M.Dapkus - apie konkurenciją futbole, metus Izraelyje ir „Šilą" (interviu)

Martynas Dapkus – pirmasis „naujokas”, užsivilkęs „Šilo” marškinėlius, komandai rengiantis Lietuvos aukščiausio futbolo diviziono kovoms. 1993-siais metais Tauragėje gimęs 183 cm ūgio futbolininkas sėkmingai įsiliejo į Kazlų Rūdos komandos gretas ir įnirtingai rengiasi sezono maratonui.

Siūlome iš arčiau susipažinti su šiuo darbščiu, atkakliu ir geranorišku atraminio saugo pozicijoje rungtyniaujančiu „Šilo” kariaunos nariu, kuriam konkurencija komandoje yra toks pat natūralus reiškinys kaip metų laikai gamtoje. Konkurencija, futbolo ypatumai Izraelyje, kuriame rungtyniauta ne vienerius metus, ir „Šilo” komandos komplektacija – apie tai ir kalbėjome su  Martynu.

- Esate jaunas futbolininkas, bet asmeninėje karjeroje turite jau ne vieną komandą, kurioje rungtyniavote. Kaip vertinate futbolininkų konkurenciją Lietuvos komandose?

- Kalbant apie šį sezoną, dar sunku sakyti, kas kur „nusės“, žaidėjų perėjimai iš komandos į komandą dar intensyviai vyksta. Nors žaidžiame daug draugiškų rungtynių, visos komandos dar komplektuojasi ir konkurencija komandų viduje pasijaus prasidėjus sezonui, įpusėjus pirmam ar antram ratui. Kalbant apie futbolininkų konkurenciją šalyje ir palyginant padėtį su kitomis sporto šakomis, tai sakyčiau, kad nors Lietuva yra kaip ir krepšinio šalis, šioje sporto šakoje konkurencija bet kokiu atveju yra didžiausia, bet nemanau, kad futbole ji yra ženkliai mažesnė. Dabar Lietuvos komandos galės kiek norės pasipildyti Europos Sąjungos futbolininkais, tad šį sezoną turbūt konkurencija tik didės.

- Kaip manote, kokį poveikį tai turės Lietuvos futbolui?

- Aukštesnio lygio užsieniečiai, be abejo kelia ir pirmenybių, ir Lietuvos futbolo lygį, atvykus jiems, mūsų šalies futbolininkai privalės patys „temptis”. Bet jei matysime tokio pat lygio atvykstančius futbolininkus ar net prastesnių, kas irgi pasitaiko, ir jei vien  dėl kažkokių mokestinių lengvatų jie atsidurtų santykinai geresnėse sąlygose, gali taip nutikti, jog mūsų šalies futbolininkai gali nerasti vietos komandose. Nemanau, kad Lietuvos futbolui tai išeitų į naudą.

- Jums teko ragauti futbolo „legionieriaus” duonos Izraelyje. Gal galite papasakoti apie šios šalies kasdienybę, žinant kokioje geopolitinėje situacijoje ji yra… Ar teko patirti kokių pavojų joje?

- Nei pavojų, nei neramumų patirti neteko, viskas vyko sklandžiai, o pragyvenau joje trejus metus. Didesnės grėsmės aš ten nejutau. Galiu pasakyti tokį pavyzdį, jei gyvenate Kaune, o Vilniuje nutinka kokia nors nelaimė, jūs nekeistumėte savo darbo rutinos, keltumėtės tą pačią valandą, eitumėt į darbą, grįžtumėte, valgytumėte, žodžiu, būtų įprastinis dienos ritmas.

- Bet iš šalies žiūrint susidaro toks įspūdis, kad ten labai pavojinga gyventi…

- Taip kaip pateikiama viskas per televiziją, žiniasklaidą, iš dalies yra „išpučiama”, sutirštinta. Na taip, kažkas įvyksta už kokių poros šimtų kilometrų, bet tu iš gyvenimo kasdienybės neiškrenti, turi savo pareigas, dirbi, sportuoji, net nejauti, kad ten kažkas vyksta.

- Tai per tuos praleistus trejus metus nebuvo nei vieno atvejo, kad reikėtų bėgti į slėptuvę ar panašaus pobūdžio incidentų?

- Man tokių situacijų tikrai nepasitaikė. Gyvenau ir žaidžiau futbolą Haifoje. Tai trečias pagal dydį miestas Izraelyje. Tuo metu ten buvo tikrai ramu ir saugumo atžvilgiu jaučiausi ne prasčiau nei gyvenčiau Lietuvoje. Izraelio karinės pajėgos yra tikrai aukštame lygyje ir, pavyzdžiui, jei kartais bandoma apšaudyti raketomis šalį, dauguma jų neutralizuojamos dar nenukritus ant žemės.

- Kokias vietas istorines teko aplankyti per šį laikotarpį? Kas labiausiai įsiminė?

- Be abejo, teko būti Jeruzalėje prie Raudų sienos, aplankyti istorines bažnyčias, Jėzaus gimimo ir mirties vietas. Pačioje Haifoje yra Bachai sodai, kurie išsidėstę ant kalno. Tai įstabaus grožio reginys. Teko būti ir Negyvojoje jūroje, kurioje didžiulė druskos koncentracija, todėl joje leidžiama būti ne daugiau nei 15 minučių. Atsigulus vandenyje tavo kūną natūraliai iškelia į vandens paviršių, vanduo išlaiko, niekaip nepaskęsi.

- O su kokiais didžiausiais sunkumais susidūrėte kalbant apie adaptaciją  naujame klube, šalyje?

- Sunkiausia perprasti šios šalies žmonių kultūrą, mentalitetą, mąstymą, įpročius, kaip jie elgiasi tam tikrose situacijose ir, be abejo, vienas sunkiausių dalykų - kalba. Kai komandoje tenka adaptuotis, tau reikia rasti bendrą kalbą ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų su komandos draugais. Reikėjo laiko, kad galėtum suprasti, kaip pritapti prie branduolio. Pirmi metai apskritai man buvo sunkūs šiuo atžvilgiu. Pietiečiai tikrai skiriasi, apstu žmonių, kurie gana arogantiški, labai patenkinti ir pasitikintys savimi. Kaip pavyzdį galiu pateikti tokį: jeigu toje šalyje bus koks valytojas, tai jis manys, kad yra pats geriausias valytojas pasaulyje, jei futbolininkas, tai galvos apie save, kad yra pats geriausias futbolininkas. Be abejo, ne visiems tai būdinga. Teko sutikti ir draugiškų, nuoširdžių žmonių.  

- Ar Izraelio klube adaptacijos periodas truko ilgiau lyginant su kitais?

- Sakyčiau, gal tai priklauso nuo žmogaus. Kaip minėjau, man prireikė metų, bet po truputį aš įsiliejau ir antrais, trečiais metais gyvenau puikiai.

- Daug buvo legionierių komandoje, kurioje rungtyniavote?

- Pirmoje lygoje galėjo būti trys, aukščiausioje – penki. Pirmais metais aš rungtyniavau jaunimo komandoje ir buvau vienintelis legionierius.

- Kurioje komandoje per savo karjerą jautėtės geriausiai? Ko reikia, kad futbolininkui būtų maksimalus komfortas klube?

- Pirmoji komanda, kurioje buvau, tai ir buvo Izraelio ekipa, kurioje pritapau. Gerai ten jaučiausi ir aikštėje, ir už aikštės ribų. Nebuvo taip, kad rungtynių metu specialiai kas nors neduotų perdavimo, jei to reikalauja situacija ar būtų kokia trenerio antipatija.

Grįžęs į Lietuvą patekau į „Stumbro” komandą. Ten taip pat nuostabus kolektyvas. Negaliu nei vienu blogu žodžiu atsiliepti apie jį. Puiki ekipa buvo ir Trakuose, savo gretose turinti aukšto lygio futbolininkų tokių kaip Klimavičius, Česnauskis, Valskis, baltarusiai Bičenokas, moldavas Zasavitskis, kurie yra puikūs žaidėjai, ir būdamas aikštėje su jais gali jausti tikrą futbolo malonumą. Jeigu žiūrėsime į išvardintų klubų visumą, nei vieno iš jų kažkuo išskirti negalėčiau, visur žinojau, ką turiu daryti, ko reikalavo iš manęs treneriai. Nebūdavo taip, kad kažkuo labai nusivilčiau, gerai jausdavausi kiekvienoje komandoje. O ko reikia, kad futbolininkui būtų maksimaliai gerai, tai, mano supratimu, daug kas priklauso nuo klubo vadovybės, jos indėlis labai svarbus. Klubo vadovybė priima žaidėjus, ji turi suteikti tam tinkamas sąlygas, parodyti pagarbą žaidėjams, užtikrinti tinkamą psichologinį klimatą komandoje, kad futbolininkas jaustųsi vertinamas ir reikalingas. Manau, kad tai yra komandos pagrindas.

- Kokie skirtumai kalbant apie Izraelį ir Lietuvą iš sirgalių elgesio, žurnalistų pusės?

- Vietiniai futbolo sirgaliai sakyčiau gerokai emocionalesni. Prasidėjus rungtynėms, tribūnose būna ramiau, bet kuomet jos eina į pabaigą ir pasiekiama kulminacija, ovacijų, triukšmo tikrai netrūksta. Prisimenu, kai buvo Haifos dviejų komandų „derbis” ir komandų sirgaliai vienos miesto pusės buvo arabai, kitos – žydai. Mūsų pusės futbolo fanai buvo žydai ir, kiek pamenu, laimėjome tas rungtynes, tai emocijos pasiekė tokius mastus, kad tarpusavyje sirgaliai pradėjo vieni į kitus mėtytis akmenimis. Vietiniai sirgaliai nėra kokie chuliganai, bet pašėlti jie mėgsta.

- Kiek per „derbius” rinkdavosi futbolo sirgalių?

- Na, apie tris tūkstančius jų būdavo. Komandoje, kurioje rungtyniavau nebuvo taip, kad eitų minios žmonių, bet jų užtekdavo tiek, kad malonu būdavo rungtyniauti. Aišku aukščiausiose lygose skaičiai kur kas įspūdingesni, ateidavo ir dvidešimt, ir penkiolika tūkstančių.

- O kaip su žurnalistais?

- Su žurnalistais esu pakliuvęs į nemalonią situaciją. Buvo tokia istorija, kad žurnalistas paskambino telefonu, uždavė tam tikrus klausimus ir aš nežinojau, kad jis nesutarė su mūsų komandos treneriu. Priešistorė buvo  tokia: kai buvo pati sezono pradžia, manimi treneris nepasitikėjo, kiek pamenu, devynias rungtynes buvau ant atsarginių suolelio ir negavau rungtyniauti, išeidavau tai penkioms, dešimt, penkiolikai minučių į aikštę. Kai išleido dešimtose rungtynėse, nes lig tol buvo blogi komandos rezultatai, sužaidžiau tikrai geras rungtynes. Kitą dieną paskambino tas žurnalistas, klausė, kodėl nežaidei lig tol ir tik dabar išėjai, ar jautiesi koks įtakingas ir panašiai, jam paaiškinau, kad nesu nei įtakingas, nei ką, tiesiog išėjau, padariau ką turėjau padaryti, kokios mano pareigos turėjo būti. O kodėl neleido treneris į aikštę anksčiau, paaiškinau, kad galbūt neatitikau kokių lūkesčių, bet tai yra treneris, aš gerbiu jo sprendimą, išleido dabar, įrodžiau ir jei jis pasitikės, aš tuomet žaisiu. Tas žurnalistas išėmė iš konteksto frazę, kad treneris manimi nepasitiki, pavertė tai straipsnio antrašte, padarė intrigą. Pasirodžius tokiai antraštei spaudoje, komandos draugas mane perspėjo apie tai, todėl nedelsdamas su tuo laikraščiu nuvykau pas trenerį, viską jam paaiškinau, kad buvo viskas ištraukta iš konteksto. Treneris buvo supratingas, papasakojo man, kad nesutaria su tuo žurnalistu ir tiesiog buvo jo mėginimas trenerį užgauti.

- Ar buvo kokių dalykų, kas jums asmeniškai nebuvo malonu ar priimtina, kalbant apie gyvenimą šioje šalyje?

- Kaip jau minėjau, yra sunku pati pradžia. Kai atvyksti iš vienos kultūros ir esi įpratęs daryti dalykus, kaip žmonės elgiasi vienaip, o atvyksti į svečią šalį ir viskas kitaip. Ne veltui sakoma, kad šios tautos žmonės viską daro iš kitos pusės. Sunku pradžioje buvo susigaudyti. Pavyzdžiui, susitari dėl ko nors, kad bus rytoj, o realiai nieko nebūna, reikia laukti. Ko nors paprašyti vieno karto neužtenka, reikia nuolat apie save priminti. Laikui bėgant, aš prisitaikiau prie tų sąlygų, kad gaučiau tai, ko man reikia ir kad su manimi elgtųsi taip, kaip aš noriu. Aišku sunku pradžioje buvo ir kalbos nemokėjimas.

- Ar pavyko per tą laikotarpį kiek pramokti hebrajų kalbos?

- Šiek tiek pramokau, minimaliai. Kad neiškrisčiau iš komandos konteksto, galėjau atmintinai ir dainą kokią padainuoti ar truputį pajuokauti. 

- Persikelkime į Kazlų Rūdą. „Šilui” A lygoje per klubo istoriją bus debiutas. Kaip vertinate komandos komplektaciją ir kokį matote save kolektyve? Būsite vienas ekipos lyderių ar daugiau pagalbininkas?

- Žiūrint į komplektaciją, komandos vienuoliktukas lyg ir pilnas, gal reiktų vieno kito futbolininko atsargoje, bet tai trenerių, klubo vadovybės sprendimai. Kas realiai yra šiai dienai, tas mane džiugina. O kas liečia mano vaidmenį, tai komandos branduolys yra, iš esmės jis nepasikeitęs. Gal tik pora žaidėjų yra palikę komandą. Senbuviai ir bus tie lyderiai, o aš savo ruožtu tikiuosi prisidėti prie komandos tvirtumo, harmonijos. Kiek futbolininkų komandą papildys, manau visi prisidės prie jos tvarumo, dermės.

- Iš „naujokų” „Šile” esate chronologiškai pirmas. Ar tai jums ką nors reiškia?

- Ne, chronologiją aš palieku nuošaly. Stengiuosi tiek į skaičius, tiek į prietarus žiūrėti kuo mažiau. Tiesiog taip gavosi, norėjau netempti gumos ir visus reikalus išspręsti kuo greičiau. Dėl klubo norėjau priimti sprendimą dar iki Kalėdų, kad galėčiau ramiai šventes su šeimyna praleisti. Kaip norėjau, taip viskas ir gavosi.

- Kaip manote, kiek lemia futbolininko įsitvirtinimo galimybes komandoje jo meistriškumas, charakteris, įgeidžiai?

- Meistriškumas yra labai svarbu, nes nuo jo priklauso komandos žaidimo kokybė ir, aišku, įgeidžiai. Ko žaidėjas atėjęs į komandą nori, ar pabimbinėti aikštėje, gauti algą ir užsiimti savais reikalais,  ar jam svarbu komandos rezultatai, asmeninė karjera. Vienas svarbiausių dalykų yra charakteris, nes sezonas būna ilgas, susideda ne iš vienų rungtynių, būna geresnių ir blogesnių dienų. Vieną dieną tau viskas sekasi, atrodo gali kamuolį valdyti kaip nori, perdavimus tikslius atlikti kulniuku, kitą – nepavyksta elementaraus perdavimo atlikti. Štai tuomet stoji ir dirbi, tada charakteris pasimato. Apskritai sporte psichologija ir charakteris yra pagrindinis veiksnys, kuris lemia tavo pasiekimus. Jei paimsime bet kurį aukščiausios klasės žaidėją, kad ir Ch.Ronaldo. Kiek teko skaityti, jis pasiekė viską darbu.

- Ar tekę susidurti su trenerių simpatijomis antipatijomis komandose, kuomet kalba eidavo apie galimybes patekti į startinę sudėtį? Kaip tai veikia jūsų motyvaciją, tolimesnius jūsų veiksmus?

- Galiu grįžti vėl prie buvusios situacijos, kuomet rungtyniavau Izraelyje. Devynias rungtynes nebuvau startinėje sudėtyje. Kiek pamenu, pernelyg nenusimindavau, puikiai suprasdavau, kad tai yra sportas ir jei komandos draugai yra geresni, tai reiškia jie turi didesnį pasitikėjimą, nei aš galiu užtikrinti treneriui. Visuomet dirbdavau tada daugiau po treniruočių su fizinio parengimo treneriu. Po pagrindinės treniruotės komandoje visada dirbdavau papildomai, vykdavau į sporto kompleksą, kur turėdavau treniruoklių salės, plaukimo baseino abonementą. Būdavo net jogos užsiėmimai. Šiame komplekse faktiškai aš kasdien treniruodavausi. Visada tikėjau, kad ateis ir mano šansas. Konkurencija komandoje yra dalis futbolo. Koks klubas bebūtų, kad ir ta pati “Barselona”, jei esi tokioje komandoje, vadinasi tu gali patempti į tą lygį. Žaidėjas niekada neturėtų pykti, kad jis nežaidžia starte ir panašiai, reikia kovoti, stengtis, dirbti ir viskas eis į priekį.  

- O kokių pokyčių matote Lietuvos futbole komplektuojant nacionalinę rinktinę? Kaip manote, ar svarbus “pažįstamojo” faktorius?

- Jei kalbėsime apie komandos komplektaciją, kuomet už vairo stojo E.Jankauskas, mano supratimu, jis renkasi ne pavardes, o futbolininkus, kurie turi charakterį, norą kovoti. Tai puikiai matome rezultatuose, nes kviečiami buvo futbolininkai ne tik iš pirmų komandų, tokių kaip „Žalgiris” ar „Trakai”, „Sūduva” ar „Atlantas”, bet būdavo ir iš Jonavos ar kitų komandų futbolininkai, kurie tuo metu demonstruodavo gerą sportinę formą.

- Gal galėtumėte išvardinti tris prioritetus, kodėl renkatės vieną ar kitą komandą?

- Jei žiūrėsime komandas Lietuvoje, tai eičiau pirmiausiai į tą, kuriai manęs reikia, į tą, kurioje yra geriausia tvarka, disciplina. Tai būtų pagrindiniai dalykai ir be abejo atsižvelgčiau į pačią komandą, jos siekius, tikslus, koks jos įvaizdis.

- Praėjusiame sezone rungtyniavote „Trakų” ekipoje. Keliais balais įvertintumėte savo žaidimą jame? Kodėl?

- Savo žaidimą įvertinčiau teigiamai, nes prie jo prisidėjo tuometinis komandos strategas Valdas Urbonas. Mano supratimu, jis kardinaliai pakeitė mano žaidimą, kaip žaidėjo rolę, mąstymą aikštėje. Jo dėka aš įgijau tiesiog naujo supratimo apie futbolą. Aš jaučiausi tikrai puikiai.

- Koks asmeninis indėlis jus tenkintų kalbant apie žaidimą „Šile”?

- Visuomet labiausiai džiaugčiausi, kad kaip nors prisidėčiau prie komandos pergalės, būtų pasiektas teigiamas rezultatas nepriklausomai nuo to, prieš kokią komandą rungtyniautume. Mano siekiamybė - kad „Šilas”, atėjęs į aukščiausią lygą, rungtyniaudamas prieš bet kokį varžovą būtų konkurencingas ir kad visi su juo skaitytųsi. Tikuosi, kad prisidėsiu prie tvirtesnės gynybos linijos, tvirtumo aikštės viduryje, kad įrodytume, jog esame ne atsitiktinė komanda A lygoje. 

- Ar komandą, kurioje šiuo metu rungtyniaujate, laikote tinkama reklamine erdve kalbant apie jus kaip apie futbolininko perspektyvą, įvertinus visus Lietuvos futbolo klubus?

- Niekuomet nereikia apie ką nors spręsti iš išvaizdos, stiprybė ne tame. Koks klubas bebūtų, ar tai „Lietava”, ar „Šilas”, „Stumbras”, nematau dėl ko visi skirtumėmės. Vieni klubai turi didesnius biudžetus, kiti mažesnius, bet žaidimo, o tuo pačiu ir reklamos  atžvilgiu esminių skirtumų manau nėra.

- Ir pabaigai, kokie jūsų įspūdžiai apie komandą apskritai, sužaidus keletą kontrolinių rungtynių, gerokai įsibėgėjus treniruočių procesui?

- Kol kas tik teigiami įspūdžiai, jaučiuosi komandoje daug geriau nei galėjau pagalvoti. Prieš atvykdamas maniau, kad bus sunkiau patį bendrą žaidimą atrasti, bet būnant aikštėje su Andriumi Urbšiu, Nerijum Mačiuliu, kitais, kurie mane supa, tikrai jaučiuosi puikiai. Be abejo, yra kur dar dirbti, kad pilnai vienas kitą suprastume aikštėje, bet, jei jauti komandoje malonumą žaidžiant, tai ko daugiau bereikia - taškų ir pergalių.