© Eurofootball.lt
Kai 2012-ųjų gegužės 13-ąją legendinis bosnių puolėjas Edinas Džeko antrąją pridėto laiko minutę įmušė išlyginamąjį įvartį prieš "Queens Park Rangers", "Manchester City" fanams sužibo viltis pagaliau iškovoti pirmąjį Premier lygos titulą nuo priešistorinių laikų. Tam reikėjo pasiekti pergalę prieš dviem taškais "Bolton Wanderers" klubą lenkiančius "QPR", tad panaikintas milžiniškas taškų deficitas nuo pirmaujančių "Manchester United" klubo galėjo būti nubrauktas, jei tik netyčia 38-asis turas žydrajam Mančesteriui nebūtų pergalingas.
Galima spėti, kad viena priežasčių buvo ta, jog "QPR" gynyba žinojo - gauti tašką ar negauti, jiems jau nebesvarbu, kadangi lieka 17-oje vietoje ir savo agoniją masyvusis klubas su Bobby Zamora ir Joey Bartonu priešakyje tęsia dar vieną sezoną. Tačiau 90+4 minutę į Paddy Kenny vartus įrieda dar vienas įvartis, ko gero, svarbiausias naujausiųjų laikų Premier lygos istorijoje.
(Sergio Aguero padeda iškovoti "Manchester United" klubui sidabro medalius. Nuotrauka, sunku patikėti, daryta ne mano.)
City buvo darnus mechanizmas
Į aikštę išlekia net "City" strategas Roberto Mancini, o komanda apsikabinę trofėjų ir laistantys šampanu vešlią kapitono Vincento Kompany šukuoseną fotografuojasi prie čempioniškojo stendo. Priežasčių, kodėl "City" visgi įrodė esantys geriausi 2011/12 sezone, egzistuoja.
- Visų pirma, klube žaidė aukščiausios klasės žaidėjai, tokie kaip Kompany, įvarčio autorius Sergio Aguero, problemas su strategu išsprendęs ir pykčius pamiršęs Carlosas Tevezas, Davidas Silva, Yaya Toure ir t.t.
- Antra, išskyrus dalį sezono Pietų Amerikos saulės šildomą ir už City neva nebežaisiantį minėtąjį Tevezą, žaidėjams galvoje buvo futbolas, o ne verkšlenimai spaudoje bei ginčai su FA.
- Trečia, City buvo darnus mechanizmas, komanda iš esmės buvo subalansuota, neturėjo silpnų vietų, bet turėjo gan ilgą suolą. Išimtimi galbūt laikytina centro gynėjo pozicija, kurioje šalia belgo dažniausiai žaisdavo lėti ir savo triukais cirko trupei labiau nei dėl titulo kovojančiai komandai tinkantys Joleonas Lescottas ir Kolo Toure.
- Ketvirta, tuomet vienintelis titulo vertas konkurentas - United - buvo ne šiaip silpnų vietų turintis, o vidutinybėmis pergrūstas klubas. Wayne Rooney įmušė 27 įvarčius lygoje, bet čia tikriausiai baigiasi ne tik Velnių lyderių, bet ir apskritai gerą 2011/12 sezoną turėjusių žaidėjų sąrašas, galbūt dar pridedant Antonio 'cross is always the answer' Valencią, tipiško britų talento likimo išvengusį ir vietą startinėje sudėtyje (tegu ir dėl svetimų traumų) išlaikiusį Philą Jonesą ir raudonojo Mančesterio sezoną išgelbėjusį iš pensijos grąžintą rudaplaukį princą. Kitur - tuo metu lygoje dar adaptuotis nesugebėjęs vartininkas, 140 Twitterio simbolių geriau nei futbolo aikštę pažinti pradėjęs Rio Ferdinandas ir kamuolio burtininkas Ashley Youngas.
"Manchester United" reagavo ir savo sudėtį sustiprino aukščiausios klasės žaidėju. Įsigyjamas rezultatyviausias praėjusio sezono Premier lygos žaidėjas, išsigydęs praeityje jį kankinusias chroniškas traumas ir sulupęs 30 įvarčių.
(Nuotraukoje - "Man United" laimi 2012/13 sezono Premier lygą)
"Manchester City" atsakas atitinkamas, klubą papildo tokie pasaulinės klasės žaidėjai kaip Javi Garcia ir Scottas Sinclairas, taip pat naujasis Anglijos talentas, traumatologinio superžvaigždė Jackas Rodwellas bei savo paties šešėliu virtęs 31-erių Maiconas.
Vienintelis pozityviai nuteikiantis pirkinys - jaunasis Matija Nastasičius, vargu ar galintis iškart tapti lygiaverčiu Kompany partneriu, tačiau galėti rinktis, ar leisti Lescottą nuo starto, yra geriau nei leisti Joleoną Lescottą nuo starto ir per rungtynes melstis futbolo ar šiaip dievams, kad nesužaistų ranka baudos aikštelėje paskutinėmis rungtynių minutėmis. Nastasičiui pavyko sudaryti konkurenciją "Evertono" fanų numylėtiniui, o galiausiai ir išstumti jį iš starto.
2012/13 sezono "Man City" iš esmės nebuvo stipresnis nei čempioniškame sezone
Už visus šiuos žaidėjus sumokėta bent 40 milijonų svarų bei atiduotas šešis milijonus kainavęs Stefanas Savičius. Į kuriamą pasaulinio lygio klubą nebeatvyksta pasaulinės klasės žaidėjai. Tačiau tai įvyksta ne dėl išblėsusio turtingų investuotojų entuziazmo (o tai būtų logiškas ir ne kartą matytas variantas, "Anži" fanai, anyone?), o dėl išblėsusio noro pačiam Manciniui stiprinti ir tobulinti savo komandą. Kone fenomenalus reiškinys ir pirmasis požymis, kad klubas neprogresuoja. Nė vienas svarbus žaidėjas, tiesa, ir neišvyko - tik epizodinį vaidmenį galiausiai užėmęs, tačiau trenerį užknisęs Mario Balotelli, kung fu sensėjus, tačiau jau kurį laiką nieko aikštelėje nerodęs Nigelis de Jongas bei suolo gale sėdėjęs Adamas Johnsonas, tačiau tai, jog 2012/13 sezono "Man City" iš esmės nebuvo stipresnis nei čempioniškame sezone, šiek tiek stebina. Toliau juk Čempionų lygos taurė, ar ne?
Itin dėmesio verta tai, jog arabų investuotojai, išleidę kelis šimtus milijonų komandos stiprinimui, mokantys daugiau nei šimtą milijonų svarų algų per metus, perkantys Javi Garcią už 17 milijonų, staiga parduoda Adamą Johnsoną ir pakeičia jį Scottu Sinclairu. Pelningas, tačiau prastas sprendimas. Atvykėlis iš "Swansea" - individualiai viskuo nusileidžiantis futbolininkas, tačiau savininkai skaičiuoja šešių milijonų eurų pelną pardavus technišką bei darbštų žaidėją ir pakeitus jį tingiu savanaudžiu, kuris dabar ieško, tačiau sunkiai randą vietą antros lentelės pusės komandoje. Tokius manevrus gali leisti "Southampton", parduodami Lallaną ir įsigydami Tadičių bei žiūrėdami, ar šitaip pasipelnius dar ir komanda gaus naudos iš katės maiše, tačiau kai tuo užsiimti staiga pradeda plačiausiai atvertų piniginių savininkai, darosi net ne įtartina, o tiesiog apgailėtina. 40 milijonų vidutinybėms išleidęs klubas, po 10 milijonų svarų į metus skyręs Carlosui Tevezui ar Emmanueliui Adebayorui, staiga pradeda vaidinti finansiškai puikiai tvarkomą, kruopščiai pinigus skaičiuojantį klubą, kuris išleis tik tada, kai reikia, ir tik tiek, kiek reikia.
("Man City" žaidėjų dominavimas 2012/13 metų Premier lygos sezone)
Panašia veikla ne taip seniai užsiėmė "Monaco" klubas, tačiau ten buvo akivaizdu, jog savininkui Rybolovlevui tuo metu nebeįdomus buvo pats klubas, gal todėl užsisukus kraneliui parduotas Jamesas Rodriguezas, išnuomotas Radamelis Falcao, o komandą nuomos pagrindais vis papildė paaugliai iš Brazilijos ar Portugalijos. "City" kranelis neužsisuko, tad kapeikų skaičiavimą gan sunku paaiškinti, o panašu, jog būtent tai nulėmė, kad van Persio vedamas United be jokių problemų susigrąžino titulą. Roberto Mancini sezono pabaigoje buvo atleistas, o klubo valdžia vebleno apie ilgalaikę ateitį ir jaunųjų žaidėjų ugdymą, tačiau kartu ir apie top klubo statuso išlaikymą, titulus ir t.t.
City atranda aukso viduriuką - vidutinybės už multimilijonines sumas
Norisi tapti klubu, žymiu dėl savo sėkmingos infrastruktūros ar pasaulinės klasės žaidėjais tapusių auklėtinių? Šimtai ar bent dešimtys milijonų, išleidžiami superžvaigždėms kasmet, nepadeda. Norisi greitai laimėti titulų, suburti stiprią komandą, kuri vardų skambumu nenusileistų Florentino Perezo suburtai "Los Galacticos" karališkajame Madride? Triženkles milijonų sumas skirti žaidėjams tokiu atveju verta, bet, matyt, ir žaidėjai turėtų būti aukščiausia praba, o ne lygos vidutinybės.
City atranda aukso viduriuką - vidutinybės už multimilijonines sumas: 2013-ųjų vasarą nepadaromos jokios išvados ir naujasis treneris Manuelis Pellegrini pradeda savo apsipirkinėjimą, kaldamas 30 milijonų už Fernandinho, vėliau pridėdamas dar 15 už Jesusą Navasą, o nebrangiai parduotą Carlosą Tevezą pakeisdamas tokiais pasaulinės klasės puolėjais kaip Stevanas Jovetičius ar Alvaro Negredo, kurie kartu kainavo dar virš 40 milijonų. Vyšnia ant torto buvo veterano Martino Demichelis'o atvykimas. Pasirašęs sutartį kaip laisvas agentas su Madrido "Atletico", po poros mėnesių už 5 milijonus persikėlė į Angliją. Čiliečiui norėjosi pasaulinės klasės gynėjo (a la Mats Hummels), tačiau jei treneriui puikiai pažįstamas argentinietis jam atrodė galintis atstoti pasaulinės klasės futbolininką, kodėl neįsigijus?
Kaip bebūtų, inžinierius Pellegrini su savo kompanija laimi titulą. Laimi ne vien todėl, kad būtų ypatingai stipresnė komanda, o todėl, kad palankesnių aplinkybių ir išpulti negalėjo. Raudonasis Mančesteris nesugeba atrasti savęs po Fergusono išėjimo, per vasarą opią centro saugo poziciją sustiprinęs Marouane'u Fellainiu. "Chelsea" puolimas susideda iš tokių superžvaigždžių kaip Demba Ba, ilgam ryškiausiu futbolo flop'o pavyzdžiu tapęs Fernando Torresas bei iš Dagestano, kur skindavo po tris šimtus tūkstančių per savaitę, po pertraukos į aukšto lygio futbolą sugrįžęs 33-jų Samuelis Eto'o.
Rimčiausi konkurentai buvo iki tol kurį laiką dėl Europos lygos kovojęs "Liverpool" klubas su besikandžiojančiu kanibalu priešakyje, kuris net dalį sezono būdamas diskvalifikuotas sugebėjo tempti komandą aukštyn lentelėje dantimis (pun intended) ir nagais. "Liverpool" - komanda, mokėjusi 15 milijonų už Joe Alleną, 10 už Iago Aspasą ar Fabio Borini, o praėjusią vasarą Čempionų lygai besiruošdami urmu užsipirkę dar vidutinybių dabar grįžo ten, kur paskutiniu metu jau įprato būti - už ketvertuko ribų. Ir vis tiek titulą mėlynasis Mančesteris iškovojo tik todėl, kad iš esmės dėl nieko nebekovojantis "Chelsea" klubas nugali Liverpulio komandą ir apverčia aukštyn kojomis kovą dėl titulo.
("Liverpool" klubui titulas išslysta iš po kojų)
Kalbant apie top klubus, galima teigti, jog praėjęs sezonas buvo parolimpinės kovos. Tiesa, pliusą Pellegriniui parašyti galima, tame sezone jo komanda pasirodė itin gerbtinai: 102 įvarčiai visgi yra antras geriausias rezultatas Premier lygoje po 2009/10 sezone "Chelsea" įridentų 103. Tik svarbu pastebėti, kad pergalių kalviais čia taip pat tapo ne Fernandinho ir Jovetičius, o tie patys Mancinio ar net Marko Hugheso laikais atvykę Kompany, Yaya Toure (centro saugas - rezultatyviausias komandos žaidėjas!), Pablo Zabaleta, Džeko bei Aguero.
Ką matome kalbant apie Fernando ir Mangala? Ogi tą patį, ką matėme perkant Javi Garcią, Fernandinho ar Negredo
Silpnų vietų nėra daug, tačiau kalbant apie jas... Visų pirma, Demichelis. Kompany porininkas, galima teigti, yra silpnoji City vieta jau nuo gan senų laikų. Silpna ji buvo netgi pirmajame čempioniškame sezone. Žiūrint atgal, reikėjo 2011-aisiais neparduoti Jerome Boatengo, o gal efektyvu būtų buvę jaunystės eliksyru girdyti Kolo Toure, tačiau bet kuriuo atveju veteranas iš Argentinos jokių problemų neišsprendė ir turbūt visi, išskyrus Pellegrini, pirmiausia iš jo lauktų įvartį kainuojančių klaidų.
Stiprinantis 2014-ųjų vasarą vėl netilo kalbos apie Čempionų lygą. Impotentiškai prieš "Barceloną" atrodę bei taktiškai ir fiziškai ČL aštunfinalyje apžaisti miestiečiai, panašu, suvokė, jog stipriausiu Europos klubu tapti su 34-erių Demicheliu starte gali tapti sudėtinga. Klubo senbuvį, traumų kamuojamą Micah Richardsą klubas išsiuntė į Italiją, vietoj jo pasirašydamas sutartį su patyrusiu ilgamečiu "Arsenal" gynėju Bacary Sagna, sudarančiu konkurenciją Pablo Zabaletai, tuo tarpu Fernandinho konkurenciją sudaro nebe Javi Garcia, o komandos naujokas, iš "Porto" atvykęs Fernando. O štai į tiek pirštu badomą centro gynėjo poziciją už 32 milijonus atvyko Eliaquimas Mangala.
Ką matome kalbant apie Fernando ir Mangala? Ogi tą patį, ką matėme perkant Javi Garcią, Fernandinho ar Negredo: žaidėjai, kurie vargu ar verti bent pusės tiek, lygoje taip pat atsiskleidžia ne kaip visiški flop'ai, o kaip paprasčiausios vidutinybės, squad playeriai, už kuriuos vargu ar verta mokėti sumas, kurios prieš penkerius metus būtų netoli Premier lygos perėjimo sumos rekordų. Nežinia, ar nepaslankus bei futbolininko smegenų neišvystęs gynėjas, kainavęs įspūdingą sumą, prie kurios pridėjus keletą milijonų galima įsigyti aukštesnės klasės bei ne tik Portugalijos lygai tinkamą gynėją, yra ryškiai geriau, nei likti su daug kartų minėtu argentiniečiu. O tuo tarpu Fernando atvykimas komandai atnešė... iš esmės nieko neatnešė, tik gavus traumą Fernandinho ant suolo yra dar vienas toks pats žaidėjas, tik žioplesnis.
Nesimokydami iš klaidų, žiemą "Manchester City" kala dar vieną vinį. Matydami ne pačią geriausią Edino Džeko formą bei žinodami, iš kokio trapaus stiklo pagamintas Jovetičius, "City" dar kartą įleidžia nemenką sumą į transferų rinką. Komandai ne itin tinkamas, lėtas, nejudrus puolėjas užsivelka žydrus marškinėlius ir tai, jog jo perėjimas buvo klaida, iš kurios išlošia nebent senasis jo klubas "Swansea", pradeda įrodinėti iškart po Afrikos Nacijų taurės.
(Nejudrus ir naudos klubui beveik neduodantis objektas bei manekenas su Wilfriedo Bony marškinėliais)
Praėjus sezonui, "miestiečiai" ir vėl liko prie suskilusios geldos Čempionų lygoje, tačiau nesiseka ir lygoje. "Chelsea" susitvarkė puolėjų grandį, "Arsenal" įsigijo aukščiausios klasės žaidėją Alexį Sanchezą, puikiai pritapusį Premiershipe ir tapusį komandos, kurios pasirodymai po naujųjų metų yra itin verti dėmesio, lyderiu. Pasaulinės klasės žaidėjais pasistiprino ir "Man United", o štai "Man City" eilinį kartą ištaškė 70 milijonų angliškos valiutos vienetų už žaidėjus, kurie komandoje dėl skaičiaus, už kuriuos naudingesnių gerai paieškojus galima rasti Prancūzijos ar Olandijos lygose, o ir kainuotų kelis kartus mažesnes sumas.
Po dar vieno pralaimėjimo, šįkart prieš Pardew komandą, žydrieji krenta į ketvirtąją vietą, kur, matant dabartines jų pačių, United ir Arsenalo formas, labai tikėtina, jog ir pasiliks. Taktiniams triušiams iš rankovėms pasibaigus ir invalidų lenktynėse konkurentams susiremontavus vežimėlius "City" tapo nebepajėgus kovoti dėl dar vieno titulo. Daryčiau išvadą, jog vasarą reikės stiprintis, tačiau pasidarė gaila investuojamų milijonų, kurie vėl silpnoms komandoms taps lyg aklai vištai grūdas, kai savo vietą komandoje atradęs ir taktiškai puikiai išnaudojamas vidutinis žaidėjas už 30 milijonų pereis į City ir už penkiskart mažesnę bus pakeistas kitu, tik nežymiai individualiai prastesniu.
Pats nesu City fanas, bet jei būčiau, itin džiaugčiausi, kad klubas nėra vėl siejamas su, pvz., Miranda, kadangi komandai jis nepridėtų nieko, o atimtų keliolika milijonų, kurių kitu atveju nereikės uždirbinėti parduodant atsarginius ir įsigyjant jų pamainas pigiau dėl besibaigiančių sutarčių.
