© Eurofootball.lt
Šalies futbolo mundurą ir vėl taško purvini skandalo purslai. Prokurorų prašymu Kauno apylinkės teismas tik šįmet išrinktą (arba paskirtą) Lietuvos futbolo federacijos prezidentą J.Kvedarą pusei metų nušalino nuo pareigų.
Kaip ir reikėjo tikėtis tokioje situacijoje, iš karto ėmė sklisti gandai, kad gindamos Lietuvos futbolo vairininką ir savo interesus Lietuvoje tarptautinės futbolo institucijos smogs šalies rinktinėms bei klubams drakoniškomis sankcijomis – uždraus dalyvauti svarbiose varžybose.
Tiesą sakant, daugeliui futbolo mėgėjų tik ši istorijos dalis ir rūpi. Jiems ne itin įdomūs J.Kvedaras ir jo reikalai. Arba įdomūs tiek, kiek jie susiję su futbolu.
Bet Lietuvos futbolo federacijos prezidento reikalai šįkart parūpo ir prokuratūrai. Nieko neprimena?
Viskas panašiai vyko maždaug prieš dvylika metų: iš pradžių – V.Dirmeikio tuo metu vadovautos federacijos finansinių dokumentų tyrimas, paskui – nuožmios kapotynės dėl atsilaisvinusios prezidento kėdės, prie radiatorių antrankiais prirakinti Lietuvos futbolo federacijos konferencijos delegatai, rinkimai, naujas futbolo vadas.
Panašaus scenarijaus, gal tik be antrankių – juk ir kiti laikai, ir kiti papročiai – galima tikėtis ir šįsyk.
Kad Lietuvos futbolo visuomenės dėl neva gresiančių sankcijų pirmasis raminti puolė buvęs ilgametis federacijos prezidentas L.Varanavičius, matyt, nėra atsitiktinumas.
Kad ir kaip žiūrėsi, jam turėtų būti naudingas J.Kvedaro nustūmimas nuo sosto.
Kaip sako pats buvęs Lietuvos futbolo federacijos vedlys, griežto tarptautinių struktūrų įsikišimo neprireiks, nes šalies futbolo bendruomenė pati sugebės išspręsti savo problemas ir išsirinkti tinkamą valdžią. Tarp eilučių gali perskaityti ir taip: sugebės išsirinkti L.Varanavičių.
Buvęs federacijos vadovas žino, ką kalba. FIFA ar UEFA įsikišimo į lietuvišką futbolo dramą turbūt nebus.
Tarptautinės futbolo institucijos labiausiai nemėgsta prašalaičių, tokių kaip vienos ar kitos valstybės aukšti pareigūnai, nosies kaišiojimo į jų reikalus. O tai, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje, FIFA ir UEFA požiūriu – tik audra stiklinėje, tarpusavyje mušasi vietiniai futbolo veikėjai.
Kad yra būtent taip, pasaulio futbolo valdovai, reikia manyti, žino. Galbūt iš to paties L.Varanavičiaus, kuris, nors ir praradęs kai kuriuos postus UEFA, savo ryšius Niono būstinės kabinetuose išsaugojo.
Todėl galima numanyti, kad įtakingieji užsieniečiai leis lietuviams patiems išsiaiškinti, kas jų smėlio dėžėje svarbiausias. Demokratiniame pasaulyje visi procesai taip ir turi vykti.
Visai kas kita būtų, jei šiame žaidime staiga atsirastų trečioji jėga. Bet Lietuvoje tokios nėra.
Situacija galbūt galėtų bandyti pasinaudoti buvęs Lietuvos futbolo federacijos viceprezidentas G.Babravičius arba vis aktyviau futbolo gyvenime dalyvauti bandantis Seimo narys A.Sacharukas, tiesa, jau baigiantis kadenciją.
Tačiau pirmasis jų jau buvo apvyniotas aplink J.Kvedaro pirštą per šių metų federacijos prezidento rinkimus, o antrojo menką svorį futbolininkų užkulisių žaidimuose įrodė apgailėtinai žlugęs Vilniaus „Reo” projektas.
Taigi realiai vertinant tolesnių įvykių scenarijai galėtų būti du.
Pirmasis: grėsmingų įtarimų dėl neteisėto praturtėjimo ir ryšių su nusikaltėlių šulais spaudžiamas J.Kvedaras atlaikys teisėsaugos (nors būtų galima pasakyti – pretendentų į garbingiausią vietą prie futbolo lovio) atakas ir viskas liks kaip buvę.
Antrasis: dabartinis šalies futbolo vadas spaudimo neatlaikys ir į postą po laisvų, demokratiškų rinkimų sugrįš L.Varanavičius.
Beje, pastarasis vis dar sugeba prajuokinti įtikinėdamas, kad dešimt metų būdamas Lietuvos futbolo federacijos prezidento kėdėje tik iš neaiškių nuogirdų galėjo spręsti apie savo artimiausios darbo aplinkos ryšius su banditais, taip pat apie buvusių bendražygių finansines aferas.
Neįmanoma atspėti, ar J.Kvedaras gali tapti pirmuoju Lietuvos futbolo vadovu, atsidūrusiu už grotų. Majonezo verslu išgarsėjusiam V.Dirmeikiui nuo kalėjimo išsisukti pavyko.
Kalbant apie L.Varanavičių, jis gali tapti pirmuoju veikėju, kuris prarado valdžią federacijoje, o po to ją susigrąžino.
Kad ir kaip būtų, dabartinis triukšmas, kilęs dėl J.Kvedaro, lietuvių futbolo revoliucijos pradžia tikriausiai netaps. Geriausiu atveju visa tai bus galima vadinti valdžios perdalijimu.
Tikrai neverta tikėtis sprogimo, po kurio didžiuosiuose šalies miestuose ims kilti normalūs stadionai, A lyga didžiuliais žingsniais ims vytis Anglijos „Premier” lygą ar Italijos „Serie A”, o Lietuvos rinktinė pradės pretenduoti jei ne į Europos ar pasaulio čempionatų medalius, tai bent į vietą šių futbolo švenčių finalinėse varžybose.
Futbolo upė tikriausiai ir toliau tekės įprasta vaga. Ir Lietuvoje, ir juolab pasaulyje.
Viskas paprasta – sporto karaliaus galybės ir įprastos tvarkos sudrebinti negali nei Kauno, nei kokio Sėkešfehėrvaro ar Tombuktu teismų sprendimai.
