Europos čempionatų istorija: Italija 1968 m.

2008-05-10 03:25 © Eurofootball.lt

EuroFootball.lt tęsia pasakojimą apie Europos futbolo čempionatų istoriją. Šį kartą apžvelgsime 1968 m. Senojo žemyno pirmenybes Italijoje. Tai buvo antras čempionatas iš eilės, kuriame triumfavo šeimininkų rinktinė. Tačiau tikriausiai ne tai buvo svarbiausia. 1968 m. pirmenybės buvo unikalios tuo, kad jose vienų pusfinalio rungtynių nugalėtoją lėmė... burtai, o finale buvo žaidžiamos net dvi rungtynės. Tad apie viską iš pradžių. Atranka Norą dalyvauti Europos čempionate pareiškė 31 šalies rinktinė (dviem daugiau, nei 1964 m.). Visos jos pirmą kartą buvo suskirstytos į 8 atrankos grupes, kur buvo kovojama dviejų ratų principu. Į kitą etapą, ketvirtfinalį žengė tik grupių laimėtojai. Ketvirtfinalio porų laimėtojai po dviejų tarpusavio rungtynių pateko į finalinį etapą. Atrankos varžybose debiutavo grėsminga Vakarų Vokietijos rinktinė, tačiau debiutas jai baigėsi fiasko – vokiečiai savo grupėje į priekį praleido Jugoslaviją, kai lemiamose rungtynėse išvykoje nesugebėjo palaužti Albanijos. Atrankoje netrūko ir daugiau staigmenų – vietą ketvirtfinalyje Bulgarijai užleido ir legendinio Eusebio vedama Portugalija. Vieną atrankos pogrupį sudarė vien birtų komandos – Anglija, Velsas, Šiaurės Airija ir Škotija. Iš jos tolyn žengė tuometė pasaulio čempionė Anglija. Įdomu, kad lemiamas jų rungtynes su škotais, pasibaigusias lygiosiomis 1-1, Glazgo "Hampden Park" stadione stebėjo per 130 tūkst. žiūrovų. 1964 m. čempionė Ispanija savo grupėje turėjo vargo su Čekoslovakija ir Airija tačiau tolyn vis tik žengė. Tuo tarpu būsimoji turnyro šeimininkė Italija savoje grupėje be vargo dorojo Rumuniją, Šveicariją ir Kiprą, per 6 rungtynes iškovojo 5 pergales ir tik kartą sužaidė lygiosiomis. Ketvirtfinalyje italams teko kietas riešutėlis – bulgarai. Sofijoje po atkaklios kovos 3-2 laimėjo šeimininkai, tačiau Neapolyje Italija atsirevanšavo "saugiu" rezultatu 2-0 ir pateko į finalinį etapą. Titulą ginantiems ispanams teko ne kas kitas, o tuometiniai pasaulio čempionai. Pirmos dvikovos 1968-ųjų balandį pabaigoje Londono "Wembley" stadione Bobby Charltonas pelnė vienintelį įvartį ir išplėšė saviškiams pergalę. Po mėnesio abi rinktinės kovojo Madride. 47 min. Amancio Amaro pasiekė įvartį ir išlygino bendrą rezultatą. Tačiau netrukus pasižymėjo Martinas Petersas, o susitikimo pabaigoje įmušė ir Normanas Hunteris. Tai reiškė, kad Ispanija baigė pasirodymą šiame Europos čempionate. Tuo tarpu Jugoslavijos – Prancūzijos dvikovoje intriga buvo nebent pirmosiose rungtynėse Marselyje (1-1). Belgrade jugoslavai nušlavė varžovus net 5-1. Į finalinį čempionato ketvertą trečią kartą iš eilės pateko ir SSRS rinktinė. Po pralaimėjimo Budapešte vengrams 0-2, sovietai namuose atsirevanšavo 3-0. Finalinį čempionato etapą 1968 m. birželio 5 - 10 dienomis UEFA patikėjo surengti Italijai. Finalinis etapas Pirmajame pusfinalyje birželio 5 dieną ginklus surėmė Italija ir SSRS. Abi rinktinės šiose rungtynėse pasižymėjo geležine gynyba, skirdamos savų vartų saugumui itin daug dėmesio. Neapolio "San Paolo" aikštėje vyko nuožmi ir bekompromisė kova – po susidūrimo su Valentinu Afoninu antrajame kėlinyje aikštę turėjo palikti italų puolėjas Gianni Rivera ir italai liko dešimtiese. Jau pratęsimo metu kelio traumą patyrė Giancarlo Barcellino. Pirmajame kėlinyje dominavo SSRS, tačiau po pertraukos iniciatyvą perėmė Italija. Progų buvo sukurta itin mažai. Kartą Piero Prati iš 15 metrų mušė greta virpsto, vėliau vartininkas Dino Zoffas atrėmė vieną Alberto Šesterniovo ir du Aleksandro Lenevo smūgius. Puikią progą šeimininkai turėjo pratęsimo metu, tačiau Angelo Domenghini pataikė į virpstą. Galiausiai rungtynės baigėsi 0-0. Tuomet 11 metrų baudiniai nebuvo mušami. Peržaisti rungtynes taip pat nebuvo kada – po poros dienų laukė finalas. Komandą nugalėtoją turėjo lemti šiuolaikiniame futbole neįsivaizduojamas faktorius – burtai. Teisėjo iš Vokietijos Kurto Čenšerio mesta moneta pergalę ir kelialapį į finalą lėmė Italijai. Jei SSRS rinktinės kapitoną A.Šesterniovą burtuose būtų lydėjusi sėkmė, SSRS galėjo trečią kartą iš eilės patekti į finalą. "Rungtynes žaidėme Neapolyje, o tuo metu šio miesto komandoje aš ir žaidžiau. Jutau didžiulį palaikymą. Žiūrovai buvo nuostabūs, jie sukūrė puikią atmosferą. Kai baigėsi rungtynės, teisėjas ir abiejų komandų kapitonai nuėjo į rūbinę mesti burtų. Visi likę aikštėje su žiūrovais nekantriai laukėme rungtynių likimo. Kai jie grįžo ir pranešė apie mūsų pergalę, apėmė nuostabus jausmas. Buvo šaunu. Nors laimėjome tik po monetos metimo, visi buvo laimingi",- vėliau pasakojo vartininkas Dino Zoffas. [imgck]http://img265.imageshack.us/img265/2765/laikrastisgi4.jpg[/imgck] Ketvirtfinalyje italams teko kietas riešutėlis – bulgarai. Sofijoje po atkaklios kovos 3-2 laimėjo šeimininkai, tačiau Neapolyje Italija atsirevanšavo "saugiu" rezultatu 2-0 ir pateko į finalinį etapą. Titulą ginantiems ispanams teko ne kas kitas, o tuometiniai pasaulio čempionai. Pirmos dvikovos 1968-ųjų balandį pabaigoje Londono "Wembley" stadione Bobby Charltonas pelnė vienintelį įvartį ir išplėšė saviškiams pergalę. Po mėnesio abi rinktinės kovojo Madride. 47 min. Amancio Amaro pasiekė įvartį ir išlygino bendrą rezultatą. Tačiau netrukus pasižymėjo Martinas Petersas, o susitikimo pabaigoje įmušė ir Normanas Hunteris. Tai reiškė, kad Ispanija baigė pasirodymą šiame Europos čempionate. Tuo tarpu Jugoslavijos – Prancūzijos dvikovoje intriga buvo nebent pirmosiose rungtynėse Marselyje (1-1). Belgrade jugoslavai nušlavė varžovus net 5-1. Į finalinį čempionato ketvertą trečią kartą iš eilės pateko ir SSRS rinktinė. Po pralaimėjimo Budapešte vengrams 0-2, sovietai namuose atsirevanšavo 3-0. Finalinį čempionato etapą 1968 m. birželio 5 - 10 dienomis UEFA patikėjo surengti Italijai. Finalinis etapas Pirmajame pusfinalyje birželio 5 dieną ginklus surėmė Italija ir SSRS. Abi rinktinės šiose rungtynėse pasižymėjo geležine gynyba, skirdamos savų vartų saugumui itin daug dėmesio. Neapolio "San Paolo" aikštėje vyko nuožmi ir bekompromisė kova – po susidūrimo su Valentinu Afoninu antrajame kėlinyje aikštę turėjo palikti italų puolėjas Gianni Rivera ir italai liko dešimtiese. Jau pratęsimo metu kelio traumą patyrė Giancarlo Barcellino. Pirmajame kėlinyje dominavo SSRS, tačiau po pertraukos iniciatyvą perėmė Italija. Progų buvo sukurta itin mažai. Kartą Piero Prati iš 15 metrų mušė greta virpsto, vėliau vartininkas Dino Zoffas atrėmė vieną Alberto Šesterniovo ir du Aleksandro Lenevo smūgius. Puikią progą šeimininkai turėjo pratęsimo metu, tačiau Angelo Domenghini pataikė į virpstą. Galiausiai rungtynės baigėsi 0-0. Tuomet 11 metrų baudiniai nebuvo mušami. Peržaisti rungtynes taip pat nebuvo kada – po poros dienų laukė finalas. Komandą nugalėtoją turėjo lemti šiuolaikiniame futbole neįsivaizduojamas faktorius – burtai. Teisėjo iš Vokietijos Kurto Čenšerio mesta moneta pergalę ir kelialapį į finalą lėmė Italijai. Jei SSRS rinktinės kapitoną A.Šesterniovą burtuose būtų lydėjusi sėkmė, SSRS galėjo trečią kartą iš eilės patekti į finalą. "Rungtynes žaidėme Neapolyje, o tuo metu šio miesto komandoje aš ir žaidžiau. Jutau didžiulį palaikymą. Žiūrovai buvo nuostabūs, jie sukūrė puikią atmosferą. Kai baigėsi rungtynės, teisėjas ir abiejų komandų kapitonai nuėjo į rūbinę mesti burtų. Visi likę aikštėje su žiūrovais nekantriai laukėme rungtynių likimo. Kai jie grįžo ir pranešė apie mūsų pergalę, apėmė nuostabus jausmas. Buvo šaunu. Nors laimėjome tik po monetos metimo, visi buvo laimingi",- vėliau pasakojo vartininkas Dino Zoffas. [imgck]http://img123.imageshack.us/img123/6634/dzajicxk4.jpg[comment] Rezultatyviausias čempionato žaidėjas – Draganas Džajičius[/comment] Tą patį vakarą į kovą Florencijoje stojo ir Anglija bei Jugoslavija. Patį futbolą šiose rungtynėse užgožė kietą kova ir pražangos – teisėjas ispanas Jose Maria de Mendibilas skyrė net 49 laisvus ir baudos smūgius. Visoje šioje suirutėje anglai galėjo pirmieji pasižymėti, bet Andy Ballas pataikė į skersinį. Galiausiai 86 min. puikiu individualiu žaidimu garsėjęs jugoslavų saugas Draganas Džajičius suklaidino tris varžovus ir pasiuntė kamuolį į Gordono Bankso vartus. Po poros minučių Alanas Mullery gavo raudoną kortelė ir rungtynių likimas buvo nulemtas – pasaulio čempionė neteko teisės siekti Europos čempionų titulo. Anglai iš dalies reabilitavosi mažajame finale, birželio 8 dieną kovoje dėl bronzos Romoje 2-0 įveikdami SSRS. Įvarčius 39 ir 63 min. mušė Bobby Charltonas bei Geoffas Hurstas. Rungtynės dėl 3 vietos buvo įžanga į finalą. Tikėdamiesi saviškių triumfo, Neapolyje į finalo rungtynes tarp Italijos ir Jugoslavijos susirinko per 80 tūkst. futbolo gerbėjų. Triukšminga minia nuščiuvo po jugoslavų atakos 39 min. – Dobrivoje Trivičius prasiveržė dešiniu kraštu perdavė kamuolį į baudos aikštelę, kur jo išmušti nesugebėjo Ernesto Castano ir Draganas Džajičius iš arti pelnė įvartį. Po pertraukos šeimininkai stengėsi atakuoti, o "jugai" gynėsi kaip įmanydami ir dažnai prasižengdami – antrajame kėlinyje jie surinko net 4 geltonas korteles. Vis dėl to Italiją išgelbėjo Angelo Domenghini, kai 80 min. galingu baudos smūgiu iš maždaug 22 metrų pažeme pasiuntė kamuolį į vartus. Per likusį laiką ir pratęsimą įvarčių pasiekta nebuvo. Turnyro organizatoriai šį kartą laimėtojo burtų keliu neišaiškinti. Buvo nuspręsta peržaisti finalo rungtynės birželio 10 dieną. Antrajame finale kur kas šviežesni buvo italai. Treneris Ferruccio Valcareggi iš pagrindų atnaujino sudėtį, į aikštę išleido nemažai naujų žaidėjų, turinčių šviežių jėgų. Vienas pirmajame finale nežaidęs vaikinas – Luigi Riva ir tapo auksinės italų pergalės kalviu. Šviežios jėgos šeimininkų rinktinei leido rungtynes pradėti didele sparta ir taip priblokšti varžovus. Jau 12 min. Italija įsiveržė į priekį, kai po tolimo komandos draugo smūgio kamuolys baudos aikštelėje atiteko laisvam Luigi Rivai ir jam beliko įmušti į apatinį vartų kampą. 31 min. puikiu smūgiu iš 16 metrų rezultatą padvigubino Pietro Anastasi. Įgiję persvarą, italai per likusį laiką kontroliavo iniciatyvą. Visos jugoslavų pastangos atsimušdavo į patikimą varžovų gynybą. [imgck]http://img111.imageshack.us/img111/3769/facchettizv4.jpg[comment]Europos čempionų taurė – Giacinto Facchetti rankose[/comment] Pasibaigus rungtynėms, Romos Olimpinio stadiono tribūnose suliepsnojo pergalės fakelai ir petardos. Italija šventė saviškių pergalę Europoje. "Jeigu atvirai, pirmosiose finalo rungtynėse nenusipelnėme lygiųjų. Bet antrajame finale laimėjome pelnytai. Mes dominavome aikštėje",- vertino čempionų vartininkas D.Zoffas. Statistika Dėl 1968 m. Europos čempionų vardo varžėsi 31 rinktinė. Finaliniame etape varžėsi 4 komandos. Buvo sužaistos 5 rungtynės, įmušti 7 įvarčiai. Vid. – 1,4 įvarčio per rungtynes. Rezultatyviausias žaidėjas – Draganas Džajičius (Jugoslavija), 2 įvarčiai. Galutinė 1968 m. Europos čempionato rikiuotė: 1. Italija 2. Jugoslavija 3. Anglija Nugalėtojų sudėtis: Dino Zoffas, Pietro Anastasi, Tarcisio Burgnichas, Giancarlo de Sisti, Angelo Domenghini, Giacinto Facchetti, Aristide Guarneri, Sandro Mazzola, Luigi Riva, Roberto Rosato, Alessandro Salvadore, Enrico Albertosi, Angelo Anquilletti, Giancarlo Bercellino, Giacomo Bulgarelli, Ernesto Castano, Giorgio Ferrini, Antonio Juliano, Giovanni Lodetti, Piero Prati, Gianni Rivera, Lido Vieri. Treneris – Ferruccio Valcareggi. Simbolinė čempionato rinktinė: Vartininkas: Dino Zoffas (Italija); Gynėjai – Mirsadas Fazlagičius (Jugoslavija), Giacinto Facchetti (Italija), Ivanas Osimas (Jugoslavija), Albertas Šesterniovas (SSRS), Bobby Moore‘as (Anglija); Saugai – Sandro Mazzola (Italija), Angelo Domenghini (Italija); Puolėjai - Geoffas Hurstas (Anglija), Luigi Riva (Italija), Draganas Džajičius (Jugoslavija). Žvaigždė Dino Zoffas buvo vienas geriausių ne tik Italijos, bet ir viso pasaulio vartininkų. 1942 m. Dino gimė Italijos Mariano miestelyje. Jau būdamas 14 metų, jis dalyvavo tokių klubų, kaip Milano "Inter" ir Turino "Juventus" peržiūrose. [imgck]http://img123.imageshack.us/img123/5513/dinozoffvx4.jpg[comment]Dino Zoffas[/comment] Karjerą vartininkas pradėjo "Udinese" ir "Mantova" komandose, o geriausi jo karjeros metai prabėgo žaidžiant "Napoli" bei Turino "Juventus". Karjerą nacionalinėje rinktinėje legendinis vartininkas pradėjo tik 1968 m., Europos čempionato atrankos rungtynėse su Bulgarija. Italijos rinktinės vartus D.Zoffas gynė 1968 – 1983 m., per tą laiką savo šaliai atstovavo 112 kartų. Jam priklauso ir visų laikų rekordas – net 1142 "sausos" minutės (13 rungtynių) 1972 – 1974 m. laikotarpyje atstovaujant "Squadra azzura". D.Zoffas yra ir seniausias futbolininkas, kuriam pavyko laimėti pasaulio čempionatą – 1982 m. triumfo su Italijos rinktine Ispanijoje metu jam buvo 40 metų. Ir baigęs karjerą, buvęs vartininkas nesitraukė iš futbolo. 1988 – 1990 m. jis dirbo "Juventus" trenerių štabe, 1994 – 1995 m. ėjo Romos "Lazio" prezidento pareigas, 1998 m. tapo Italijos rinktinės treneriu, su kuria 2000 m. Europos čempionate pasiekė finalą. Vėliau D.Zoffas trumpai treniravo "Lazio" bei "Fiorentina" klubus. Įdomūs faktai ● Monetos metimo nugalėtojui išaiškinti oficialiose rungtynėse be 1968 m. Europos čempionato pusfinalio prireikė tik kartą – 1954 m. pasaulio čempionato atrankos rungtynėse tarp Turkijos ir Ispanijos. Sėkmė tada lydėjo turkus. ● Teisė surengti finalinį 1968 m. Europos čempionato etapą Italijai buvo patikėta šios šalies futbolo federacijos 60 metų jubiliejaus proga. ● Europos čempionų treneris Ferruccio Valcareggi vėliau pripažino, kad jo auklėtinių demonstruotas "catenaccio" stiliaus futbolas labiau tiktų rungtynėms išvykose, o ne žaidžiant prieš savus žiūrovus. ● Atrankos rungtynes tarp Škotijos ir Anglijos Glazgo "Hampden Park" stadione stebėjo 130 711 žiūrovų. Tai – Europos čempionatų rekordas. ● Euro–68 atrankos turnyre savo šalių rinktinėse debiutavo dvi būsimos futbolo pasaulio žvaigždės – Johanas Cruyffas ir Gerdas Mulleris. Olandas rungtynėse su Vengrija (2-2) pelnė vieną įvartį, tuo tarpu vokietis debiutavo įspūdingiau, į Albanijos vartus (6-0) pasiųsdamas keturis kamuolius. ● 1968 m. Europos čempionatas ir šeimininkų pergalė vėliau buvo pakrikštytas "Itališku darbu" – 1969 m. pasirodžiusio britų filmo "Italian Job" su Michaelu Caine‘u, vardu. ● Tais pačiais metais, kai vyko Europos pirmenybės, UEFA Čempionų lygą laimėjo "Manchester United", geriausiu Europos žaidėju išrinktas šiaurės airis George‘as Bestas, o auksinis kamuolys atiteko portugalui Eusebio.