ią žiemą tuometinis Lietuvos futbolo federacijos prezidentas Julius Kvedaras pareiškė, kad jeigu Lietuvos rinktinė per atrankos etapą iškovos penkis taškus, bus didelis pasiekimas.
Nors futbolo bendruomenėje J. Kvedaras, švelniai tariant, nebuvo labai populiarus, jokio pasipiktinimo tarp futbolo gerbėjų tie žodžiai nesukėlė.
Rinktinės perspektyvomis aistruoliai tiesiog netikėjo.
Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris Edgaras Jankauskas apie taškus nekalbėjo nieko. Ar apie vietas, į kurias komanda pretenduoja atrankos varžybose. LFF jokių konkrečių tikslų jam nekėlė, kaip ir jo pirmtakams Igoriui Pankratjevui, Csabai Laszlo ar Raimondui Žutautui.
Atrodė, kad daugiausia pasiekusio visų laikų Lietuvos futbolininko laukia toks pats likimas trenerio darbe, koks ir ankstesnių trijų: kai rinktinė, neturėdama tikslų, žaidžia sau (kaip kartą pareiškė vienas iš dabartinių rinktinės didvyrių), o tribūnos niršta ant trenerio, kuris taip ir nesupranta, kuo jį kaltina – lyg ir nieko daug nežadėjau, lyg darbdavys iš manęs nieko ir nereikalavo?..
„J. Kvedaro normą“ Lietuvos futbolininkai įvykdė jau per trejas pirmąsias rungtynes. Ir po jų įsitaisė toje pozicijoje, kurioje pasibaigus atrankos turnyrui juos svajotų matyti bene visi – antrojoje vietoje atrankos grupėje.
Trečią kartą nuo šalies rinktinės atkūrimo lietuviai sugebėjo nepralaimėti nė vienų iš trejų pirmųjų atrankos etapo rungtynių. Taip buvo 1998 m/, vadovaujant Kęstučiui Latožai, ir 2004-aisiais, kai rinktinę treniravo Algimantas Liubinskas. Tiesa, tą kartą rinktinė pradėjo turnyrą net penkeriomis nepralaimėtomis rungtynėmis.
Nė karto šiemet lietuviai ir nebuvo net arti pralaimėjimo. Vytis tekdavo ne jiems, o varžovams. Ir Vilniuje per mačą su slovėnais, ir Škotijoje iki pergalės trūko vienos ar kelių minučių.
Tačiau negalima sakyti, kad šie penki taškai per tris mačus – ypač puikus rezultatas (jei nesate J. Kvedaras). Štai jei bent kartą iš tų dviejų būtų pavykę atsilaikyti... Bet laimėti pavyko vien prieš Europos futbolo nykštukus. O to iš tų trijų nesėkmingų E. Jankausko pirmtakų nepavyko įgyvendinti tik R. Žutautui, kurio vadovaujama komanda taip ir neįveikė Lichtenšteino per dvejas rungtynes.
Bet žiūrovai prieš tą šaltą rudens darbo dienos vakarą (jau beveik naktį) išpirko kone visus bilietus į rungtynes su komanda, kurios nė vieno žaidėjo tribūnos veikiausiai nėra nė girdėjusios, kuri praėjusiame atrankos etape parodė ketvirtą silpniausią rezultatą tarp visų Europos ekipų, šiemetinį turnyrą pradėjo dviem pralaimėjimais ir kuriai lygiosios su bet kuriuo grupės varžovu – didelė šventė.
Per susitikimus su panašiais „grandais“ Lichtenšteinu ar San Marinu to nebūdavo.
Kodėl? Nes skirtingai nei ankstesnės rinktinės (nors ir sudarytos iš kone tų pačių žaidėjų), E. Jankausko ekipa žaidžia su dideliu noru ir užsidegimu. Ir panašu, kad žaidžia ne sau. Lietuvai. Bent jau kol kas.
Ingvaras Butautas, sportas.info
