ir man asmeniškai. Netgi vienintelį kartą, per kėlinį, perdavimu atlikau 100 procentų tikslumu. Pergale negalėjau patikėti ir po rungtynių. Rūbinėje vyko tiesiog šventė. Treneris buvo tiesiog „apšalęs“. Buvo labai smagu“, – įsimintinas akimirkas apibūdino futbolininkė.

Dusetiškės ir jos komandos draugių laukė dar viena staigmena – aštuntfinalyje burtai lėmė vieną stipriausių žemyno komandų – FC „Barcelona“, kurią tuomet papildė neseniai geriausia pasaulio futbolininkė išrinkta olandė Lieke Martens.

„Prieš burtus juokavome, kad išsitrauksime „Lyon“ ar „Barcelona“ ir parodysime, iš kur vėžiai žiemoja. Bet kai ištraukė burtus – buvo šokas. Prieš rungtynes buvo labai baisu, tris dienas negalėjau užmigti. Kai išėjome į aikštę pilname Šiaulių stadione, buvo šiurpuliukas. Buvo smagu matyti, kad Lietuvoje į moterų futbolo rungtynes atėjo tiek žmonių. Tai pirmas toks kartas, galbūt negreitai vėl bus. Buvo labai gera patirtis. Sužaidėme ir nieko baisaus nebuvo. Taip, lygis geresnis, geresnės žaidėjos. Bet nieko stebuklingo“, – akistatą su Ispanijos superklubu ramiai vertino L. Vaitukaitytė.

Po antrųjų rungtynių Barselonoje futbolininkei pavyko sudominti futbolo specialistus, išvykti į peržiūrą „Levante“ klube. Liucija neslepė – norint pradėti karjerą užsienyje prireikė ir gero žaidimo aikštėje, ir darbo už aikštės ribų – pavyzdžiui, susikurti savo žaidimo akimirkų vaizdo montažą, susirasti kontaktų.

2018 metų pradžioje ji išvyko į Ispaniją ir prisijungė prie Saragosos komandos. Joje debiutuoti nepavyko dėl biurokratinių dalykų. Toliau saugės kelias pasuko į Tenerifę, vėliau ji atsidūrė garsiojo „Sevilla“ klubo moterų komandoje. Nuo pernai Liucija atstovauja Santandero „Racing“ ekipai.

Tačiau išsvajotą šalį pasiekusi 20-metė vien tuo nepasitenkina. „Atrodo, galėčiau džiaugtis, kad esu Ispanijoje, kokia aš „kieta“. Buvau tokiame klube kaip „Sevilla“, turėjau kontraktą. Bet nelabai džiaugiausi, nes vis galvojau kad per mažai žaidžiu, noriu daugiau, pastoviau. Atrodo, kad kuo daugiau turi – tuo daugiau nori. Ta mintis nepalieka manęs“, – lyg sau priekaištaudama kalbėjo mergina.

Ji teigė per pora metų Ispanijoje patobulėjusi visapusiškai, užsigrūdinusi: „Sužinojau dalykų, apie kuriuos net nepagalvodavau. Pasikeitė visas futbolo supratimas. Patobulėjau bendravime, psichologiškai. Užsigrūdinau, nes nebuvo lengva išvažiuoti ten, kur nemoki kalbos, nieko nepažįsti. Tačiau tas tarpas praėjo. Dabar jaučiuosi, kad ten gyvenčiau 5 metus. Tikrai labiau savimi pasitikiu. Kai grįžtu į Lietuvos rinktinę tą labiausiai pajaučiu. Matau, kad galiu daugiau padėti komandai nei anksčiau.“

Lietuvos moterų rinktinės marškinėlius Liucija apsivilko vos 15-os metų, Baltijos taurės turnyre 2015 m. „Labai bijojau, labai jaudinausi, kaip čia pavyks sužaisti. Treneris R. Viktoravičius labai pasitikėjo manimi, labiau nei aš savimi. Galvojau – išleis, sugadinsiu ką nors, daugiau į rinktinę nebeims. Bet viskas gerai pasisekė. Net laimėjome tą taurę po ilgo laiko tarpo“, – apie debiutą kalbėjo futbolininkė.

Ji atstovauti šaliai visada vyksta noriai nepaisant to, kad keliauti iš Ispanijos ir atgal sukelia papildomų sunkumų siekiant tikslų klube, o Lietuvos rinktinei neretai tenka nuryti karčias piliules po rungtynių su ženkliai pajėgesnėmis varžovėmis. „Nėra patogu iš klubo perspektyvos, praleidžiu treniruotes, rungtynes. Tačiau kai galiu – tikrai stengiuosi atvažiuoti į rinktinę. Visų pirma, žaisti už rinktinę garbė. Su kai kuriomis žaidėjomis rungtyniavau nuo pat U-15 rinktinės. Jos važiuoja, kaip čia aš neatvažiuosiu ir nepadėsiu joms? Ir reikia važiuoti, ir norisi. Labai smagu susitikti su kitomis žaidėjomis, draugėmis.“

L. Vaitukaitytė jėgas jau išbandė ir Ispanijos aukščiausioje lygoje, bet pastaraisiais metais žaidžia antrajame divizione. Mergina neabejojo – aukščiausias laiptelis yra pasiekiamas: „Esu realistė, bet svajoti reikia. Svajoju žaisti vienoje iš geriausių lygų. Ar tai bus Ispanija, ar Prancūzija, Vokietija, JAV. Tikiuosi, kad po 5 metų galėsiu įsitvirtinti vienoje iš šių šalių čempionatų. Nemanau, kad man yra kažkokie limitai. Daug aplinkybių susideda į vieną, bet jei pasiseks, tikrai jokios galimybės neatmetu. Nėra taip, kad kažkur negalėčiau žaisti.“

Rudenį ji vėl pakėlė sparnus ir grįžo į Ispaniją. Kad ir kaip susiklostytų tolimesnė jos karjera, jaunoji futbolininkė gali didžiuotis jau dabar – ji pasiekė tiek, apie ką daugelis tik svajoja.