Europos čempionatų istorija: Prancūzija 1960 m.

2008-01-12 11:05 © Eurofootball.lt

Pasaulio futbolo čempionatai, susilaukiantys milžiniško sporto mėgėjų dėmesio, pradėti rengti dar 1930 m. Tuo tarpu stipriausia futbolo rinktinė Europoje paaiškėjo tik 1960 m. Priežastis paprasta – iki tol Senojo žemyno futbolo pirmenybės tiesiog nebuvo rengiamos. Kol kas įvyko 12 Europos pirmenybių, artimiausios Austrijoje ir Šveicarijoje bus 13-osios. Kol iki futbolo fiestos lieka dar pusmetis, EuroFootball.lt pristato straipsnių ciklą apie praėjusius Europos čempionatus. Šį kartą Jūsų dėmesiui – pirmoji ciklo dalis ir pirmosios pirmenybės, kurių finalinis etapas buvo surengtas 1960 m. Paryžiuje. Šiandieną mums visiems gerai žinomas Europos futbolo pirmenybių modelis kaip diena ir naktis skiriasi nuo pirmųjų čempionatų. Verta pastebėti, kad dar 1992 m. finaliniame čempionato etape varžėsi ne 16, kaip dabar įprasta, o 8 rinktinės. Iki 1980 Senojo žemyno rintinės apskritai savo santykius aiškindavosi atkrintamųjų varžybų sistema, kol finaliniame turnyre susikaudavo keturios pajėgiausios rinktinės. 1960 m debiutavęs stipriausių Europos rinktinių turnyras buvo pramintas Europos Nacijų taure ir tik 1968 m. perkrikštytas į Europos čempionatą. Įkūrėjas Mintis surengti Europos futbolo pirmenybes kilo prancūzui Henri Delaunay (1883 – 1955). Šis žmogus pats žaidė futbolą Paryžiaus klube "Etoile des Deux Lacs", vėliau dirbo futbolo teisėju. Tačiau iš šių pareigų jis pasitraukė, kai vienų rungtynių metu patyrė traumą – kamuolys pataikė jam į veidą, o švilpukas nuo smūgio išmušė du dantis. [imgck]http://img167.imageshack.us/img167/2050/delauneydc9.jpg[comment]Europos čempionatų "krikštatėvis" H.Delaunay (BBC nuotr.)[/comment] H.Delaunay taip pat buvo vienas Prancūzijos futbolo federacijos įkūrėjų ir jos generalinis sekretorius, taip pat FIFA komiteto narys, bei tėvynainio, pasaulio čempionatų krikštatėvio Juleso Rimet bendražygis. H.Delaunay siūlė rengti Europos čempionatus dar trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, tačiau jo idėja buvo įgyvendinta tik šeštojo dešimtmečio pabaigoje. Deja, Europos Nacijų taurės turnyro iniciatorius pirmojo turnyro nesulaukė. Po mirties UEFA vadovo H.Delaunay vietą užėmė jo sūnus Pierre‘as Delaunay. Europos čempionams įteikiama masyvi taurė pavadinta būtent Delaunay vardu. Atranka Naujasis stipriausių Europos futbolo rinktinių turnyras vos nežlugo nesužaidus nė vienerių rungtynių. Žemyno šalys vangiai rodė norą startuoti naujose varžybose – UEFA iš pradžių net nesurinko minimalaus 16 dalyvių skaičiaus. Ir tik paskutinę minutę apsisprendus kelioms rinktinėms, turnyrą atkrintamųjų varžybų principu pradėjo 17 ekipų. Verta pastebėti, kad Europos Nacijų taurę dėl politinių priežasčių iš pradžių ignoravo Italija, 1954 m. pasaulio čempionė Vakarų Vokietija bei 1958 m. planetos pirmenybių finalininkė Švedija. Naujame turnyre išdidžiai atsisakė startuoti ir Didžiosios Britanijos rinktinės, išskyrus Airiją, kuri jau pirmajame etape neatsilaikė prieš Čekoslovakiją (2-0 ir 0-4). Pirmosios atrankos aštuntfinalio rungtynės buvo sužaistos 1958 m. rugsėjo 29 dieną Maskvoje, "Lenino" stadione. Tuomet, stebint net 100 572 žiūrovams, SSRS rinktinė 3-1 parklupdė Vengriją. Sovietų Sąjungai atstovavęs Anatolijus Iljinas įrašė savo pavardę į futbolo istoriją, kaip pirmojo Europos čempionatų įvarčio autorius. SSRS laimėjo ir antrąją dvikovą Budapešte (1-0). Aštuntfinalį be didesnių problemų įveikė ir Prancūzija, 7-1 ir 1-1 nušlavusi Graikiją, taip pat Austrija, 5-2 ir 1-0 parklupdžiusi Norvegiją, Ispanija, 4-2 ir 3-0 sudorojusi Lenkiją bei Čekoslovakija, 2-2 ir 5-1 peržengusi Danijos barjerą. Danai pirmavo abejose rungtynėse, tačiau neišlaikė persvaros. Portugalija du kartus – 2-0 ir 3-2 įveikė Rytų Vokietiją, o rumunai 3-0 ir 0-2 palaužė turkus. Balkanų derbyje tarp Jugoslavijos ir Bulgarijos triumfavo pirmieji (2-0 ir 1-1). Pirmojo čempionato ketvirtfinalyje įvyko pirmasis skandalas. Burtai ispanams lėmė susitikti su SSRS. Tačiau Generolo Franko vadovaujama dešinioji Ispanijos vyriausybė uždraudė savo šalies rinktinei vykti į Sovietų Sąjungą ir atšaukė ją iš pirmenybių. Tokiu būdu Sovietų Sąjunga be kovos pakliuvo į finalinio ketverto varžybas. Kitame ketvirtfinalyje legendinio snaiperio Justo Fontaine vedini rezultatyvūs prancūzai 5-2 ir 4-2 pranoko austrus. Portugalija namuose 2-1 įveikė Jugoslaviją, tačiau neatsilaikė Belgrade – 1-5. Tuo tarpu rumunai neprilygo čekoslovakams (0-2 ir 0-3). Finalinis etapas Finalinį pirmojo Europos Nacijų taurės turnyro etapą 1960 liepos 6 – 10 dienomis buvo nutarta rengti Prancūzijoje, kur šeimininkų varžovėmis buvo trys Rytų Europos šalys – SSRS, Jugoslavija ir Čekoslovakija. Pirmajame pusfinalyje nebuvo beveik jokios intrigos. Marselio "Velodrome" stadione greitą, technišką futbolą pademonstravusi SSRS 3-0 sutriuškino Čekoslovakiją. Tuo tarpu kita dvikova papuošė turnyrą. Sausakimšame Paryžiaus "Parc des Princes" stadione atakuojančio futbolo fiestoje šeimininkai didžią mačo dalį dominavo prieš jugoslavus. Dar likus žaisti apie pusvalandį, Prancūzija pirmavo 4-2, ir atrodė, kad jau turi kelialapį į finalą. Tačiau nuo 75 iki 79 min. jugoslavai sugebėjo įmušti net tris įvarčius ir sensacingai išplėšti pergalę rezultatu 5-4. Verta apstebėti, kad šeimininkai šiame turnyre buvo priversti verstis be savo tuomečio snaiperio Justo Fontaine. Tokia šeimininkų nesėkmė sudavė didelį smūgį varžybų populiarumui. Birželio 9 dieną vykusias varžybas dėl 3 vietos tarp Čekoslovakijos ir Prancūzijos stebėjo vos 9 tūkstančiai sirgalių. Čekoslovakai nugalėjo rezultatu 2-0. Kitą dieną į finalą tarp SSRS ir Jugoslavijos lyjant lietui susirinko maždaug 18 tūkstančių futbolo gerbėjų. Finalas, kaip ir pridera, pasižymėjo kieta kova dėl kiekvieno aikštės metro. [imgck]http://img444.imageshack.us/img444/8448/aellishm1.jpg[comment]Finalo komandų kapitonai sveikinasi su mačo teisėju iš Anglijos A.Ellisu[/comment]. Pirmieji prieš pat pertrauką pasižymėjo keturiais puolėjais žaidę jugoslavai – 43 min. Dražanas Jerkovičius suklaidino Anatolijų Maslenkiną, prasiveržė kraštu, atliko tikslų perdavimą į baudos aikštelę, kur Milanas Galičius maždaug iš 5 metrų nuginklavo Levą Yashiną. "Treneris Gavrilas Kachalinas per pertrauką ragino mus nepalūžti. Jis teigė: "Nagi, vaikinai, tai yra lemiamas mačas. Nenuleiskite galvų. Tai, kad pralaimime, dar neįrodo jugoslavų pranašumo. Jiems teks tai įrodyti antrajame kėlinyje. Viskas dar prieš akis",- vėliau savo prisiminimuose rašė SSRS rinktinės kapitonas Igoris Netto. Ir iš tiesų, jau po pertraukos rezultatas tapo lygus. 49 min. Valentinas Bubukinas galingai smūgiavo iš 25 metrų. Blagoje Vidiničius atrėmė kamuolį, tačiau pirmas prie jo suskubo ir iš arti įmušė gruzinas Slava Metrevelis. [imgck]http://img404.imageshack.us/img404/4429/nettojasinlr2.jpg[comment]SSRS rinktinės vartininkas Levas Jašinas ir kapitonas Igoris Netto su čempionų taure Maskvos oro uoste[/comment] Likusį laiką abi komandos sukūrė ne vieną pavojingą momentą, tačiau pasižymėti iki pratęsimo nepavyko niekam. Lemiama tapo 112 minutė. SSRS surezgė ataką dešiniu kraštu, S.Metrevelis skersavo kamuolį į baudos aikštelę, tačiau gavosi perdavimas Michailui Mešchi. Pastarasis vėl pakėlė kamuolį link baudos aikštelės centro ir ten aukščiausiai iššokęs Viktoras Ponedelnikas nuginklavo B.Vidičių. SSRS atsilaikė likusį mačo laiką ir tapo pirmaisiais Europos čempionais. Kol nugalėtojai, pliaupiant lietui džiūgavo "Parc des Princes" stadione, didžiojoje dalyje SSRS buvo naktis. Tačiau nemaža dalis sovietų gyventojų ne ilsėjosi o palinkę prie radijo imtuvų klausėsi transliacijos ir džiaugėsi pergale. "UEFA mums surengė priėmimą salėje, esančioje pačioje Eifelio bokšto viršūnėje. Jame dalyvavome mes, nugalėtojai, ir sidabrą iškovoję jugoslavai. Iš Eifelio bokšto lyg ant delno buvo matyti, kaip apačioje, Paryžiuje, verda gyvenimas. Mums buvo nepaprastai gera. Iš tikrųjų tada mes užkariavome Europą",- pasakojo I.Netto. Statistika Dėl stipriausios Europos rinktinės vardo 1960 m. kovojo 17 rinktinių. Finaliniame etape dalyvavo 4 rinktines. Jos sužaidė 4 rungtynes, įmušė 19 įvarčių (vid. 4,75). Rusai Valentinas Ivanovas ir Viktoras Ponedelnikas, jugoslavai Milanas Galičius, Dražanas Jerkovičius bei prancūzas Francois Heutte įmušė po 2 įvarčius. Galutinė prizininkų rikiuotė: 1. SSRS 2. Jugoslavija 3. Čekoslovakija Čempionų komandos sudėtis: Levas Jašinas, Vladimiras Maslačenko, Viktoras Tsarevas, Anatolijus Maslenkinas, Anatolijus Krutikovas, Vladimiras Kesarevas, Givi Chokheli, Jurijus Voinovas, Igoris Netto, Viktoras Ponedelnikas, Slava Metreveli, Michailas Mešchi, Jurijus Kovaliovas, Zauras Kalojevas, Valentinas Ivanovas, Valentinas Bubukinas, Germanas Apuchtinas. Žvaigždė Pirmosiose Europos pirmenybėse žibėjo keletas žvaigždžių – M.Galičius, S.Metreveli, V.Ponedelnikas, I.Netto, tačiau ryškiausia derėtų išskirti vieną geriausių to meto futbolininkų, SSRS rinktinės vartininką Levą Jašiną, kuris laikomas šiuolaikinio vartininko pradininku ir jo žaidimo standartų nustatytoju. [imgck]http://img404.imageshack.us/img404/27/jasinmv2.jpg[comment]Levas Jašinas laikomas geriausiu vartininku futbolo istorijoje[/comment] Didis pasaulio vartininkas turėjo išskirtinį bruožą – rungtynėse jis žaisdavo vien juoda apranga, dėl to buvo gavęs pravardę "Juodasis voras". L.Jašinas turėjo stulbinačius refleksus, įspūdingą šuolį ir buvo plastiškas. Pats sportininkas mėgdavo sakyti: "Mano darbas – trankyti savo kaulus į žemę". Visos karjeros metu L.Jašinas rungtyniavo tik viename klube – Maskvos "Dinamo". Jam jis pašventė net 22 savo karjeros metus. Su "Dinamo" Levas penkis kartus tapo SSRS čempionu bei laimėjo tris šalies taures. L.Jašinas buvo pagrindinis Sovietų Sąjungos rinktinės vartininkas nuo 1954 iki 1967 m., joje sužaidė 78 rungtynes. Su rinktine vartininkas 1956 m. tapo olimpiniu čempionu, 1960 m. Europos čempionu, o 1966 m. pasaulio pirmenybėse pasiekė pusfinalį. 1963 m. prestižinio žurnalo "France Football" apklausoje L.Jašinas buvo pripažintas geriausiu Europos metų futbolininku. Kol kas tai yra vienintelis atvejis, kai geriausiu Senojo Žemyno futbolininku buvo išrinktas vartininkas. Yra paskaičiuota, kad šis didis vartininkas per savo karjerą net 270 kartų išlaikė vartus "sausus" bei atrėmė net 150 11 metrų baudinių. L.Jašinas senatvėje kentė traumų padarinius ir 1986 m. dėl įvairių sužalojimų jam net buvo amputuota koja. L.Jašinas mirė dėl chirurginių komplikacijų 1990 m. kovo 20 dieną, eidamas 61-uosius metus. Kitoje ciklo dalyje papasakosime apie 1964 m. Europos čempionatą, kurio finalinis etapas buvo surengtas Madride.