"Karštos batalijos" (1)

2007-10-19 20:04 © Eurofootball.lt

EuroFootball.lt savo skaitytojams dar kartą siūlo kiek atsipūsti nuo įprastų futbolo temų ir pateikia mūsų puslapyje jau spausdinto straipsnių ciklo "Futbolo psichologija, arba kada lietuviai žais pasaulio čempionate?" (galite rasti [link="http://www.eurofootball.lt/index.php?page=news&id=9115"]čia[/link]) autoriaus, publicisto ir literato Viliaus Litvinavičiaus naują darbą - tai fantastinis postmodernus romanas apie futbolą pavadinimu "Karštos batalijos", kuris yra pirmas tokio žanro kūrinys Lietuvoje. "Tai pasaulio futbolo čempionato parodija. Pasaulio futbolo čempionatai – tai šventės, kurios visada su mumis, ne vien kartą per ketverius metus. Bet futbole pakanka ir pompastiškų viešųjų ryšių akcijų, užkulisinių intrigų, tai yra "žaidimo" už aikštės. Tai nuodija šventės nuotaikas? Romane ši tamsioji futbolo realybės pusė tampa absurdo fantastika, parodija, taigi spektaklis turi tęstis... Nenusivils šiuo čempionatu tie, kurie atras progą pasijuokti", - savo pristatyme rašo autorius. KARŠTOS BATALIJOS (Sukrečiantis reportažas iš nepakartojamo pasaulio nepakartojamo futbolo nepakartojamo čempionato, kuriame dalyvavo ir mūsų komanda, kurios žaidimas pavergė visas širdis ir tapo toms čia paminėtoms širdims netikėtu atradimu ir aštuntuoju pasaulio stebuklu, o įvarčių lietus riedėjo į vartus lyg pergalės džiaugsmo ašaros skruostais) 1. Per vejas į žvaigždes "Kas ieško – tas suranda, kas trokšta – tas pasiekia" – šie nuostabiai gražūs ir prasmingi žodžiai, užrašyti ant didžiojo Pietų Ašigalio užkariautojo Roberto Skoto kapo Antarktidoje, kur kas labiau dera mūsų ryžtingai ir kovingai futbolo komandai bei jos savitam žaidimo braižui, pasižyminčiam įmantriomis hieroglifų kombinacijomis! Pradėję kaipo kuklūs N-tūziastai, bet nuolat ugdydami žaidimo lygį, o tam, kad jis dar geriau augtų bei vėliau bujotų, jįjį tankiai ir gausiai palaistydami kuomi turėdami, pamažu pasiekėme sportinio meistriškumo Džomolungmų, o vis dažnesniais retsykiais – net Everestų. Smūgis po smūgio subrandinome milžiniškiems sportiniams žygdarbiams pajėgią komandą! Vartininkas Stogverkša Mirdžius, gynėjas Darbajuhasius Undukas, saugas Krūvdeda Lišius, puolėjas Dūdošius Vokla – šie vardai kilometrų kilometrus keliavo sirgalių lūpomis. Štai kokios buvo kai kurių sirgalių lūpos, labai malonu tai pažymėti... O kaip mes žaidėme! Kiek pergalių laurų nuskynėme erškėčių prižėlusiame sporto kelyje! Džiugu prisiminti! Mūsų komandos pavadinimas "FK Grabvinės" kėlė klaikią paniką pavojingiausiems mūsų varžovams. Trumpai drūtai tariant, ryžtingai žaisdami ir, išgirdę valdingą Centrinės tribūnos įsakymą: "Vyrai, spaudžiam!", suslėgdavome iš savo priešininkų sūrį, net prakaitas tarytum išrūgos jų nugaromis varvėdavo, o po rungtynių dar ilgai už stadiono rūkdavo dūmai, kur mūsų aistringiausi sirgaliai iš neobjektyvių teisėjų didžiuliuose ketaus katiluose virdavo muilą. Net naujais ir futbolui sunkiais laikais populiarūs sporto komentatoriai šaukdavo apie mūsų komandą: "Varžovai pasiųsti į nokdauną!", kadangi mūsų žaidimo strategija neapsiribodavo vien paprastu presingu. Tiesa, įvarčius mušant ne visada tokia sėkmė lydėdavo negu varžovus... Ak, juk mūsų šaunieji futbolininkai buvo tikros žvaigždės, ištisas Paukščių Takas rungtynės po rungtynių grūmėsi turnyrinės lentelės avangarde! Kai prisimenu visą mūsų šaunuolių plejadą – širdyje pradeda virpėti bosinės stygos, o akyse piestu stojasi ašaros... Kur šių dienų sportinės poezijos zakristijonai ir kodėl tyli visi protėvių jaunystes metų Donelaičiai, dėl kokių priežasčių neatsakingai miega jų plunksnos, juk šią šlovingą mūsų futbolo komandos istoriją reikėtų apdainuoti hegzametrais ir decimetrais! Gal net visu ūgiu ir per visą aikštę... Dar anais baisiais stagnacijos laikais, kai tauta neturėjo Nepriklausomybės, mūsų vartininkas Stogverkša Mirdžius prisiekė sutriušusiais Lenino raštais, kad nesitrauks iš vartų, kol nepraleis tūkstančio įvarčių. Vienas sezonas buvo toks nesėkmingas... Įtikinome, kad jis per sezoną įvykdė penkmečio planą, iškilmingoje aplinkoje įteikėme pereinamąją gairelę ir gėlių, aukščiau paminėto autoriaus vardo ordiną, sujaudintas tokio dėmesio, jis atsisakė viliojančio pasiūlymo pereiti į Madrido "Realą". Štai gynėjas Darbajuhasius Undukas taip smagiai spardė kamuolį nuo vartų, kad lūžinėjo žiūrovų nosys ir per šalis lakstė tribūnų šipuliai, tad per rungtynes be perstojo žviegė greitosios med. pagalbos mašina, plušėjo dailidės. Bet jo sportinėms ambicijoms to buvo per kuklu. Jis, perskaitęs herojinę epinę poemą "Du gaideliai", iškilmingai prisiekė neskalbti kojinių, kol netaps pasaulio čempionu. Varžovai dar baudos aikštelės prieigose, pajutę šios priesaikos psichologinį krūvį, visiškai pasimesdavo ir kaip ugnies vengė priartėti prie vartų. Bet po kokių trijų sezonų mūsų ką tik minėtas vartininkas Stogverkša Mirdžius tėškė dujokaukę į virpstą, pareiškęs, kad ji spaudžia ausis, be to, rasoja stiklai, blogai matyti aikštė, todėl tokiomis sąlygomis atsisako žaisti ir vėl pradeda derybas su Madrido "Realu". Teko Darbajuhasiaus Unduko kojines nunešti į sportinių pasiekimų muziejų ir pastatyti ant pjedestalo. Idant kokie meno vertybių grobėjai nesikėsintų, uždengėme jas didžiuliu stiklainiu nuo raugintų agurkų. Tiesa pasakius, tai ne kojinės, o getrai. Gerai. Gynyboje šiam žaliųjų vejų siaubui uoliai talkino Kliegmanta Vailys, totaliai intelektualaus futbolo pradininkas mūsų arenose, taip pat Gargaliūtas Vėra, per visas rungtynes nė iš vietos nepajudinamas komandos apsauginis redūtas, dešiniojo gynybos krašto atrama Taidaidaila Riznius, kiekviename aikštės plotelyje nuolat paliekantis savo aktyvaus žaidimo pėdsakus... O didvyriškumo pavyzdys – Krūvdeda Lišius! Automobilio katastrofoje netekęs kojos, jis neprarado įvykio vietoje dvasios stiprybės ir nepasitraukė iš žaliosios vejos, bet tvirtai atsistojo ant ramentų, ir protezu smūgiuotas kamuolys ne kartą pavojingai prašvilpdavo šalia priešininko vartų. Taip, jis nepaliko likimo akibrokštams saugų fronto linijos kovos draugų Spuogtraiškos Usnelės ir Šnipštylos Mikio. Ne! Jie suregzdavo tokius netikėtus kombinacijų sūkurius, kad net visi trys teisėjai pasimesdavo, ir ne tik vienas kito nesurasdavo, bet po rungtynių pasigesdavo laikrodžių, brangių šratinukų bei piniginių. O mūsų puolėjų trio! Sapaliūta Narglius, Sandalgaugaudargas Tipena ir Dūdošius Vokla taip ištrypdavo priešininkų baudos aikštelę, kad po to penkerius metus ten nežėlė žolė, ir parkritę gynėjai nusidirdavo nuo sėdynių odą tarytum peršliuožę netrumpą slalomą asfaltu. O jau taip smūgiuodavo į vartus, kad net virpstai skambėdavo, per triukšmą nesigirdėjai gaudžiančių šimtatūkstantiniais sirgalių balsais tribūnų, jei kamuolys kuriam iš puolėjų tuo metu netyčia pasipainiodavo po koja... Bent jau valkataujantys šunys, linkę paslampinėti po tribūnas net rungtynių metu, kelis kartus susidūrę su mūsų puolėjų trio, visam laikui kažkur prapuolė ir nieks nedrumstė žiūrovų rimties bei ramybės. Šitaip šitoji iš pamatų pagrindinė "FK Grabvinių" sudėtis, žaisdama atletišką futbolą ir demonstruodama netikėtą kombinacinį žaidimą, itin kietai gindamasi ir ypač aštriai pačiu peilio smaigaliu atakuodama, nuolat gausino savo pergales ir skausmingus varžovų pralaimėjimus. Viskas klostėsi būtent šitaip, tokia tvarka kaip aukščiau suminėta, kol pagaliau pergalių procesai susuko futbolininkams galvas, kurios jau į deramą padėtį nebeatsisuko. Taigi buvo nusigręžta nuo šlovingų futbolo klubo tradicijų. Greitai nė motais pasidarė net Europos futbolo taurių turnyrai, kai kurie komandos nariai neatsakingai tvirtino, kad UEFA taurė netinka net alui gerti, o ką jau bekalbėti apie visas kitas varžybas... Krito komandos drausmė. Kelis kartus, matyt, nuo stalo, gal dar iš aukštesnės vietos, kad jai paskutinį karta kritus, beveik nieko nebeliko, ko gero, sudužo. Pairo ir komandos disciplina ir, matyt, kažkas patraukė už žaidimo gijų, nes šių reiškinių pasėkoje jis ir visai iširo iki paskutinio siūlo. Pagaliau visiškai išsiderino žaidimo stygos ir neatsirado tokio virtuozo, kuris galėtų jas vėl suderinti ar surasti naujų sportinės kanifolijos rezervų. Išgyvenome daugybę skausmingų akimirkų, kurios susiklostė į labai nepavykusį kai šuniui ant uodegos sezoną. Pasitaikė ir labai nemalonių sportinės neatsakomybės atvejų per rungtynes. Antai mūsų nepramušamasis Stogverkša Mirdžius, palikęs vartus likimo stichijoms, o pats saugiai tūnodamas už reklaminio skydo, kuo ramiausiai skaitinėjo Lenino raštų kolekciją, papildęs ją romanų serija apie Džeimsą Bondą, tuo niekalu jis susižavėjo kažkaip nevykusiai sutapatinęs šiuos du personažus, arba pats susitapatinęs su jais abiem. Galėjai tik apgailestauti, kad vietoje trijų galimų vartų sargų jau neturime nė vieno, o prarastas atsakomybės jausmas neleidžia aikštėje panaudoti tų trigubų resursų. Atitrauktas nuo detektyvinės rašliavos, jis žiūrovams rengdavo mitingą, o pertraukus politinio smegenų plovimo valandėlę, vėl nerdavo už skydo, retkarčiais iškišdamas iš ten žiūroną ar špygą. Kartais mėtydavo į policininkus petardas. O tuo metu... mūsų vartų tinkle tarytum piktos lydekos spurdėjo įvarčiai! Neišmanėme į kurią jo asmenybės dalį apeliuoti, kurioje tūno jo sportinė sąžinė. Gynėjas Gargaliūtas Vėra, kad nepavėluotų į kino seansą, roko koncertą ar net įtartiną pobūvį, kur jį viliojo šaltas šampanas ir gražios vasaros gėlės, su pavydėtinu šaltakraujiškumu užsidirbdavo raudoną kortelę ir švilpaudamas droždavo iš aikštės. Jau pirmajame kėlinyje medicinos personalas išbogindavo iš aikštės bent šešis varžovus sulaužytomis kojomis bei kitokio pobūdžio galūnėmis. Saugas Šnipštyla Mikis, pargriautas nelygioje kovoje su varžovu dėl kamuolio, jau nebesikeldavo, o atlėkęs masažuotojas, trindamas ausis ir kutendamas pažastis, niekaip neprižadindavo iš gilaus miego. Tik paryčiais jis atsipeikėdavo, kažką neaiškiai marmėdamas, ropinėdamas keturpėsčias ir pastalėm grabinėdamas alaus. Puolėjas Dūdošius Vokla visiškai prarado sportinę formą bei orientaciją aikštėje, jei anksčiau visada būdavo nusitaikęs į varžovų vartus, tai dabar visai atvirkščiai. Per sezoną įmušęs 89 įvarčius į savo vartus, jis vis dėlto tapo rezultatyviausiu pirmenybių žaidėju, bet tai buvo trys ketvirtadaliai mūsų komandos praleistų įvarčių. Taigi net šis jo neabejotinas laimėjimas negalėjo būti įrašytas į komandos aktyvą, vien į pasaulinio futbolo pasiekimų istoriją. Atrodė, kad jis tesugeba kaulyti vienuolikos metru baudinius savo baudos aikštelėje, o visas jo žaidybinis meistriškumas išgaravo taip greitai lyg pragerta pensija. Toks komandos lyderių pavyzdys negalėjo neigiamai nepaveikti kitų žaidėjų, taip mes iš sportinių viršūnių nusileidome į giliausią ir niūriausią turnyrinės lentelės šachtą. Jei ir liko kokia tiesi komandos žaidimo linija, tai tik kritimas žemyn. Komandos vadovybė, tai yra mes, puolėme į visas puses ieškoti išeities, bet, deja, atkaklios mūsų pastangos nesubrandino vaisių. Tik dar tirštesni ir juodesni audros debesys tvenkėsi virš komandos, nors visur kitur aplinkui švietė saulė. Laukite tęsinio...