© Eurofootball.lt
Turnyrų istorija
Nors Europos čempionatas globalių futbolo renginių vertybių skalėje tvirtai užima antrąją vietą po pasaulio čempionato, jo istorija yra kur kas kuklesnė lyginant su Copa America tradicijomis. Pastarasis turnyras – tikras tarptautinių futbolo pirmenybių mohikanas, skaičiuojantis savo gyvavimo erą nuo 1916 m. Įdomu, jog CA kilo iš tuometės Argentinos futbolo federacijos iniciatyvos, surengti tarptautinį futbolo turnyrą šalies nepriklausomybės šimtmečiui paminėti. Pirmenybes, kuriose dalyvavo 4 komandos - Argentina, Brazilija, Urugvajus ir Čilė, laimėjo Urugvajaus vienuolikė. Turnyras turėjo pasisekimą, tad jo dalyvės tais pačiais metais Pietų Amerikoje įsteigė pirmąją tarptautinę futbolo federaciją – CONMEBOL, kuri tapo žemyno tarptautinių futbolo renginių kuratore. Nacionalinių ekipų čempionatas buvo pakrikštytas „South American National Teams Competition“ vardu ir vėl surengtas 1917 m. Urugvajuje. Per visą SANTC istoriją buvo surengtos 41 –erios pirmenybės (įskaitant 2004 metus). 1917 – 1927 m. pirmenybės buvo rengiamos kasmet, vėliau – kas 2 metus. Tiesa, SANTC istorijoje netrūko pauzių, pertraukų bei kitų trikdžių. Ilgus metus turnyras apėmė tik Pietų Amerikos valstybes. 1975 m. čempionatas buvo „pakrikštytas“ Copa America vardu. Šiaurės ir centrinės (kartu su Karibų arealo šalimis) Amerikos valstybės, vienijamos CONCACAF federacijos į CA buvo pakviestos tik 1993 m. CONMEBOL organizacija išliko CA šeimininke ir nustatė CONCACAF narių kvietimų kvotą – kiekviename CA čempionate dalyvauja 10 CONMEBOL federacijos atstovių ir 2 kviestinės CONCACAF zonos nacionalinės komandos. Įdomu, jog kartais CONMEBOL į turnyrą pakviečia ir Azijos bei Okeanijos atstoves (1995 m. – Japonija). Nuo 1987 m. turnyras rengiamas rotacine tvarka, paeiliui kiekvienoje iš CONMEBOL federacijos narių.
Europos čempionatų istorija – kur kas kuklesnė. Debiutinis tokio pobūdžio turnyras, tuomet vadintas Europos Nacijų Taure, kuruojant UEFA asociacijai, įvyko 1960 m. Prancūzijoje. Šios valstybės futbolo federacijos sekretoriaus Henri Delaunay pastangomis buvo surengtas finalinis atrankos ketverto – TSRS, Prancūzijos, Jugoslavijos ir Čekoslovakijos etapas. Pirmaisiais Europos čempionais tapo TSRS atstovai.
Europos futbolo čempionatų raida – gana sudėtinga ir vingiuota. Šio futbolo renginio vystymuisi didelę, tačiau daugiau neigiamą reikšmę turėjo Europos politikos aspektai – „geležinės uždangos“ atsiradimas tarp vakarų Europos ir Varšuvos pakto valstybių, Franko, Tito režimai Ispanijoje ir Jugoslavijoje, „juodųjų pulkininkų“ pučas Graikijoje ir t.t. Iki 1980 metų Europos futbolo čempionatų finaliniuose etapuose grumdavosi vos po keturias ekipas. 1980 – 1992 metais finalinio etapo dalyvių skaičius padvigubėjo, o nuo 1996 m. pasiekė 16 valstybių limitą. Be abejo, tokios permainos suteikė papildomą postūmį Europos čempionatų populiarumui, nes ir menkesnes futbolo tradicijas turinčios šalys gavo šansą dalyvauti aukščiausio lygio futbolo pirmenybėse. Verta pastebėti, jog UEFA savalaikiškai reagavo ir į Europos politinio žemėlapio pasikeitimus – 1990 – 1992 m. atgavus nepriklausomybę daugiau nei 15 Europos valstybių, kandidačių į finalinį turnyrą skaičius padidėjo visu trečdaliu. Įskaitant Euro2004 Portugalijoje, iš viso įvyko 12 Europos futbolo čempionatų.
Lyginant CA ir EC organizavimo struktūrą, galime pastebėti, jog CA iš viso nėra organizuojamos atrankinės varžybos. Be to, CA organizatoriai nevengia į turnyrą pakviesti ir šiam geografiniam regionui nepriklausančių valstybių. Tuo tarpu Europoje organizuojami čempionatai yra uždari, juose taip pat vykdomi ilgi atrankos etapai, tad visas Europos čempionato ciklas – apie 2,5 metų. Šis organizacinis skirtumas pagrindžia ir skirtumą tarp EC bei CA intensyvumo – pastarasis turnyras, išvengiant atrankos varžybų, organizuojamas dvigubai dažniau.
Turnyrų favoritai
Turtingoje CA istorijoje tituluočiausios – Urugvajaus ir Argentinos rinktinės. Abi jos yra iškovojusios po 14 čempionų apdovanojimų. Trečioji klasifikacijoje – Brazilijos vienuolikė, laimėjusi 6 CA turnyrus. Po 2 kartus taurę laimėjo Peru ir Paragvajus, po kartą sėkmė CA turnyruose lydėjo Bolivijos ir Kolumbijos komandas. Reikia pabrėžti, jog tokia CA favoritų padėtį daug kuo sąlygojo Šiaurės ir Centrinės Amerikos valstybių izoliacija. Neginčytina, jog JAV, Meksikos, Kosta Rikos ar net Kanados futbolo rinktinių dalyvavimas CA nuo pirmųjų čempionatų galėjo žymiai pakeisti šio turnyro istoriją.
Europos čempionatuose daugiausiai laurų yra iškovoję vokiečiai. Jie triumfavo 1972, 1980 ir 1996 metais. Vienu titulu mažiau turi prancūzai (1984; 2000), po kartą čempionais tapo italai, olandai, sovietai (1960), čekoslovakai, danai, graikai ir ispanai.
Akivaizdu, jog skirtingai nei CA, EC turnyre nėra ryškių ilgalaikių favoritų. Kiekviename čempionate sublizga vis naujos komandos. Tokia tendencija leidžia teigti, jog bendras EC lygis – kur kas aukštesnis nei CA, nes pastarojoje bemaž šimtmetį lygiai konkuruoja vos trys komandos. Iki 60-70 metų CA turnyruose rungtyniaudavo dauguma pajėgiausių Amerikos futbolininkų. Deja, pastaraisiais dešimtmečiais, ypač Argentinos ir Brazilijos futbolo žvaigždės ignoruoja CA pirmenybes. Viena vertus, tokios tendencijos suteikia papildomas galimybes CA autsaideriams, kita vertus – minėtas turnyras netenka savo prestižo, nukentėdamas dėl klubinio futbolo interesų. Tuo tarpu EC pirmenybių komandose dalyvauja optimaliausiomis savo sudėtimis. Tiesa, nacionalinio ir klubinio futbolo interesų sąlyčiai pasiekė ir EC. Šių metų čempionatas Portugalijoje parodė, jog daugelis favoritais laikytų komandų patyrė nesėkmes, pasikliaudamos po klubinio sezono pervargusiomis žvaigždėmis.
EC 2004 – CA 2004: prognozės ir rezultatai
Prieš prasidedant šių metų pagrindiniams futbolo turnyrams tarp trenerių, žurnalistų, žaidėjų, sporto funkcionierių ir eilinių aistruolių būtų daugybės diskusijų ir spėlionių, numatant būsimuosius nugalėtojus. Likimas lėmė gana skirtingas futbolo orakulų dalias.
EC 2004 scenarijuje absoliuti dauguma ekspertų reikšmingą vaidmenį teikė Prancūzijos, Portugalijos, Čekijos, Ispanijos, Italijos ekipoms. Kiek atsargiau vertintos Anglijos, Olandijos, Vokietijos, Švedijos ir Danijos vienuolikės. Bemaž niekas nesitikėjo stulbinančio pasirodymo iš Rusijos, Latvijos, Graikijos, Šveicarijos, Kroatijos, Bulgarijos reprezentantų.
Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, jog didesnioji dalis spėlionių pasitvirtino – 5 iš 6 autsaideriais laikytų Euro 2004 dalyvių nepateko į atkrintamąsias varžybas, kita vertus, jau grupės stadijoje fiasko patyrė Vokietijos, Italijos ir Ispanijos rinktinės. Santūriausiai, ko gero, vertinome R.Fiolerio vadovaujamos rinktinės nesėkmę: komanda, išgyvenanti kartų kaitą, taip pat pačios „Bundesligos“ krizę, nedemonstravo efektyvaus žaidimo – neįveikta Latvija, pralaimėta eksperimentinės sudėties Čekijos rinktinei. Užbėgant įvykiams už akių, norisi kelti retorinį klausimą: galbūt O.Rechtagelis būtų vadovavęs sėkmingiau?
Daugumą futbolo aistruolių nuvylė Ispanijos žaidimas – iš pradžių greitas ir galingas, paskutinėse akimirkose atrodė chaotiškas ir beviltiškas, pralaimėjus principines rungtynes Portugalijai - amžinai savo varžovei.
Vis gi, karščiausios diskusijos kilo su turnyru atsisveikinant Italijai. Be abejo, niekas negalėtų nei paneigti nei įrodyti „skandinavų sąmokslo teorijos“, tačiau sportininkų ir aistruolių emocijos bylojo abiejų rinktinių stovyklų išankstinį tikėjimą tokia rungtynių baigtimi. Italų kaltei galėtume pasakyti tik tiek, jog grupėje ankstėliau jiems teko žaisti dvejas rungtynes – to galėjo pakakti susikraunant pakankamą persvarą prieš trečiojo turo nežinomybę.
Atkrintamųjų varžybų fazė atspindėjo skirtingą tam tikrų komandų dinamiką: štai Portugalija, žengdama iki finalo, rodė vis galingesnį kombinacinį žaidimą, sustyguodama saugų linijos mechanizmą. Graikai Europos nuostabai žėrė vis racionalesnio futbolo grynuolius, demonstruodami puikią gynybą ir gebėjimus išnaudoti ir minimalias progas puolant varžovų vartus. Net po pralaimėto pusfinalio verti pagyrimo buvo čekai – vienai rezultatyviausių turnyro komandų vartai galop tapo „per ankšti“, o P.Nedvedo netektis, ko gero, visiškai pakirto pasitikėjimą savo jėgomis.
Kur kas prasčiau pasirodė prancūzai ir danai. Pastarieji, grupės rungtynėse stebinę efektyviais trumpais ir „lengvais“ perdavimais, greitais šoniniais reidais, rungtynėse su Čekija atrodė visiškai išsikvėpę: aistruolių turbūt nenustebino jų nerezultatyvus puolimas, tačiau tikrai visiems įsiminė skandinavams nebūdingos klaidos gynyboje.
Dar blausiau ketvirtfinalyje pasirodė Galijos gaidžiai. Sunku pasakyti, kodėl puikią sudėtį turinti ir viena iš FIFA reitingo lyderių - Prancūzijos rinktinė antrame solidžiame turnyre iš eilės nepasiekia jokių reikšmingesnių rezultatų. Norėtųsi kritiškai vertinti Prancūzijos trenerių darbą - tiek kalbant apie taktinį pasirengimą rungtynėse su graikais, tiek apie pačiose rungtynėse priimtų sprendimų pagrįstumą. Ieškant kitų asmenybių kaltės, tenka prisiminti Trezeguet pavardę – puolėjas atrodė kaip savo žaidimo EC 2000 m. šešėlis.
EC 2004 finalas ko gero būtų vertas viso tomo diskusijų. Šioje apžvalgoje nesiimsime vertinti paties portugalų ir graikų žaidimo stiliaus ir technikos niuansų – verčiau toliaregiškai įvertinsime patį finalo rezultatą.
Be abejo, graikų sėkmė atvertė naują Europos futbolo istorijos puslapį. Šios komandos žygiui „iš Pelenės kamaraitės į Karalienės sostą“ neprilygsta nei 1992 m. Danijos, nei 1976 m. Čekoslovakijos pasiekimai. Graikų „aukso kelias“ suteikė viltį eilei mažų futbolo valstybėlių pagrįstai tikėtis panašios sėkmės savo ateityje. Kartu Graikijos pergalė daug kam turėjo suteikti papildomų argumentų, tikintis, jog tokią sėkmę pavyktų iškovoti garbingoje sportinėje kovoje. Čia turime omenyje diskusijas apie FIFA korupcijos lygį. Nei Prancūzijai nei Čekijai, ar tuo labiau Portugalijai, autoritetas ir padėtis FIFA organizacijoje, kovojant Euro2004 nepagelbėjo: teisėjai negelbėjo nė vienos iš favoritėmis laikytų komandų.
Svarstant CA 2004 favoritus anapus Atlanto, orakulai lenkdami pirštus, linksniavo Argentinos, Meksikos, Brazilijos, Urugvajaus ir Kolumbijos pavadinimus. Tarp šių futbolo gigantų ekspertai – gurmanai dar kartai įterpdavo čempionato šeimininkės Peru, Paragvajaus ir Ekvadoro kandidatūras. CA 2004 scenarijų aptarsime kur kas lakoniškiau – visų pirma todėl, jog šio čempionato scenarijus nepateikė jokių didesnių netikėtumų.
Pirmenybių favoritams papildomų garantijų turėjo suteikti tikimybės patekti į atkrintamąsias varžybas ir užėmus trečią vietą grupėje. Tokiu atveju varžybų reglamentas leido tikėtis dvi geriausioms „trečiokėms“ iš trijų grupių keliauti į ketvirtfinalį.
Tituluotos rinktinės galingai pradėjo čempionatą ir visos, išskyrus Argentiną, jau po antrojo grupių turo buvo garantuotos dėl vietos ketvirtfinalyje. Tik viena iš būsimųjų finalininkių vietą atkrintamosiose rungtynėse užsitikrino paskutiniam ture, gražiai įveikusi Urugvajų.
Komandų žaidimo lygis „play-off“-uose paliko nevienodą įspūdį. Regis nė viena iš turnyro ekipų taip ir nepasiekė tolygaus ir brandaus žaidimo. Gal tik Argentina ir Kolumbija sužaidė kiek stabiliau. Pastaroji ekipa iki pat pusfinalio demonstravo puikią gynybą ir racionalų puolimą, deja per pusfinalį prieš Argentiną sugebėjo praleisti dvigubai daugiau įvarčių nei per ankstesnes ketverias rungtynes. Brazilai, pakeliui į finalą puikiai sužaidė su Meksika ir Kosta Rika, tačiau visiškai blankiai atrodė varžybose su Paragvajumi ir Urugvajumi. Verta pastebėti, jog rungtynės tarp Urugvajaus ir Brazilijos visada kupinos įtampos, retai būna korektiškos ir gražios. Atsakymo į šią tendenciją reikėtų ieškoti istorijoje: Urugvajus – buvusi Brazilijos kolonija, revoliucijos keliu iškovojusi savo nepriklausomybę. Net ir šiandien tarp šių valstybių vyrauja priešprieša.
CA 2004 finalas iš abiejų ekipų pareikalavo maksimalių fizinių ir dvasinių pastangų. Rungtynių eiga parodė, jog daugiau rezervų iki baudinių serijos turėjo Argentinos rinktinė. Brazilus gelbėjo sėkmė bei puikus vartininko Julio Cesar‘o žaidimas. Finale buvo netikėta matyti brazilams nebūdingą bruožą – kovingumą iki paskutinės rungtynių akimirkos. Argentiniečių žaidimas paliko malonesnį įspūdį, tačiau nė vienos iš šių komandų mes nepamatėme rungtyniaujančios stipriausios sudėties – ko daugelis prieš šį čempionatą tikėjomės.
