Eurofootball.lt Eurofootball.lt
Premier League Čempionų Lyga Bundesliga La Liga
  2. Naujienos
  3. V.Liubšys: „Meilė futbolui gimė vaikystės kieme"

V.Liubšys: „Meilė futbolui gimė vaikystės kieme"

V.Liubšys: „Meilė futbolui gimė vaikystės kieme" © Eurofootball.lt
FK "Sūduva" vyriausiasis treneris Virginijus Liubšys yra vienas labiausiai patyrusių futbolo trenerių Lietuvoje. Jo veidas ir vardas jau ilgus metus žinomas ir matomas kiekvienam lietuviško futbolo mėgėjui. Fksuduva.lt artėjančio trenerio gimtadienio proga (gegžės 12d. treneris švęs penkiasdešimt ketverių metų sukaktį) nutarė artimiau supažindinti "Sūduvos" gerbėjus su Virginijum Liubšiu - jo atėjimo į futbolą istorija, šeima bei pomėgiais. - Nuo ko prasidėjo Jūsų kelias į futbolą? Kaip atradote šį žaidimą? - Taip jau susiklostė, kad kiemas Panevėžyje, kuriame augau buvo labai "sportiškas", visi žaidė futbolą. Aš buvau vienas mažiausių tarp draugų, todėl visada tekdavo žaisti vartininko pozicijoje.Stipresni vaikai bėgiodavo po aikštę, o man liepdavo stoti į vartus ir stovėti (šypsosi). Sakyčiau nuo tų vaikiškų žaidimų ir prasidėjo mano susidomėjimas futbolu, atsirado noras žaisti.Kai buvau ketvirtoje klasėje, pora metų vyresnis kiemo draugas atsivedė mane į pirmąją treniruotę pas tuometinį trenerį Balilionį. Nuo tada pradėjau rimtai sportuoti. Futbole visada yra didelė atranka, o tuomet žaisti norėjo beveik visi berniukai. Komandoje buvo gal 5-6 vartininkai, o aš jų tarpe buvau mažiausias, todėl "laikyti" vartus tekdavo itin retai.Tačiau futbolas yra toks žaidimas, kuris reikalauja daug kantrybės ir atkaklumo. Norint pasiekti tikslą reikia daug ką iškęsti ir išlaukti savo progos, kai treneriai ima tavimi pasitikėti ir leidžia vis daugiau ir daugiau žaisti. Bėgant metams ėmė retėti vartininkų gretos, kol galiausiai likom dviese. Nuo tada ėmiau žaisti pagrindinėje sudėtyje. Pamenu pirmąsias rimtas savo varžybas, tai buvo salės futbolo žiemos pirmenybės, kai nesuklysdamas "atlaikiau" vartus visas rungtynes. Manau nuo tada ir prasidėjo mano karjera - labai retai tekdavo sėdėti ant suolo, treneris leisdavo žaisti. Vėliau sekė debiutas labai stiprioje Lietuvos aukščiausioje lygoje. Tada man buvo 17-iolika metų, buvau gerokai ūgtelėjęs ir sustiprėjęs, žaidžiau Panevėžio "Statybos" komandoje.Mano noras būti vartininku, atsiradęs dar kieme, virto viso gyvenimo karjera. - Kas Jums buvo didžiausias pavyzdys anuomet, kai žengėte pirmiuosius karjeros žingsnius? - Juo buvo Vaclovas Jurkus. Jis man buvo darbo etalonas, žmogus, kuris galėdavo 6-8 valandas treniruotis nesutodamas. Jis ateidavo į papildomas treniruotes ir dirbdavo, dėl to jis ir buvo geriausias tų laikų vartininkas. Reikia pasakyti, kad ankščiau nebuvo atskirų vartininkų trenerių, buvo vienas treneris, kuris mokė visus bendrai. Labai daug pamokų ir patirties įgavau Panevėžyje, pas pirmąjį savo trenerį Balilionį. Pagrindinis "variklis" buvo mano noras, entuziazmas ir pajautimas, kad šis susidomėjimas futbolu bus viso gyvenimo pagrindas. - Papasakokite kaip pradėjote savo, jau kaip trenerio, karjerą? - Baigiau tuometinį Kauno kūno kultūros institutą ir iš karto sulaukiau pasiūlymų iš įvairių Lietuvos miestų, tačiau širdis krypo į Panevėžį. Sugrįžęs į gimtąjį miestą pradėjau dirbti treneriu, surinkau vaikų, gimusių 1972 metais, komandą. Jie - pirmieji mano auklėtiniai. Tarp jų buvo Deimantas Bička (buvęs Panevėžio "Ekrano" žaidėjas), Arvydas Skrupskis ( dabartinis "Ekrano" treneris). Su šia komanda keletą kartų laimėjome Lietuvos čempionatą. Tuomet aš žaidžiau už "Ekraną" ir turėjau vaikų komandą, nuo kurios ir prasidėjo mano trenerio karjera. Įvykiai pakrypo kita linkme, kai 1989 metais Panevėžio "Ekrano" trenerio postą netikėtai paliko Mindaugas Kaušpėdas. Tuometinio "Ekrano" direktoriaus Valdemaro Šteino dėka, gavus "Ekrano" gamyklos direktoriaus pritarimą, buvo nuspręsta, kad mano kandidatūra užimti trenerio postą tinkamiausia. Pradžioje buvo daug keblumų, juk dar buvau komandos vartininkas. Stodamas už "Ekrano" vairo buvau vos 31-erių. Manau, kad buvau bene jauniausias treneris Lietuvoje. Kai pirmą kartą stojau į trenerio vietą buvo labai keista, juk teko duoti nurodymus žmonėms, su kuriais tiek metų žaidžiau. Kai kurie buvo net vyresni už mane.Per pirmąją treniruotę supratau, kad aš kaip treneris absoliučiai nieko nežinau. Gerai, kad buvo žiemos sezonas ir vyko pasiruošimas, per šį laiką daug kartų vykau į akademiją, konsultavausi su futbolo specialistais. Viena yra ateiti į treniruotę ir kažką pasižymėti ar užsirašyti, o visai kas kita, kai prieš tave stovi 25-30 žmonių, kuriems reikia duoti nurodymus, gerai treniruoti ir paruošti. Manau, tada buvo pats sunkiausias periodas, kai reikėjo rasti balansą savyje - kaip žaidėjo ir kaip trenerio vienu metu. Tačiau labai greitai supratau, kad neįmanoma suderinti šių dviejų darbų. Todėl galiausiai 1991 metais, po gana nesėkmingų varžybų, padėjau vartininko pirštines. - Kokias komandas Jums yra tekę treniruoti per savo karjerą? - Jau antrą sezoną treniruoju Marijampolės "Sūduvą". Metus laiko treniravau Šiaulių komandą, du metus dirbau Vilniaus "Vėtroje", tačiau daugiausia metų - net 26 - atidaviau Panevėžio "Ekranui". Patys maloniausi ir geriausi prisiminimai susiję būtent su šia komanda. Lietuvai atgavus nepriklausomybę prasidėjo pirmasis olimpinių komandų kūrimo ciklas, šiame procese dalyvavau nuo pat pradžių t.y.1992 metų. Teko dirbti su daugeliu žinomų, iškilių trenerių, vienas iš jų - Benjaminas Zelkevičius. Dirbdamas trenerio asistentu įgavau daug patirties, sukaupiau žinių. Tačiau atėjo toks momentas, kai reikėjo apsispręsti, nes kaip minėjau - dviejų darbų neįmanoma gerai atlikti. Kai tekdavo išvykti su rinktine, nukentėdavo komanda, todėl 2004 metais galutinai apsisprendžiau ir visą savo laiką bei jėgas skyriau "Ekranui". - Kas yra sunkiausia dirbant trenerio darbą? - Galbūt sunkiausia yra tai, kad ne visada pavyksta perteikti komandai tai ką tu nori. Kartais atrodo, kad viskas idealu: gera komanda, puikūs žaidėjai, bet vis tiek kažko trūksta, tada pasidaro sunku ir imi galvoti, kad galbūt kažką ne taip darai, ne viską perteiki. Dar labai sunku išlaikyti balansą komandoje. - Apie kokį balansą kalbate? - Komanda turi būti kaip šeima - vieninga, stipri, susiklausiusi. Jei vienam kažkas nutinka blogo ir kiti turi su juo pergyventi kartu, jei vieną aplanko sėkmė ir kiti turi džiaugtis. Jei komanda yra kaip šeima - tikslas, šiuo atveju pergalė, ankščiau ar vėliau pasiekiama.Labai geras to pavyzdys Vilniaus "Vėtra", kuri dirbo labai sunkiomis sąlygomis, bet sugebėjo rodyti itin gerus rezultatus. Labai "šeimyniška", vieninga dvasia buvo ir yra "Ekrano" komandoje. Šis balanso buvimas duoda didelį impulsą treneriui, nors gali absoliučiai nesisekti, bet jeigu komanda vieninga, ji priverčia save pasiekti aukščiausius tikslus ir įrodyti savo vertę. Tai kartu sunkiausias ir maloniausias dalykas. - O kas dar Jus džiugina, kaip trenerį? - Labiausiai mane džiugina ir suteikia laimės, kai matai jauno žaidėjo progresą - matai kaip jis tobulėja, auga, kaip jo karjera kyla aukštyn. Smagu, kai tavo komandos žaidėjas darosi vis reikalingesnis, kai jį ima pastebėti kiti - nacionalinės ar olimpinės komandos treneriai. Tai savotiškai veikia kaip psichologinis impulsas. Matydamas žaidėjo kilimą, jauti, kad prie to prisidėjai ir tu. - Kaip manote, kokių savybių reikia norint tapti geru treneriu? - Pagrindinė savybė norint tapti geru treneriu yra tikėjimas tuo, ką tu darai. Kai tiki savimi, savo sprendimais ir nedvejoji, ankščiau ar vėliau pasieki užsibrėžtus tikslus, pasieki norimus rezultatus. Žinoma, kartais tenka ilgai to laukti, tam reikia daug kantrybės. Svarbiausia nesiblaškyti, turėti savo kelią, priimti sprendimus, tikėti jais ir nepasiduoti silpnumo akimirkai. Reikia būti užsispyrusiam ir, kaip minėjau, visada tikėti: savimi ir komanda. Blaškymasis niekuomet nepadeda, kai turi konkrečius tikslus, privalai eiti iki galo ir juos pasiekti. - Kokias savybes bandote įskiepinti treniruojamai komandai? - Manau, vienas svarbiausių dalykų, kurių reikia komandai tai - nugalėtojų mentalitetas. Komanda privalo jį išsiugdyti, privalo tikėti savo jėgomis ir kautis vardan pergalės. Šią savybę labai sunku išugdyti. Tos komandos ar žaidėjai, kurie turi šią savybę visada daugiau pasiekia - pelno titulus, išvyksta žaisti į užsienį, kviečiami į rinktines. Galbūt pasikartosiu, bet tikėjimas savo jėgomis ir čempioniškas charakteris yra svarbiausios savybės vedančios į sporto ir gyvenimo pergales. - Futbolas - Jūsų gyvenimo didžiausia dalis, tačiau kokių dar pomėgių ar veiklos turite be treniravimo ir futbolo? - Futbolas pamažu užgožė visą gyvenimą, todėl dabar liko tik du dalykai - kompiuteris ir knygos. Ypač dirbdamas toli nuo namų perskaitau daugybę knygų. Kai atsiranda poreikis atsitraukti nuo futbolo tada geriausias poilsis skaityti. Labai mėgstu įtampos kupinas knygas, su geru siužetu. Kartais taip įsitraukiu į skaitymą, kad nepajaučiu kiek valandų prabėgo, pasižiūri - 4 valandos ryto (šypsosi). - Taigi, kaip atrodytų Jūsų gyvenimo formulė, jei tektų tokią užrašyti? - Gyvenimas = futbolas. Net nežinau kaip tektų gyventi, jei neliktų futbolo, kuo reikėtų užsiimti...Ankščiau ar vėliau teks susimąstyti kur toliau pasukti savo gyvenimą. Kai matysiu, kad futbole nebeturiu ką daugiau duoti, tada pasuksiu kitu keliu. O kol kas, futbolas yra mano kelias. - Jau antras sezonas dirbate Marijampolėjė, ar "prisijaukinote" šį miestą ir pačią komandą? - Tai labai įdomus ir gana specifinis miestas. Darbo ir gyvenimo sąlygos čia idealios, o žiūrovai labai reiklūs. Nors viskas atrodo tobulai, bet jaučiu, kad nuolat kažko trūksta. "Sūduvos" komandoje dirba puikūs treneriai, sąlygos žaisti labai geros, surinkti stiprūs ir talentingi žaidėjai, bet vis dėlto jaučiu to nugalėtojų mentaliteto trūkumą. Labiausiai pasigendu sūduvietiškos dvasios - komanda privalo kovoti už "Sūduvą" kaip už savo gimtą miestą, atiduoti visas jėgas. Džiugu, kad komandoje atsiranda daugiau marijampoliečių ir jaunimo, kuris jau greitai galės stoti į pagrindinę sudėtį. Manau, kad Marijampolės miesto valdžios, klubo vadovybės ir administracijos dedamos pastangos greitai duos vaisių ir komanda turės savo dvasią. Pradėjome I-ąjį ratą pergalėmis, manau, kad komanda gali atsitiesti ir įveikti bet kurį varžovą, tik reikia tikėti savimi. - Kaip sekasi kovoti su namų ir šeimos ilgesiu? - Matote, trenerio darbas yra toks, kad neišvengiamai esi atskirtas nuo namų ir šeimos. Vieną dieną gali dirbti vienur, o jau kitą dieną tenka keltis į kitą miestą ir komandą. Jau spėjau su tokiu ritmu susigyventi, stengiuosi apie ilgesį daug nemąstyti, o pasitaikius progai skubu namo. Ten pailsiu, sukaupiu jėgas ir grįžtu atgal dirbti. Kai žinai, kad nieko negali pakeisti, tiesiog susitaikai ir gyveni nesureikšmindamas nostalgijos ir ilgesio. Tiesiog toks darbas, kurį reikia kuo geriau dirbti, todėl namuose tam susikaupi ir pirmyn....(juokiasi). - Galbūt pavyko ir šeimos narius "užkrėsti" futbolo virusu? - Mano šeimoje yra keturios moterys: žmona, dukra ir dvi anūkės. Jos tikrai "neserga" futbolo manija, bet seka kiekvienas rungtynes, pergyvena kartu su manim ir palaiko. Galvoju, kad namuose užtenka vieno žmogaus susijusio su futbolu, jei dar atsirastų du ar trys, tai būtų beprotnamis (juokiasi). - Kokie jūsų ateities planai kaip trenerio? - Visų pirma norėčiau sėkmingai užbaigti sezoną Marijampolės "Sūduvoje". Jau esu sakęs, kad antri metai komandoje visada būna sėkmingesni, tikiu, kad taip ir bus. O toliau jau neprikaluso nuo manęs...Svarbiausia gerai užbaigti šiuos metus, o apie atietį kol kas nenoriu kalbėti. - Rytoj Jūsų gimimo diena. Ar ši šventė Jums ypatinga?Kaip paminite savo gimtadienius?Galbūt turite kokią tradiciją? - Daug metų gimtadienį švęsdavau namuose Panevėžyje, susirinkdavo šeima,artimi draugai, komanda taip pat visada sveikindavo. Tačiau bėgant metams tas noras švęsti gimtadienį blėsta, norisi jį paminėti ramiai. Aš netgi užmiršau, kad artėja mano gimtadienis...Nesureikšminu to, tai eilinis gimtadienis ir kasmet jis tampa vis nereikalingesnis. Aš juk nejaunėju, todėl ir nesinori kažkaip ypatingai švęsti. Labai ramiai priimu šią dieną. Manau, kad geriausia dovana būtų "Sūduvos" pergalė prieš "Šiaulius" ( susitikimas vyks gegužės 13 d. Šiauliuose - fksuduva.lt). Tai būtų dovana ne tik man, bet ir komandai, kuri šiuo metu yra gerai pasirengusi ir "ištroškusi" pergalių, tai būtų gera "psichologinio adrenalino" dozė.
Europos futbolo čempionatas UEFA Čempionų Lyga UEFA Europos lyga Konferencijų lyga Anglijos Premier League Vokietijos Bundesliga Ispanijos La Liga Prancūzijos Ligue 1 Italijos Serie A Lietuvos A lyga

Kitos naujienos

Visos futbolo naujienos