© Eurofootball.lt
Atranka
Turnyro formatas išliko nepakitęs – 32 rinktinės 8 grupėse kovojo dėl teisės žaisti ketvirtfinalyje, o vėliau – ir finaliniame etape. Į atrankines varžybas po 12 metų sugrįžo Islandija, tačiau dalyvauti nepanoro Albanija.
Pirmojo atrankos barjero neperėjo Anglija, taip pat Portugalija, kurioms kelią 1 grupėje pastojo Čekoslovakija. Praėjusio čempionato bronzos laimėtoją Vengriją kiek netikėtai eliminavo Velsas. Totalinį futbolą tuomet demonstravusi Olandija savo grupėje po atkaklios kovos pranoko galingas Italijos ir Lenkijos rinktines.
Ketvirtfinalyje čekoslovakai 2-0 ir 2-2 pranoko SSRS rinktinę, kuri pirmą kartą nepateko į finalo turnyrą.
Būsimo finalo turnyro šeimininkė Jugoslavija pirmajame mače 2-0 pranoko Velsą. Kardife šeimininkai rungtynių pradžioje nerealizavo 11 metrų baudinio, vėliau neteko pašalinto žaidėjo ir rimčiau pasipriešinti nesugebėjo – 1-1.
Ispanijai burtai lėmė susitikti su bene geriausia to meto Vakarų Vokietijos rinktine. Pirmosios rungtynės Madride baigėsi 1-1, tačiau Miunchene po Uli Hoeneso ir Klauso Toppmollerio įvarčių 2-0 triumfavo vokiečiai.
Olandų puolimo mašina 5-0 ir 2-1 nepasigailėjo Belgijos.
Finalinis turnyras
Finalo ketverto turnyras 1976 m. birželio 16 – 20 dienomis buvo surengtas tuometėje Jugoslavijoje, Zagrebo „Maksimir“ ir Belgrado „Crvena Zvezda“ stadionuose.
[imgck]http://img387.imageshack.us/img387/6971/komandaxd8.jpg[comment]Čekoslovakijos rinktinė[/comment] Pirmajame pusfinalyje, lyjant stipriam lietui, susikovė Čekoslovakija ir Olandija. Vėliau šiam mačui vadovavęs teisėjas iš Velso Clive‘as Thomasas rungtynes pavadino sunkiausiomis jo karjeroje – permirkusioje aikštėje žaidėjai negailėjo vienas kito, pražangos buvo šiurkščios, o arbitras iš aikštės pašalino vieną čekoslovaką ir du olandus.
20 min. Čekoslovakijos rinktinė įsiveržė į priekį. Po Antonino Panenkos perdavimo įvartį galva pelnė Antonas Ondrušas. Šis gynėjas antrajame kėlinyje įmušė dar kartą. Tiesa, į savo vartus.
Pratęsime daugiau jėgų išsaugojo čekoslovakai – 114 min., Zdenekas Nehoda įmušė galva, o 118 min. devyniese likusius olandus pribaigė Frantisekas Vesely.
Kitame pusfinalyje šeimininkai stengėsi mesti iššūkį galingai Vakarų Vokietijos rinktinei, 1974 m. pasaulio čempionei. Tas jiems pradžioje sekėsi gana neblogai. 19 min. Danilo Popivoda pergudravo Franzą Beckenbauerį ir pasiuntė kamuolį į vartus. Dar po dešimties minučių po perdavimo iš krašto poziciškai suklydo vokiečių gynėjas Berti Vogtsas ir Draganas Džajičius iš arti pelnė antrąjį įvartį.
Po silpno pirmojo kėlinio pasaulio čempionai antrajame perėmė iniciatyvą ir atakavo. 62 min. po keitimo aikštėje pasirodęs Heinzas Flohe smūgiavo iš toli, ir rikošetu atšokęs kamuolys įskriejo į vartus. O 82 min. Dieteris Mulleris išlygino rezultatą tiksliu smūgiu galva. Šis Gerdo Mullerio bendrapavardis pratęsimo pabaigoje pasižymėjo dar du kartus (115 ir 119 min.) bei padėjo vokiečiams iškovoti įspūdingą pergalę 4-2.
Mače dėl trečiosios vietos jugoslavai 1 kėlinyje atrodė apgailėtinai. Olandų vartininkas Pieteris Schrijversas visiškai neturėjo darbo, o „oranžiniai“ savo pranašumą įtvirtino Ruudo Geelso ir Wilhelmo Van De Kerkhofo įvarčiais. Pastarasis kartą dar sudrebino virpstą. Tačiau prieš pat pertrauką Josepas Katalinskis vienos retų savo komandos atakos metu sušvelnino skirtumą.
Po pertraukos olandai ir toliau dominavo, R.Geelsas turėjo dvi puikias progas. Tačiau jomis nepasinaudojo, o 82 min. Draganas Džjaičius baudos smūgiu išlygino rezultatą.
107 pratęsimo min. po tolimo Corneliuso Kisto perdavimo savo progą realizavo R.Geelsas – 3-2. Per likusį laiką olandai atrėmė įnirtingas jugoslavų atakas ir iškovojo bronzos medalius.
Birželio 20 dieną Belgrade finale susitiko Čekoslovakija ir Vakarų Vokietija.
Europos ir pasaulio čempionai vėl prastai pradėjo rungtynes. 8 min. Berti Vogtsas nesugebėjo išmušti kamuolio iš baudos aikštelės, Kolomano Gogho smūgį Seppas Maieris dar atrėmė, tačiau prieš Jano Svehliko bandymą buvo bejėgis.
25 min. dar viena vokiečių klaida gynyboje. Po Mariano Masny baudos smūgio Franzas Beckenbaueris nesėkmingai bandė galva atmušti kamuolį nuo savų vartų ir tuo pasinaudojęs Karolas Dobiasas iš toli pasiuntė kamuolį į apatinį vartų kampą – 2-0.
Tiesa, jau po trijų minučių gavęs tikslų Rainerio Bonhofo perdavimą iš krašto, smūgiu iš eigos skirtumą sušvelnino Dieteris Mulleris.
Antrajame kėlinyje jau čekoslovakų vartų sargas Ivo Viktoras turėjo nemažai darbo. Kartą po R.Bonhofo smūgio kamuolys atsimušė į virpstą. Vokiečiai visgi savo tikslą pasiekė tik 89 min. – po dar vieno R.Bonhofo perdavimo antrąjį įvartį galva įmušė Berndas Holzenbeinas.
Pratęsimo metu įvarčių pelnyta nebuvo tad pirmą kartą Europos čempionatų istorijoje buvo mušami 11 metrų baudiniai. Įdomu, kad abiejų šalių futbolo federacijos dar finalo išvakarėse sutiko mušti baudinius su sąlyga, jei rungtynės pasibaigs taikiai. Tik kažkodėl Čekoslovakijos futbolo federacija savo futbolininkų apie tai neinformavo ir nuaidėjus finaliniam teisėjo italo Sergio Gonellos švilpukui, jie jau traukė link rūbinių...
[imgck]http://img387.imageshack.us/img387/7466/cempionaier7.jpg[comment]1976 m. Europos čempionai[/comment] Pirmi 7 abiejų ekipų smūgiai nuo 11 metrų žymos buvo tikslus – 4-3 čekoslovakų naudai. Tačiau pirmajam nervai neišlaikė Uli Hoenessui – vokietis šovė virš vartų ir nesugebėjo išlyginti rezultato. Čekoslovako Antonino Panenkos smūgis tapo lemiamas. Ir šis smūgis įėjo į futbolo istoriją. Dar daugelį metų futbolo visuomenė negalėjo suprasti, kaip čekoslovakas tokiu atsakingu momentu pasielgė taip lengvabūdiškai ir kartu šaltakraujiškai – užuot stipriai mušęs į kurį nors vartų kampą, A.Panenka labai silpnai paleido kamuolį aukšta trajektorija į patį vartų vidurį. Triukas pavyko – vokiečių vartininkas Seppas Maieris to nelaukė, ir kol kamuolys lietai skriejo į vartus jis apstulbęs jau gulėjo vartų šone.
Po akimirkos Belgrado „Crvena Zvezda“ stadiono minia sveikino dramatiškai Europos čempione tapusią Čekoslovakijos rinktinę.
Statistika
Dėl 1976 m. Europos čempionų vardo varžėsi 32 rinktinės. Finaliniame etape kovojo 4 komandos. Jame buvo sužaistos 4 rungtynės, įmušta 19 įvarčių (vid. – 4,75). Rezultatyviausias čempionato žaidėjas – Dieteris Mulleris (Vakarų Vokietija) 4 įvarčiai, Draganas Džajičius (Jugoslavija) ir Ruudas Geelsas (Olandija) – po 2.
Galutinė 1976 m. Europos čempionato rikiuotė:
1. Čekoslovakija
2. Vakarų Vokietija
3. Olandija
Nugalėtojų sudėtis:
Ivo Viktoras, Karolas Dobiasas, Jozefas Capkovicius Antonas Ondrušas, Janas Pivarnikas, Antoninas Panenka, Jozefas Moderis, Marianas Masny, Zdenekas Nehoda, Kolomanas Goghas, Janas Svehlikas, Ladislavas Jurkemikas, Pavelas Birosas, Frantisekas Vesely, Dusanas Gallis, Alexanderis Vencelas.
Treneris – Vaclavas Ježekas.
Simbolinė čempionato rinktinė:
Vartininkas – Ivo Viktoras (Čekoslovakija); Gynėjai – Janas Pivarnikas (Čekoslovakija), Ruudas Krolas (Olandija), Antonas Ondrušas (Čekoslovakija), Franzas Beckenbaueris (Vakarų Vokietija); Saugai – Jaroslavas Pollakas (Čekoslovakija), Raineris Bonhofas (Vakarų Vokietija), Antoninas Panenka (Čekoslovakija); Puolėjai – Zdenekas Nehoda (Čekoslovakija), Dieteris Mulleris (Vakarų Vokietija), Draganas Džajičius (Jugoslavija).
Žvaigždė
Antoninas Panenka nebuvo pati ryškiausia 1976 m. Europos čempionatą laimėjusios Čekoslovakijos rinktinės žvaigždė, tačiau kitaip paliko įspaudus futbolo istorijoje. 1948 m. gimusio futbolininko beprotiškas 11 metrų baudinys, atnešęs Europos auksą jo šaliai prisimenamas iki šių dienų.
„Jei galėčiau užpatentuoti tą 11 metrų baudinį, taip ir padaryčiau“,- vėliau kvatojo A.Panenka.
[imgck]http://img387.imageshack.us/img387/2756/baudinysjw6.jpg[comment]Legendinis A.Panenkos smūgis[/comment] Gana įdomi ir to legendinio 11 metrų baudinio atsiradimo istorija, kurią papasakojo pats futbolininkas: „Po kiekvienos treniruotės aš pasilikdavau pasivaržyti baudinių loterijoje su vartininku. Pralaimėjusysis nugalėtoją vaišindavo šokoladu arba alumi. Deja, mūsų vartininkai buvo labai geri ir man dažnai tekdavo pralaimėti. Aš sukau galvą, kaip man atsilošti – apie tai galvodavau net prieš miegą. Kartą gimė idėja – jei vartininkas nuolat tikisi smūgio į kurį nors vartų kampą, jis tikrai nelauks žemo ir silpno smūgio per vartų vidurį. Pabandžiau ir man pavyko. Ėmiau vis dažniau laimėti lažybose, taip pat retkarčiais įmušdavau tokius įvarčius draugiškose ar žemesnių lygų rungtynėse. Na, o kulminacija buvo 1976 m. Europos čempionate. Pasisekė šauniai“.
Didžiąją savo karjeros dalį A.Panenka praleido Prahos „Bohemians“ klube, 1981 m. perėjo į Vienos „Rapid“ ir padėjo šiam austrų klubui patekti į UEFA Taurių laimėtojų taurės turnyro finalą. Be 1976 m. Europos čempionato, jis dar atstovavo Čekoslovakijos rinktinei 1980 m. Europos bei 1982 m. pasaulio pirmenybėse.
A.Panenka profesionalaus futbolininko karjerą baigė tik sulaukęs 45 metų.
Įdomūs faktai
● Finalo rungtynės legendiniam vokiečiui Franzui Beckenbaueriui buvo 100-osios atstovaujant Vakarų Vokietijos rinktinei. Tais pačiais metais „Kaizeris“ buvo išrinktas geriausiu Europos metų žaidėju, o jo atstovaujamas Miuncheno „Bayern“ 1976 m. laimėjo Čempionų lygą.
● Europos čempionai atrankos varžybų kampaniją pradėjo nesėkme 0-3 Londone prieš anglus. Atsakomosios rungtynės Bratislavoje buvo nutrauktos jau 17 min. dėl liūties. Mačas peržaistas kitą dieną ir jį čekoslovakai laimėjo 2-1.
● Anglas Malcolmas MacDonaldas atrankos varžybose su Kipru vienose rungtynėse įmušė net 5 įvarčius, o jo atstovaujama rinktinė nugalėjo 5-0.
● Po pralaimėjimo 1976 m. Europos čempionato finale, Vokietijos rinktinė daugiau niekada nepralošė 11 metrų baudinių serijos jokiame stambiame turnyre.
● Nuo kito Europos čempionato komandai – turnyro šeimininkei nereikėjo žaisti atrankos varžybų.
