© Eurofootball.lt
Prieš kelias savaites suėjo 25 metai, kai netekome genijaus apie kurį veikiau esame tik girdėję iš tėvų ar senelių. Ant jo antkapio yra iškalti žodžiai: "Čia amžinoje ramybėje ilsisi liaudies džiaugsmas – Manė Garrincha". Šis rašinys skirtas jo garbei.
Įžanga
[imgck]http://www.eurofootball.lt/img/news/garrincha/1.jpg[comment]"Alegria do povo"[/comment] Istorija žino pakankamai daug žmonių, kurie savo metu traukė visų dėmesį, o vėliau liko visiškai užmiršti. Kur kas mažiau buvo tokių, kuriuos mirtis vėl užkėlė ant prisiminimų pjedestalo – šį kartą visiems laikams. Vienas jų – Manuelis Franciskas dos Santosas arba tiesiog "Garrincha".
Šiandien Garrinchos vardas skamba tarsi egzotiška legenda. Futbolo ekspertų ir mėgėjų tarpe yra dažnai diskutuojama ar jis buvo geresnis už Pele, ar jį galima laikyti visų laikų geriausiu, greičiausiu, techniškiausiu futbolo žaidėju ir t.t.
Jei būtų leistina išreikšti asmeninę nuomonę, atsakyčiau – greičiau ne. Jis nebuvo geriausias mums suvokiamo futbolo žaidėjas. Mūsų vaizduotėje futbolas – komandinis žaidimas, kuriame dalinamasi kamuoliu ir erdve. O Garrincha žaliojoje vejoje pats buvo futbolo komanda. Aikštinga, savanaudė, komiška ir pikadoriška.
Tačiau Manuelis buvo ir liko visų laikų mylimiausias žmonijos sporto herojus. Joy of the people, Alegria do povo – šie ir kiti epitetai buvo dedikuoti žmogui, kuris tarpukario medikų įsitikinimu ne tik negalėjo žaisti futbolo, tačiau ir vaikščioti be ramentų.
Vaikystės vargai
Manuelis dos Santosas į pasaulį atkeliavo 1933 m. kovo 23 dieną mažame Brazilijos kaimelyje Pau Grandėje vargingoje šeimoje. Gimęs kūdikis buvo ypač silpnos sveikatos. Pirmaisiais mėnesiais jis persirgo poliomielitu. Vietos medikų pranašystės tėvams buvo negailestingos – vaikas liks invalidu iki gyvenimo pabaigos, kuri, beje gali ateiti greičiau nei įprasta. Tiesa šios prognozės jaudino tik motiną. Manė tėvas tada jau skaičiavo paskutiniuosius metus, draugaudamas vien su degtinės buteliu.
Nugalėjęs ligą, Manuelis liko pasigailėtinu luošiu – jo stuburas iškrypo, kairė koja išsisuko į vidų, dešinė - į išorę. Manueliui bręstant, jo kojos vystėsi nevienodai. Kairioji pralenkė dešinę nuo 6 iki 8 centimetrų (šaltinių duomenys skirtingi). Tiesa, pats Manuelis nekreipė dėmesio į specialistų prognozes. Gal būt ir dėl to, jog pats gerai nesuvokė savo ligos pasekmių.
[imgcr]http://www.eurofootball.lt/img/news/garrincha/2.jpg[comment]"Besišypsančios" Manė kojos[/comment]Viena jų tiesiogiai įtakojo Manuelio psichiką. Mokykloje baigęs kelias klases, ją paliko beraštis ir bemokslis. Gyvenime Manė niekada nesugebėdavo adekvačiai suprasti ir spręsti buities, šeimos, materialinių klausimų. Kur kas labiau Manuelį traukė paplūdimio futbolas, miškai, žūklė ir merginos. Tokį jį mylėjo ir žmonės – paprastą, paslaugų, atlapaširdį, neskaičiuojantį pinigų ir nedejuojantį gyvenant be jų. Taip Pau Grandėje užaugo jaunuolis, sieloje likęs amžinu vaiku.
Pirmasis kaime
Sulaukęs keturiolikos, Manė pradėjo meistrauti vietos fabrike ir žaisti už darbovietės futbolo ekipą. Tada jo vardą papildė du žodžiai. Pirmasis – Franciskas, atsirado paties Manuelio pageidavimu. Taip jis juokais siekė nurodyti savo aristokratišką kilmę, kurios dos Santosų giminė, deja, niekada neturėjo. Antrąjį – Garrincha, prilipdė aplinkiniai, stebėdami Manė šėliones futbolo aikštėje. Ateityje šis mažo atogrąžų paukštelio pavadinimas užgoš visus kitus Manuelio vardus.
Nors savo kaime Garrincha buvo dievas, toliau jo niekas negirdėjo. Atrodo, jog ir jis pats mažiausiai norėjo keisti savo gyvenimo kelią. Būdamas riboto mąstymo, Manė nieko nežinojo nei apie savo šalį, nei apie pasaulį. Kai 1950 m. visa Brazilija stebėjo Marakanos finalą, Garrincha išsirengė žuvauti. Grįžęs namo, Manė niekaip negalėjo suprasti aplinkinių širdgėlos.
Iki dvidešimties metų Manė neturėjo nei klubo, nei agento. Jis žaidė savo ir kitų malonumui nuo ryto iki vakaro, o naktį prabusdavo kiti jo instinktai. Amžininkų teigimu, Manė visą gyvenimą lydėjo trys vienintelės aistros – futbolas, alkoholis ir seksas. Visa tai jis puikiai sugebėjo suderinti savo asmeniniame provincialo gyvenime. Sulaukęs dvidešimties Manė Pau Grandėje buvo pirmasis kaimo futbolininkas, pirmasis sugėrovas ir pirmasis meilužis, jau turintis 2 oficialius ir nežinia kiek nesantuokinių vaikų. Toks Garrinchos gyvenimas ramiai galėjo tęstis iki senatvės. Tačiau likimas lėmė kitaip.
Cirkas Rio de Žaneire
[imgck]http://www.eurofootball.lt/img/news/garrincha/3.jpg[comment]Manė – Botafogo siela[/comment]1953 metais į Pau Grandę pas pažįstamus užsukęs "Botafogo" vartininkas Arratis išvysta Garrinchos šou ir skubiai pasiūlo jam savo gabumus parodyti "Botafogo" klube. Po kelių dienų Manė atvyksta į Rio ir stebimas tūkstančių sirgalių dalyvauja pirmojoje treniruotėje.
Išvydę kreivakojį neūžaugą pašaipiu kvatojimu prapliumpa tribūnos, žaidėjai ir treneriai. "Botafogo" strategas Kardozas subtiliai paklausia naujoką, kuri pozicija jam patogiausia ir pastato Manė prieš geriausią to meto Brazilijos gynėją Niltoną Santosą dešiniame krašte. Po kelių akimirkų stadionas nuščiūva ir sprogsta iš juoko – po Garrinchos driblingo Niltonas bejėgiškai vartosi ant vejos, o jam iš paskos ant žemės išsitiesia visa gynėjų eilė.
Taip Niltonas Santosas tapo pirmuoju Joao arba tiesiog piemeniu ant žolės. Vėliau, žaisdamas kartu su Garrincha jis tuo ypač džiaugėsi, nes tūkstančiams gynėjų ateityje teko tokių pačių piemenų ant žolės dalia. Gynyba prieš Garrincha daug kam reiškė beprasmę kovą prieš aukštesnę būtį.
Iš karto po treniruotės Botafogo veikėjai pasiūlė Garrinchai kontraktą. Kadangi Manė tokį žodį girdėjo pirmą kartą, jis pasirašė ant tuščio lapo ir gražino jį atgal. Šį atvejį Botafogo galvos sumaniai nutylėjo ir juo ateityje naudojosi visus 12 metų – naivus Garrincha pasirašinėjo ant tuščių kontraktų ir nežinojo nieko – net kontrakto sumos. Tapęs "Botafogo" nariu, Manė atrado Braziliją, o Brazilija – jį.
Kelias į šlovę
1953 – 1958 m. Garrincha įsiviešpatavo Rio de Žaneire, o vėliau – ir visoje Brazilijoje. Atviruosiuose valstijų čempionatuose "Botafogo" apkeliaudavo visą šalį, tapdamas laukiamiausiu klubu. Niekas iš vietos fanų per daug nesikrimsdavo, jog šeimininkų komanda ne šiaip pralaimės, o taps teatrališko vaidinimo auka. Visi tiesiog norėjo išvysti savo akimis tai, ko nematė niekada anksčiau ir greičiausiai nepamatys ateityje. Vienos varžybose Mane tris kartus apėjo visą priešininkų gynybą, sustodavo prieš vartininką ir pradėdavo viską iš pradžių. Po mačo paklaustas, kodėl jis taip darė, Manė atsakė – "norėjau vartininkui įmušti "klyną". Turėjau laukti kol jis prasiskės."
[imgcr]http://www.eurofootball.lt/img/news/garrincha/4.jpg[comment]Vienas prieš visus[/comment]Garrincha galėjo vienas žaisti prieš vienuolika ir visus priešininkus suguldyti ant žolės, o po to dar šypsodamasis padėdavo atsistoti. Galėjo tuo pačiu vienu apgaulingu judesiu iš eilės parklupdyti kelis gynėjus, neliesdamas stovinčio kamuolio. Galėjo vienas valdyti kamuolį tiek laiko kiek jis pats pageidaudavo. Galėjo žaisdamas koketuoti su vietos gražuolėmis ir mintyse suvedžioti visą stadiono moterišką publiką. Tai jis vėliau sėkmingai darydavo vakarais, pabėgdamas iš viešbučių ir grįždamas paryčiais – girtas, gašlus ir patenkintas.
Toks "sportinis režimas" jam netrukdė mušti įvarčius, dalinti perdavimus ir laimėti titulus. Manė jau nebelankydavo treniruočių. Botafogo žaidimo scenarijų sudarydavo individuali Garrinchos meninė programa. Komandos draugams reikėdavo tik laisviems gauti kamuolį ir mušti į vartus.
Ilgainiui Garrinchos era virto svaiginančia nenutrūkstama bakchanalija. Laisvas ir gyvybingas Garrincha apie save tarsi Jėzus Kristus nuolat sutraukdavo linksmybių ir puotų ištroškusias minias. Po varžybų ir jų pabaigtuvių Botafoge jis dar spėdavo grįžti į Pau Grandę sužaisti ir išgerti su vietiniais draugais, atlikti savo priedermes žmonai, po to suvilioti eilinę jo talento gerbėją ir grįžti tiesiai į sekančias "Botafogo" rungtynes.
Geriausias pasaulyje
[imgck]http://www.eurofootball.lt/img/news/garrincha/5.jpg[comment]Manė – Brazilijos lyderis[/comment]1958 m. Garrincha debiutavo Pasaulio čempionate Švedijoje. Pirmosios jo pasirodymo 3 minutės Stokholme su TSRS rinktine kai kurių sporto amžininkų nuomone tapo visų laikų įspūdingiausiu pasaulio futbolo įvykiu. Trys iš eilės Garrinchos reidai dešiniuoju kraštu ant žolės suguldė visus gynėjus ir baigėsi smūgiais sovietų baudos aikštelėje. Pirmąjį kartą gelbėjo Jašinas, antrąjį – virpstas, trečiąjį vainikavo įvartis.
Tai, ką Brazilija patyrė prieš penkis metus, tą dieną šokiravo Europą ir pasaulį. Vieno žmogaus pranašumas prieš kitus buvo toks didis, jog sporto kritikams teko pripažinti: šis žaidėjas sukūrė aukštesnius ir dar neregėtus futbolo metmenis. Beliko guostis, jog jie galiojo tik tada, kai žaidė Garrincha. Kartu su Pele, Manė Stokholme pradėjo neturintį lygių Selecao viešpatavimą pasaulyje. Jiems žaidžiant drauge, per 8 sekančius metus Brazilija nepralaimėjo 69 rungtynes iš eilės.
Asmeniniame gyvenime Garrincha toliau liko ištikimas savo polėkiams. Santuokinių vaikų skaičius tuomet ūgtelėjo iki aštuonių, o po pramogų Stokholmo aikštėse, Manė naktimis sėkmingai medžiodavo vietos gražuoles (Apie 1990-uosius paaiškėjo, jog Garrincha Švedijoje turi nesantuokinį sūnų). Tapus pasaulio čempionu, Garrincha gavo solidų banko čekį, tačiau nežinojo ką jis reiškia ir nerūpestingai išmetė į šiukšlių dėžę. 1962 m. Garrincha paliko savo šeimą ir pradėjo naują gyvenimą su tuomet populiaria sambos šokėja L.Suares.[imgcr]http://www.eurofootball.lt/img/news/garrincha/6.jpg[comment]Manė + Pelė = nenugalima Brazilija[/comment]
Pasaulio futbolo čempionato rungtynes Čilėje jau transliavo keliolikos šalių televizijos. Tai, apie ką daugelis žmonių buvo tik girdėję, 1962 – aisiais pagaliau buvo galima išvysti savo akimis. 29 metų dieviškasis Manė savo jėgų žydėjime pasauliui pademonstravo tokius futbolo spektaklius, kurių niekas nedarė prieš tai ir nesugebėjo pakartoti iki šių dienų. Pelė iškritus iš rikiuotės, visą atsakomybės naštą ant savo pečių užsivertė Manė. Vienintelis Selecao stratego V.Feolos nurodymas komandai prieš rungtynes būdavo – netrukdyti Garrinchai!
Po ketvirtfinalio rungtynių su anglais, Amerikos ir Vakarų Europos dienraščiai ("El Mundo", "L‘Equipe", "Guardian", "Figaro", "La Stampa" ir kt.) išspausdino antraštes klausiančias "iš kokios planetos i Žemę atvyko Garrincha?" Klausimai buvo gana pagrįsti, nes pusę antrojo kėlinio kreivakojis virtuozas kaip vėjas žongliruodamas kamuoliu lakstė po anglų baudos aikštelę ir negailestingai tyčiojosi iš griuvinėjančių gynėjų.
[imgck]http://www.eurofootball.lt/img/news/garrincha/7.jpg[comment]1962 m. Manė finale prieš Čekoslovakiją
[/comment]Pusfinalį ir finalą įsismaginęs burtininkas pavertė kvapą gniaužiančiais futbolo cirkais. Nesuvokiami driblingai, alinantys spurtai, triuškinantys reidai, apgaulingi erzinimai bei teatrališka laikysena žiūrovus varė į ekstazę, o priešininkus - į neviltį. Regis, linksmasis Manuelis žaidė tik visų malonumui, tačiau jo įvarčiai ir rezultatyvūs perdavimai mirtinai žeidė varžovų komandas. Tais metais Manė tapo geriausiu pasaulio futbolininku.
Liūdnasis saulėlydis
Per 30 metų visi pamiršo pirmuosius Manė žingsnius šiame pasaulyje. Pasaulio aistruoliams jis tapo nesustabdomu ir nesustojančiu futbolo simboliu, neturinčiu teisės sirgti, ilsėtis, gydytis ar tausotis. Gal būt vaikystės negandos bei gydytojų prognozės nublanko ir Garrinchos atmintyje. Tačiau jų neužmiršo laikas.
Nuo 1963 m. Manė pradėjo kamuoti chroniški kojų sąnarių skausmai. Žaidimas tęsėsi, tačiau jau su nuskausminamaisiais vaistais ir sopulio iškreiptu veidu. Manė artimieji Botafogo vadovybės maldavo padidinti futbolininko atlyginimą ir leisti jam gydytis traumas, tačiau teigiamo atsako negavo.
Manė žvaigždė geso mėnesiais ir savaitėmis. 1966 m. po apverktino pasaulio čempionato Anglijoje "Botafogo" jį išspyrė pro duris be pinigų ir be garantijų. Taip prasidėjo apgailėtina genijaus klystkelių drama po antrarūšius Brazilijos ir kitų Lotynų Amerikos šalių klubus. 1968 m. įvyko Manė renesansas, kai sezono pradžioje "Flamengo" jis žaidė tarsi jaunystės laikais. Tačiau tada Garrincha jau nebesugebėjo valdyti vienos iš trijų savo aistrų. Futbolą ir moteris nustelbė alkoholis. 1969 m. girtas Manė sukėlė autoavariją, kurioje žuvo jo žmonos motina. Garrincha išgyvendavo nuolatines depresijas ir tapdavo pavojingas aplinkiniams.
Vis dėl to, Garrincha profesionaliai tebežaidė iki 1972 metų. Dar po metų Marakanoje įvyko jo atsisveikinimo rungtynės. 116 000 tūkstančių žiūrovų paskutinį kartą matė Manė gainiojantį futbolo kamuolį. Visos renginio metu surinktos lėšos buvo atiduotos skurstančiam Garrinchai. Po 20 metų pertraukos jis grįžo į Pau Grandę... pasitikti tėvo likimo.
Ironiška, tačiau po atsisveikinimo rungtynių nuo Manė nusisuko visi, kurie anksčiau prisiekinėjo savo draugystę. Paskutinieji rūpintojai Garrinchai siūlė treniruoti jaunimą, tačiau jo fintų nesugebėjo pakartoti nė vienas vaikas. O būti mokytoju, nebuvęs mokiniu, Manė paprasčiausiai nesugebėjo. Taip vieninteliu Manė bičiuliu liko raminantis cukrašvendrių degtinės stiklas.
Brazilija ir pasaulis futbolo genijų pamiršo taip pat greitai kaip ir jį atrado. 1976 metais Manuelį paliko L.Suares, iš namų išgriozdusi viską, išskyrus lovą, ant kurios tuo metu miegojo girtas Garrincha ir beverčius trofėjus. 1979 jį aplankė "O Globo" žurnalistas. Straipsnyje "Kaip gyveni, Manė?", Garrincha teigė: "Šiandien futbolas yra sunkus ir bedvasis. Žaidėjai bijo kamuolio kaip ugnies. O kamuolį reikia branginti ir mylėti kaip moterį. Juo reikia džiaugtis iki begalybės".
[imgcr]http://www.eurofootball.lt/img/news/garrincha/8.jpg[comment]1979 m. Garrincha, "O Globo" iliustracija
[/comment]1980 metais Braziliją šokiravo neatpažįstamai degradavusio futbolo genijaus pasirodymas Rio karnavale. Masinėje isterijoje pasigirdo tūkstančiai balsų reikalaujančių traukti Garrinchą iš gyvenimo duobės, tačiau balsai liko neištesėtais pažadais. Po šio sąjūdžio Manė vardas dingo iš viešumos. Naujaisiais Manė namais tapo ligoninės ir klinikos.
1983 metų sausio 20 d. Manuelio vargai šioje žemėje baigėsi. Garrinchos šermenyse Marakanoje ir laidotuvėse dalyvavo šimtai tūkstančių žmonių. Tada pasaulis iš naujo jį prisiminė ir pamilo. Šį kartą – visiems laikams. Tą dieną ir vėliau milijonai futbolo aistruolių troško pamatyti ir pakalbinti į amžinybę iškeliavusį Liaudies džiaugsmą, pamiršę jog kiekvieno iš jų Manuelis vienatvėje veltui laukė ilgus metus.
Po laidotuvių Brazilijoje pasipylė masiniai kaltinimai dėl tokios Garrinchos gyvenimo baigties. Vieni smerkė sporto kolegas, kiti – futbolo federaciją, treti – valdžią, ketvirti – visus iš eilės. Blaiviausio proto entuziastai bent pasirūpino tinkama Manė pagarba po mirties.
Tada ir šiandien jie su meile kartoja: "Ilsėkis ramybėje, Manė, mūsų visų amžinasis džiaugsme".
