M.Barreto: su Kauno medikais bendrauti dar neteko (interviu)

2016-12-09 14:54

„Sveikatos interviu“ svečias – nuo pavasario Kauno „Stumbro“ futbolo komandą treniruojantis, vienas iš klubo naujųjų savininkų portugalas Mariano Barreto. Jis jau parodė, ką sugeba – komandos žaidimas ėmė pastebimai tobulėti, šalies A lygoje „Stumbras“ pakilo į aukštesnę vietą, bet tai – tik užsibrėžtų planų „pumpurėliai“.

Trenerio ambicijos yra kur kas didesnės – tapti lygos lyderiais, o pasaulio futbolo komandoms parengti puikią jaunimo pamainą... Žaidėjai didžiuojasi vadovo profesionalumu, visai komandai jis – didelis autoritetas. Klausiu pono Mariano, kuo jį patraukė futbolas ir kas nutiko, kad išskirtiniais gebėjimais futbolo aikštėje nuo jaunų dienų pasižymėjęs sportininkas buvo priverstas futbolininko karjerą pasukti kiek kita linkme – imtis trenerio veiklos. Turbūt jau nuspėjote atsakymą, kad didžiausią vaidmenį čia suvaidino neišvengiamas sportininkų palydovas – traumos...

Gerbiamas Mariano, sveiki gyvi, įsikūrę ir jau daugiau nei pusę metų praleidę Lietuvoje, kur, tikiuosi, jaučiatės puikiai, nors gamta ir nėra tokia maloni, kaip Portugalijoje, ypač pastaruoju metu... Pirmiausia papasakokite apie save – kur gimėte, augote, kada susidomėjote futbolu ir kokia buvo Jūsų kelio į didįjį futbolą pradžia?

Oras Lietuvoje – truputį ne toks, koks Portugalijoje, bet man lietuviška žiema visai nebaisi. Teko dirbti Rusijoje, o ten, žinote, kokios žiemos… Beje, esu iš netradicinių pietiečių – labiau mėgstu šaltą orą, o ne karštį. Nustebote, bet tai tiesa! Lietuviškas klimatas nedėkingas nebent tuo, kad čia tik apie 6 mėnesius per metus šviečia saulė, o Portugalijoje – 11 mėnesių, todėl pas mus uždarų patalpų futbolo treniruotėms nėra ir jų nereikia…

Trumpai apie save: gimiau prieš 59 metus Indijoje, garsiajame Goa kurorte. Netrukus šeima persikėlė į Portugaliją. Mano tėvas buvo policininkas.

Futbolą pradėjau žaisti dar būdamas vaikas. Tada atvirų aikštelių mieste būdavo kur bepasisuksi – tai ne šiais laikais, kai aplink – vien daugiaaukščiai… Su draugais vietoj vartų susistatydavome didesnius akmenis ir žaisdavome trys prieš tris. Kiekvienas turėjome savo autoritetą, tuo metu populiariausią futbolininką, į kurį lygiavomės, ateityje norėjome būti pasiekę tiek pat ar dar daugiau. Man imponavo futbolo legenda brazilas Pelė, kuris, beje, kalbėjo portugališkai… Portugalija visais laikais galėjo pasigirti pasaulinio garso futbolininkais, vieni geriausių futbolo žaidėjų yra kilę iš Portugalijos. Kad ir garsusis Ronaldo…

Aikštėje puikiai jaučiausi, sparčiai tobulėjau, svajojau apie įspūdingą futbolininko karjerą, tačiau visus mano planus sugriovė nelaimė – būdamas devyniolikmetis patyriau sudėtingą kojos traumą – plyšo Achilo sausgyslė. Tais laikais medicina nebuvo taip pažengusi, kaip dabar, todėl man buvo pasakyta, kad futbolą – kaip žaidėjas – galiu pamiršti… Tačiau neišblėso noras pasilikti futbole visą gyvenimą – įstojau į universitetą, baigiau futbolo treniruočių metodologijos mokslus, vėliau – magistrantūrą. Ir iškart gavau pasiūlymą treniruoti Lisabonos jaunimo futbolo rinktinę. Pirmasis mano klubas buvo Portugalijos „Beleneses“. Po to dešimt metų dirbau Lisabonoje su vaikais – treniravau mažuosius futbolininkus, vėliau – jaunius. Rezultatai buvo puikūs, todėl netrukus mane pakvietė treniruoti futbolo profesionalų komandą. Kartu dirbau konsultantu viename autoritetingiausių Portugalijos universitetų, dėsčiau sporto discipliną. Šiemet tapau Kauno „Stumbro“ futbolo komandos dalininku ir vyriausiuoju treneriu.

Ar šeima – kartu su Jumis, Lietuvoje? Papasakokite apie savo artimuosius.

Mano žmona Celeste – teisininkė, gyvena ir dirba Portugalijoje. Turiu tris vaikus – dvi suaugusias dukras ir dešimtmetį sūnų. Esu šeimos žmogus, bet darbas yra darbas – su artimaisiais matausi nedažnai… Beje, tai man pirmas kartas, kai esu taip toli nuo žmonos ir vaikų, vis dėlto kartą per mėnesį kelioms dienoms parskrendu į namus… Žmona, kaip ir ankstesniais kartais, kai vykdavau dirbti į kitas pasaulio šalis, būtų vykusi į Lietuvą kartu su manimi, bet sūnus dar mokosi, nusprendėme, kad mokyklą jis turi baigti Portugalijoje. Per moksleivių atostogas žmona su sūneliu visada pas mane atvažiuoja.

Kauno „Stumbro“ komandai vadovaujate nuo pavasario. Kaip sekasi?

Viskas gerai. Subūriau stiprią tiek žaidėjų, tiek man padedančių trenerių komandą. Beje, treneriai su manimi dirba kartu jau dešimt metų, visi vienas kitą puikiai pažįstame ir suprantame be žodžių (juokiasi). Todėl jei kartkartėmis tenka su reikalais trumpam sugrįžti į Portugaliją ar skubėti į kitą pasaulio šalį, „Stumbro“ treniruotės ir pasirengimas varžyboms vyksta įprastu ritmu. Aš savo komanda visiškai pasitikiu.

Apsistokime ties sveikata. Spėju, kad neišvengėte ir daugiau sportinių traumų – juk į futbolo aikštę su futbolininko marškinėliais išbėgate ir dabar…

Nėra ko slėpti – kai man 59 metai, labai gera sveikata pasigirti negaliu. Turiu sveikatos problemų, bet juk taip ir turi būti – nejaunėju… Būtent dėl sveikatos teko atsisakyti darbo Etiopijos nacionalinėje futbolo rinktinėje ir grįžti į Europą.

Kas nutiko Etiopijoje?

Mūsų bazė buvo įsikūrusi aukštikalnėse, 1300 metrų aukštyje. Tokiame aukštyje juntamas deguonies ore trūkumas, būtent dėl šios priežasties maratono bėgikai dažniausiai keliauja treniruotis į aukštikalnes – kad grūdintų organizmą, suaktyvintų eritrocitų – raudonųjų kraujo kūnelių, aprūpinančių organizmą deguonimi, gamybą… Taigi žmogui nėra lengva gyventi aukštikalnėse, nes dėl deguonies trūkumo jis nuolat jaučiasi pavargęs. O dar taip susiklostė, kad per trumpą laiką – vos tris savaites – teko labai daug keliauti: buvau pakviestas į JAV futbolo rinktinės trenerių susitikimą; po kelių dienų jau svečiavausi Pietų Afrikoje (vykau spręsti tos šalies futbolo klausimų); dar po dienos su reikalais skubėjau į Sudaną, kur irgi esu dirbęs, tada vėl – į Ameriką ir dar po poros dienų – į Portugaliją. Visose šalyse buvo labai skirtingas klimatas, skirtingos laiko juostos, ir mano organizmas į tokius staigius pokyčius atitinkamai sureagavo – atsidūriau ligoninėje, būklė buvo pakankamai sunki… Gydytojų konsiliumo išvada buvo kategoriška: jei noriu toliau dirbti ir gyventi Etiopijoje, turiu parengti organizmą, kad jis ten, aukštikalnėse, adaptuotųsi, prisitaikytų. Ilgokai svarsčiau, bet galiausiai nusprendžiau grįžti į Europą. Ir netrukus pajutau palengvėjimą – paaiškėjo, kad mano organizmui Etiopijos aukštikalnės tikrai nebuvo prie širdies (juokiasi). Mano organizmas turbūt nusprendė taip priešintis, siekdamas, kad būčiau kuo arčiau šeimos.

O ar šiandien juntate jaunystėje patirtos kojos traumos padarinius?

Kaip gali būti kitaip – tai buvo pati rimčiausia, sudėtingiausia trauma, kokių per gyvenimą esu patyręs! Juk, kaip minėjau, per ją ir mano futbolininko karjera žlugo… Šiais laikais būtų galimybė plyšusią Achilo sausgyslę greičiau pagydyti, bet tada, prieš 40 metų, buvo kitaip. Gydymas buvo labai ilgas, nuobodus – pusę metų praleidau namie, nejudindamas traumuotos kojos! Jaučiausi nepavydėtinai. Tačiau viskas pamažu susitvarkė ir aš… išėjau į šalies armiją. Tuo metu Portugalija kariavo su Afrikos šalimis, o aš tame kare dalyvavau kaip Portugalijos armijos instruktorius.

Tačiau, nepaisant patirtų traumų ir jų padarinių, kaip girdėjau, nuolat ir intensyviai sportuojate?

Nors kartais skausmas ir labai vargina, su aktyvia fizine veikla niekada nesiskyriau ir ateityje nesiskirsiu. Kasdien, paprastai po pusryčių, vaikštau į sporto salę, atlieku tam tikrus dinaminius, judesio pratimus. Kai pasbaigus sezonui grįšiu į Portugaliją atostogų, irgi sportuosiu įprastu režimu, nes sportas, aktyvi fizinė veikla – neatsiejama mano gyvenimo dalis.

Vis dėlto kad ir koks stiprus, užgrūdintas būtų organizmas, peršalimo ligos, gripas gali užklupti net pačius atspariausius… Kuo gydotės?

Jei turėsime omenyje gripą, galiu drąsiai teigti, kad šiuo atžvilgiu esu laimingas žmogus – nėsyk nesu šia liga rimtai sirgęs! Apskritai neatsimenu, kada kuo sirgau, kada lankiausi poliklinikoje ar gulėjau ligoninėje. O kai nepuola ligos, nėra reikalo griebtis „priešnuodžių“ joms (juokiasi). Sveikata rūpinuosi taip, kaip bet kuris žmogus, neturiu jokių ypatingų receptų.

Esate dirbęs daugybėje pasaulio šalių, įvairiuose kontinentuose, o turbūt ilgiausiai – Afrikos žemyne, kuris nuo seno liūdnai pagarsėjęs sunkiomis užkrečiamosiomis ligomis. Skiepijotės nuo tokių užkratų ar kitais būdais saugojotės infekcijų?

Taip, buvau pakviestas vadovauti futbolo komandoms Saudo Arabijoje, Ganoje, Angoloje, Etiopijoje, kitose pasaulio šalyse, ir galiu pasikartoti, kad organizmo atsparumo ligoms atžvilgiu drįsčiau laikyti save išskirtiniu. Kodėl? Kai gyvenau ir dirbau Afrikoje, visą mano šeimą ir man asistavusį trenerį išguldė maliarija, o aš – iš tiesų gal tai Dievo dovana man – vienintelis šia pavojinga infekcine liga nesusirgau! Visi jie ilgai gėrė stiprius vaistus, o man neprireikė jokių tablečių! Dirbant kitose šalyse kolegas taip pat buvo užpuolusios įvairios užkrečiamosios ligos, o aš sėkmingai atsilaikiau! Kartais pagalvoju – gal esu blogas žmogus, jei net ligos nepuola (juokiasi).

Tuomet Jums galima tik pavydėti. Vadinasi, ir su Lietuvos medikais dėl sveikatos bendrauti neteko, ko turbūt nepasakytumėte apie komandos futbolininkus.

Iš tiesų man Kauno specialistų pagalbos kol kas neprireikė, tačiau žaidėjai neišvengiamai patiria įvairių traumų ir su gydytojais bendrauja gana dažnai. Paprastai kreipiamės į Kauno klinikų specialistus, ir galiu apie juos pasakyti tik geriausius žodžius: profesionali konsultacija, moderni, aukščiausio lygio diagnostika (magnetinis rezonansas, ultragarsas, rentgenas), o tai – didelė galimybė ne tik tinkamai gydyti patirtas traumas, bet ir išvengti tam tikro pobūdžio traumų ateityje, pritaikant jau traumuotiems žaidėjams individualias reabilitacijos programas.

Kaip žinia, treneris turi būti stiprus ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Gal turite savų receptų ar ritualų, kaip kuo greičiau Jums pačiam ir komandos futbolininkams atgauti psichologinę pusiausvyrą po įtemptų varžybų, ypač – po pralaimėjimų?

Specialaus recepto nuo tokių būsenų neturiu, tačiau tam tikrus savo metodus, kurie mane teigiamai veikia, išties naudoju. Pavyzdžiui, labai nemėgstu, kai per varžybas greta manęs esantys žmonės garsiai ir labai daug kalba – stengiuosi tokių „kaimynų“ šalintis. Kodėl? Nes noriu būti susikoncentravęs tik į žaidimą. Portugalams tai – kaip ritualas. Po treniruočių ar varžybų man reikia tris keturias valandas pabūti vienumoje. Pailsėti, nusiraminti, pamedituoti. Jei šalia – šeima, psichologinę pusiausvyrą susigrąžinu kur kas greičiau.

O ar nepasitaiko, kai varžybų įkarštyje, ypač jei žaidimas komandai klostosi nepalankia linkme, griebiatės raminamųjų?

Ne, jokių raminamųjų nevartoju (juokiasi). Tie, kurie dirba su manimi, tai yra visa trenerių ir žaidėjų komanda, žino, kad su manimi nėra lengva. Jie, kaip ir aš, turi išlikti stiprūs. Armijoje, kurioje tarnavau, treniruotės buvo nepaprastai sunkios, prilyginamos Amerikos jūrų pėstininkų krūviams – gal tai mane užgrūdino. Netoleruoju tinginystės, apsimetėlių – man patinka darbštūs, atsidavę darbui kolegos ir žaidėjai. Dar vienas mano ypatumas yra tas, kad visada turiu savo tvirtą nuomonę. Nesvarbu, kad ir šimtas žmonių su ja nesutiks, bet jei būsiu įsitikinęs, kad esu teisus, ginsiu savo poziciją iki galo. Taip, suprantu, kartais toks užsispyrimas nėra gerai. Bet tai – mano kelias, mano būdas, mano pasirinkimas. Ir jei aš pralaimėsiu, gerbsiu laimėjusįjį, bet visada mokysiuosi iš padarytų klaidų, ieškosiu pralaimėjimo priežasčių tol, kol rasiu atsakymą, kodėl nepasisekė. Ir daugiau tokių klaidų nekartosiu.

Gal dėl to susidaro įspūdis, kad dažnai esate susirūpinęs, liūdno žvilgsnio, – tarsi nelaimingas?

Sutinku, greičiausiai dėl to dauguma mano kolegų ir komandos žaidėjų mano, kad aš nuolat esu piktas, nelaimingas. Iš tikrųjų taip nėra. Tiesiog rūpinuosi tuo, kas yra šalia manęs, kas mane supa. Tikiu, kad galima viską pakeisti į gera, tačiau kartu ir privalau suvokti, kad niekas nepadės, jei pats tam neskirsiu visų jėgų. Pamenu, kai atvykau į Lietuvą, su žaidėjais teko nemažai padirbėti, kad įtikinčiau juos pasitikėti savimi, savo jėgomis, jog galima sėkmingai žaisti prieš komandas, kurios turnyrinėje lentelėje yra aukščiau mūsų. Nereikia manyti, kad geresnė komanda nenugalima! Nes jei taip galvotume, ateitume į varžybas jau pralaimėję. Man pavyko „perkrauti“ komandos narių galvas, ir būtent šiuo pasiekimu aš labai džiaugiuosi.

Baigusis futbolo sezonui grįšite į namus Portugalijoje, kur jūsų laukia žmona Celeste, dešimtmetis sūnus, dvi dukterys, ir ruošitės gražiausioms metų šventėms – šv. Kalėdoms ir Naujiesiems metams. Ką šia proga palinkėtumėte sau, savo šeimai, savo komandai?

Savo šeimos nariams, kolegoms, „Stumbro“ komandos žaidėjams bei jų artimiesiems ir visiems Lietuvos žmonėms linkiu gražių švenčių, santarvės, ramybės ir sėkmingų bei darbingų ateinančių 2017-ųjų metų.

Virginija Grigaliūnienė, emedicina.lt