© Eurofootball.lt
Tiek 1942 m., tiek 1946 m. planuoti čempionatai buvo atšaukti, nes pasaulį aptemdė tragiškiausias įvykis koks tik gali įvykti žmonijai - milijonus gyvybių nusinešęs II pasaulinis karas. Žmonės užmiršo futbolą, jiems tik rūpėjo kaip išsaugoti savo gyvybę, taigi per šį laikotarpį pasaulyje žlugo daugybė talentų, galbūt galėjusių tapti pasaulinio lygio futbolo žvaigždėmis. Sekantis pasaulio čempionatas jau vyko praėjus net 12-ai metų nuo paskutinio 1938 metais Prancūzijoje vykusio čempionato, ir jo šeimininke tapo Brazilija.
Pasibaigus karui FIFA bandė kuo greičiau atgaivinti turnyrą ir iš pradžių planavo jį surengti 1949 m., tačiau norinčiųjų neatsirado. FIFA kongrese, vykusiame 1946 metų liepos mėnesį Liuksemburge, brazilai vieninteliai pasiūlė tapti 1950 metų pasaulio futbolo čempionato šeimininkais, ir visi argumentai buvo jų naudai - 4-ąjį pasaulio čempionatą sumanyta rengti Pietų Amerikoje, nes didžioji dalis Europos buvo dar neatsitiesusi po II pasaulinio karo, be to brazilai tuo metu viešpatavo Pietų Amerikoje, buvo daugkartiniai šio žemyno čempionai, futbolas šioje šalyje buvo pasiekęs tokį lygį, kad buvo arti fanatizmo ribos.
Taigi FIFA nieko nelaukė ir nusprendė, kad brazilams teks surengti šį įspūdingą futbolo karnavalą. Tame pačiame kongrese buvo nuspręsta, kad pasaulio čempionato taurė nuo šiol vadinsis Jules Rimet taure, taip buvo pagerbiama Jules Rimet vadovavimo FIFA 25-erių metų jubiliejus. Beje, įdomu tai, kad per visą II pasaulinį karą Pasaulio čempionų taurę po savo lova, batų dėžėje, slėpdamas nuo okupantų, laikė FIFA viceprezidentas italas Ottorino Barassi.
Šis pasaulio čempionatas buvo pirmasis kuriame dalyvavo britų komandos. Po to, kai Didžiosios Britanijos rinktinė 1947 metais rezultatu 6-1 sutrypė Europos rinktinę, šiame čempionate ji buvo laikoma viena iš favoritų. Kai kurios šalys pasitraukė iš čempionato dėl įvairių priežasčių. Pavyzdžiui Indijos rinktinė atsisakė dalyvauti čempionate todėl, kad FIFA jiems neleido rungtyniauti basomis, Vokietija ir Japonija nedalyvavo dėl okupacijos. Visa tai lėmė, jog grupių etapas buvo labai keistas - dvi grupės po 4 komandas, viena grupė, kurioje buvo 3 komandos, o vienoje grupėje žaidė tik 2 rinktinės. Grupių nugalėtojai patekdavo į finalinę grupę, kurios nugalėtojas ir tapdavo pasaulio čempionu.
Taigi savo grupių nugalėtoja tapo, ir į finalinę grupę pateko Brazilijos rinktinė, 4-0 nugalėjusi Meksiką, 2-2 sužaidusi su Šveicarija, bei 2-0 įveikusi jugoslavus, II grupės nugalėtojais tapo ispanai 3-1 įveikę JAV, 2-0 Čilę ir 1-0 anglus. Kitą grupę sudarė tik 3 komandos, taigi nugalėtojams švedams užteko 3-2 įveikti italus, bei sužaisti lygiosiomis su Paragvajumi. 4 grupėje buvo tik 2 rinktinės, tad vienintelėse rungtynėse Urugvajus 8-0 sutrypė Boliviją ir iškart pateko į finalinę grupę.
Šis čempionatas buvo vienintelis be tikro finalo. Finaliniame mače brazilams užteko ir lygiųjų prieš Urugvajų, kadangi brazilai 7-1 ir 6-1 atitinkamai sutriuškino švedus bei ispanus, o Urugvajus sužaidė lygiosiomis su Ispanija ir vieno įvarčio dėka 3-2 įveikė Švedijos rinktinę.
Brazilijos katastrofa, arba geriausi ir pralaimi
"Visi turi nepataisomų nacionalinių katastrofų, tokių kaip Hirosima. Mūsų katastrofa, mūsų Hirosima buvo pralaimėjimas Urugvajui 1950 metų pasaulio čempionate", - Nelson Rodriguez (žymus Brazilijos rašytojas).
Prieš finalą, liepos 15-ąją, San Paulo "Gazeta Le Sportiva" antraštės mirgėjo: "Rytoj mes tapsime čempionais, rytoj nugalėsime Urugvajų" ir pan. Pirmosios dvi Brazilijos rinktinės rungtynės finaliniame etape sukėlė didžiulę euforiją šalyje. 7-1 nugalėti švedai, bei 6-1 ispanai. Brazilai žaidė laimingi, džiaugdamiesi žaidimu. Netgi Milano laikraščio "Gazzetta Dello Sport" redaktorius brazilą Zizinho palygino su Leonardu Da Vinči: "Jis kuria meną su savo kojomis didžiulėje drobėje, ant Maracanos vejos".
Kai išaušo finalo diena, brazilų pergalė niekam nekėlė jokių abejonių, laikraščiai juos jau vadino pasaulio čempionais, kadangi Brazilijos rinktinei dėl geriau sužaistų rungtynių finaliniame etape užteko ir lygiųjų. Į finalą susirinko 173,850 žiūrovų su bilietais, o dar pridėjus žurnalistus, oficialius asmenis ir svečius, rungtynes stebėjo apie 200,000 žmonių - tai absoliutus visų laikų rekordas. Praėjusios tarpusavio rungtynes pergalę pranašavo Brazilijos vienuolikei, vienas laikraštis prieš pat finalą net išspausdino Brazilijos rinktinės nuotrauką ir prie jos parašė – "Štai pasaulio čempionai".
Prieš rungtynes Rio De Žaneiro meras štai taip kreipėsi į žaidėjus: "Jūs - žaidėjai, kuriuos po mažiau nei kelių valandų visa Brazilija nešios ant rankų bei vadins čempionais. Jūs - žaidėjai, kurie neturi konkurentų visame žemes pusrutulyje. Jūs žaidėjai, kurie įveiktų bet ką pasaulyje. Jūs - žaidėjai, kuriuos jau dabar aš sveikinu kaip nugalėtojus."
Taigi finalas prasidėjo. Pirmas kėlinys vyko nervingai, ir baigėsi be įvarčių . Jeigu jūs paklaustumėte brazilo kokia jo svajonė, jis atsakytų, kad įmušti įvartį Maracanoje, pasaulio čempionato finale. Tačiau, tai padaryti pavyko tik vienam brazilui - saugas Friaca 46 minutę nuginklavo Urugvajaus rinktinės vartininką ir išvedė Brazilijos rinktinę į priekį. 1-0. Stadionas paskendo masinėje psichozėje, minioje tesigirdėjo "įvartis!", "įvartis!".
Tačiau visos brazilų viltys ėmė griūti kaip kortų namelis, kai 66 minutę rezultatą išlygino urugvajietis Juanui Alberto Schiaffino. Maracana paskendo tyloje, ir nors net rezultatui esant 1-1, brazilams to pilnai užteko, kad jie taptų čempionais, 79 minutę masinė futbolo euforija virto masine isterija, kai įveikęs visus brazilų gynėjus įvartį pelnė urugvajietis Alcidesas Ghiggia. Ir tada futbolo šventovėje pasidarė tylu kaip kapinėse.
Po daugelio metų A.Ghiggia pasakė: "Tik trys žmonės per visą istoriją vienu judesiu sugebėjo nutildyti Maracana stadioną. Tai Frankas Sinatra, popiežius Jonas Paulius II ir aš." A.Ghiggios įvartis buvo priimtas mirtina tyla visame stadione.
"Tas įvartis, vienas paprasčiausias įvartis, atrodytų padalijo visą Braziliją į dvi fazes: prieš įvartį ir po įvarčio," - rašė vienas sporto žurnalistas. Brazilai pralaimėjo ir Pasaulio čempionais tapo urugvajiečiai. Po rungtynių laikraščiai pranešė, kad trys Urugvajaus rinktinės gerbėjai mirė iš susijaudinimo išgirdę netikėtą rezultatą per radiją, o Rio De Žaneire 58 metų vyras susmuko namuose savo fotelyje.
"Kai žaidėjams labiausiai reikėjo Maracanos - ji tylėjo. Tu negali patikėti savęs stadionui, tai pamoka nuskandinusi mus 1950 metų vėlyvą liepos vakarą,"- rašė poetas Chico Buarque.
Urugvajus, Italija, Anglija, Vakarų Vokietija, Argentina ir Prancūzija, visos šios šalys laimėjo čempionatus vykusius jų šalyje. Brazilai liko vieninteliai pasaulio čempionai, nelaimėję čempionato savo šalyje. Antra vieta pasaulio čempionate buvo geriausias tuo metu brazilų pasiekimas pasaulio čempionatuose, tačiau brazilams tai prilygo fiasko, visa šalis nieko kito nelaukė išskyrus pergalės, pralaimėjimas brazilų akimis buvo neįmanomas ir nepateisinamas.
"Aš buvau nejudantis, sėdėjau ant betoninių laiptų, žiūrėjau į šviečiančią saulę, kuri taip gražiai buvo pakibusi ant stadiono, klausiausi minios tylos, nutraukusios visas raudas, šūkavimų ir nesutarimų", - sielvartavo poetas Carlos Heitor Cony.
Išgyvenę tą žiaurią popietę sakė, kad daugiau niekada nebebus laimingi... Kas įvyko 1950 liepos 16-ąją, nusipelnė kolektyvinio paminklo, kaip kad nežinomo kareivio kapo. Tokie dalykai lipdo tautų vienybę, nes visi šalies žmonės tuo metu išgyvena tas pačias kančias, tuos pačius išgyvenimus.
Kai minia palikinėjo Maracaną, buvo užfiksuotas tik vienas smurto proveržis - Rio De Žaneiro mero, to, kuris "sveikino čempionus", granitinis biustas buvo nugriautas. Štai kokią masinę tragediją išgyveno visa Brazilija po pralaimėto finalo prieš Urugvajų.
Tai buvo įvykis kuris visada išliks futbolo istorijoje, kaip pamoka, kad net stipriausios futbolo komandos turi visada gerbti ir įvertinti savo varžovus bei per anksti savęs nekarūnuoti nugalėtojais, nes pagal senai "nuvalkiotą", tačiau labai protingą frazę, futbolą žaidžia ne pavardės o komandos ir žmonės.
Štai koks buvo 1950 metų pasaulio futbolo čempionatas Brazilijoje, čempionatas kuris visada liks visų futbolo gerbėjų atmintyje.
Čempionato statistika
4 pasaulio čempionatas.
Brazilija, 1950 m. Birželio 24 - liepos 16 d.
Nugalėtojas - Urugvajus (2 titulas)
Dalyvių skaičius - 13
Sužaista rungtynių - 22
Įmušta įvarčių - 88 (po 4,0 per rungtynes)
Žiūrovų skaičius - 1,069,354! (po 48,607 per rungtynes)
Rezultatyviausias žaidėjas - Ademir (Brazilija) 9 įvarčiai.
Dalyviai: - Anglija, Bolivija, Brazilija, Čilė, Ispanija, Italija, JAV, Jugoslavija, Paragvajus, Švedija, Šveicarija, Meksika, Urugvajus.
Čempionatas vyko šiuose miestuose - Rio De Žaneiras, San Paulas, Recife, Belo Horizonte, Porto Alegre, Coritiba.
Šiuose stadionuose - Maracana, Eucaliptos, Durival De Brito, Sete De Setembro, Pacaembu, Ilha Do Retiro.
I grupė
Brazilija 4 - 0 Meksika
Jugoslavija 3 - 0 Šveicarija
Jugoslavija 4 - 1 Meksika
Brazilija 2 - 2 Šveicarija
Brazilija 2 - 0 Jugoslavija
Šveicarija 2 - 1 Meksika
Turnyrinė lentelė:
(Komanda, Rungt., Perg., Lyg., Pral., Įv.sk., Tšk.)
1. Brazilija 3 2 1 0 8-2 5
2. Jugoslavija 3 2 0 1 7-3 4
3. Šveicarija 3 1 1 1 4-6 3
4. Meksika 3 0 0 3 2-10 0
II grupė
Ispanija 3 - 1 JAV
Anglija 2 - 0 Čilė
JAV 1 - 0 Anglija
Ispanija 2 - 0 Čilė
Ispanija 1 - 0 Anglija
Čilė 5 - 2 JAV
Turnyrinė lentelė:
(Komanda, Rungt., Perg., Lyg., Pral., Įv.sk., Tšk.)
1. Ispanija 3 3 0 0 6-1 6
2. Anglija 3 1 0 2 2-2 2
3. Čilė 3 1 0 2 5-6 2
4. JAV 3 1 0 2 4-8 2
III grupė
Švedija 3 - 2 Italija
Švedija 2 - 2 Paragvajus
Italija 2 - 0 Paragvajus
Turnyrinė lentelė:
(Komanda, Rungt., Perg., Lyg., Pral., Įv.sk., Tšk.)
1. Švedija 2 1 1 0 5-4 3
2. Italija 2 1 0 1 4-3 2
3. Paragvajus 2 0 1 1 2-4 1
(Indija dalyvauti atsisakė)
IV grupė
Urugvajus 8 - 0 Bolivija
Turnyrinė lentelė:
(Komanda, Rungt., Perg., Lyg., Pral., Įv.sk., Tšk.)
1. Urugvajus 1 1 0 0 8-0 2
2. Bolivija 1 0 0 1 0-8 0
(Škotija ir Turkija dalyvauti atsisakė)
Finalinė grupė
Brazilija 7 - 1 Švedija
Urugvajus 2 - 2 Ispanija
Brazilija 6 - 1 Ispanija
Urugvajus 3 - 2 Švedija
Švedija 3 - 1 Ispanija
Turnyrinė lentelė:
(Komanda, Rungt., Perg., Lyg., Pral., Įv.sk., Tšk.)
1. Urugvajus 3 2 1 0 7-5 5
2. Brazilija 3 2 0 1 14-4 4
3. Švedija 3 1 0 2 6-11 2
4. Ispanija 3 0 1 2 4-11 1
Finalas (neoficialus)
Rio De Žaneiro "Estadio Maracana", liepos 16 d.
199,854 žiūrovų.
Teisėjas: George Reader (Anglija)
Brazilija 1 - 2 Urugvajus
(Pirmas kėlinys 0 - 0)
47` [1 - 0] Cardosa Albino Friaca
66` [1 - 1] Juan Alberto Schiaffino
79` [1 - 2] Alcides Edgardo Ghiggia
Urugvajus - Maspoli, M.Gonzales, Tejera, Gambetta, Verela, Andrade, Ghiggia, Perez, Miguez, Schiaffino, Morean.
Brazilija - Barbosa, Augusto, Juvenal, Bauer, Danilo, Bigode, Friaca, Zizinho, Ademir, Jair, Chico.
Rezultatyviausi žaidėjai:
Ademir (Brazilija) - 9 įvarčiai
Juan Schiaffino (Urugvajus) ir Estanislao Basora (Ispanija) - po 5 įvarčius.
Chico (Brazilija), Telmo Zarra (Ispanija), Omar Miguez (Urugvajus) ir Alcides Ghiggia (Urugvajus) - po 4 įvarčius
Ankstesni Pasaulio čempionato istorijos ciklo straipsniai
Pirmasis ciklo straipsnis:
Urugvajus 1930 m.
Antrasis ciklo straipsnis:
Italija 1934 m.
Trečiasis ciklo straipsnis:
Prancūzija 1938 m.
