"Šiaulių" treneris atsako į lankytojų klausimus

2005-04-27 10:59 © Eurofootball.lt

Visą praėjusią savaitę EuroFootball.lt lankytojai galėjo pateikti klausimus futbolo klubo strategui Vytui Jančiauskui. Pateikiame Jūsų dėmesiui šį išskirtinį interviu su gerbiamu treneriu. Papasakokite apie savo karjerą. Kada pradėjote trenerio karjerą? Koks buvo Jūsų pirmasis klubas? Kas pastūmėjo Jus pasirinkti trenerio karjerą? Trenerio karjerą pradėjau labai seniai. 1977 metais baigiau Kūno Kultūros Institutą ir gavau paskyrimą į "Žalgirį", tačiau dėl šeimyninių aplinkybių atsisakiau žaidėjo karjeros ir nuėjau dirbti į Respublikinę vaikų-jaunių sporto mokyklą ir ten pradėjau trenerio bei organizatoriaus darbą. Turėjau rinkti Lietuvos rinktines, kadangi tuo metu Sąjunginiu mastu buvo rengiamos didelės spartakiados ir Lietuvos vyriausybė bei sporto valdžia kėlė labai aukštus reikalavimus moksleiviams. Buvau atsakingas už imtynes bei futbolą. Na, o tiesiogiai su trenerio darbu susidūriau 1979 metais – man reikėjo rūpintis šeimyniniu plotu, kurį suteikė Vilniaus Statybos ir remonto trestas ir aš pradėjau treniruoti vaikus. Tai nebuvo profesionalus darbas, tai buvo vaikų laisvalaikio užimtumui, kad jie nesišlaistytų po gatves. Profesionaliai dirbti pradėjau tapęs TSRS Futbolo rinktinių treneriu Lietuvos Respublikai. Tai buvo Maskvos etatas ir aš buvau atsakingas už kandidatų atrinkimą į įvairaus amžiaus TSRS rinktines. Krūvis buvo didžiulis, tačiau tiesiogiai aš to darbo nedirbau – važinėjau po Lietuvą, stebėjau kandidatų žaidimą, kontroliuodavau darbą stovyklose, gal labiau kaip skautas. Būtent šis darbas man buvo suteikė daug papildomų žinių prie tų, kurias įgijau Institute, kadangi tai buvo teorija susieta su praktika. Tuo metu Lietuvoje su vaikais toli gražu nedirbdavo taip, kaip TSRS, kur remdavosi naujausiomis žiniomis, keldavo aiškius tikslus. Vėliau buvau sukūręs Vilniuje komandą "SRT", kuri tapo ir čempionais, ir prizininkais, ir taurę yra laimėję. Tai buvo mano kūrinys ir aš pats ten kurį laiką žaidžiau. 1985 metais tapau B.Zelkevičiaus asistentu Vilniaus "Žalgiryje". Kadangi turėjau gerą teorinį ir praktinį pagrindą, pats buvau žaidęs, tad nebuvo sunku persiorientuoti prie trenerio darbo. Be to, gerai žinojau jaunimą. 1992 metais, kada B.Zelkevičius išvyko dirbti į Austriją, jis man paliko treniruoti pagrindinę komandą. Mes tuomet į komandą pasikvietėme tuomet dar jaunus žaidėjus, kurie dabar baiginėja karjerą: D.Maciulevičių, A.Skarbalių, E.Poderį, D.Vencevičių, A.Pukelevičių. Visus juos paėmėme iš Vilniaus internato, subūrėme labai gerą komandą, puikiai sužaidėme antrą ratą ir tapome Lietuvos čempionais. Tuo metu mūsų komandoje žaidė ir E.Jankauskas, tuomet dar šešiolikmetis, T.Žvirgždauskas, taip pat šešiolikmetis. Abu šie žaidėjai žaidė pagrindinėje komandoje, o T.Žvirgždauskas visą antrą ratą žaidė gynyboje! O D.Vencevičius, D.Maciulevičius ir E.Poderis, nors buvo aštuoniolikmečiai, taip pat žaidė startinėje sudėtyje. Su tokia jauna komanda tapome Lietuvos čempionais. Žinoma, vėliau atsirado tokių veikėjų iš Kauno, kurie išdraskė komandą, su kuria galėjome pasiekti labai daug. Po to sezono aš leidau komandai dešimt dienų pailsėti ir po to išvykome į stovyklą Austrijoje. Ten žaidėme su tuometine Austrijos čempione "Memphis", kurioje žaidė ir Ivanauskas, Narbekovas ir Frydrichas, ir ją nugalėjome 3-2. Išvykoje įveikėme komandą, kurioje žaidė Austrijos rinktinės žaidėjai! Na, jie mūsų neįvertino. Vėliau dar dalyvavome "Dallas Cup" turnyre JAV, kur pusfinalyje po 11 metrų baudinių nusileidome Bolivijai. Kiek žinau, po mūsų dar važiavo kelios Lietuvos komandos, tačiau nepasiekė tokių rezultatų kaip mes. 1997 metais išėjau iš "Žalgirio", prieš tai dar padirbėjęs klubo generaliniu direktoriumi, ir 1998 metais perėjau į Vilniaus pedagoginį universitetą, kur dirbau dėstytoju ir tuo pačiu treniravau universiteto komandą. 2001 metais Rūdiškių "Vetros" prezidentas R.Stašauskas pakvietė mane tapti treneriu. Susipažinęs su komanda, kuri tuomet iškrito į žemesnę lygą, aš sakiau, kad su tokia sudėtimi reikėtų kovoti dėl čempionų titulo. Galbūt jie galvojo, kad aš arogantiškas, tačiau aš savo žodžius įrodžiau. Sekančiame sezone mes sumušdami visus rekordus laimėjome I Lygą ir patekome į "A Lygą", o LFF Taurėje patekome net į pusfinalį. Sekančiame sezone tikslas buvo patekti į kurį nors Europos turnyrą. Sekančiame sezone negražiai pasielgė LFF – jei prisimenate mes Telšiuose vykusiame finale po vienuolikos metrų baudinių nusileidome Klaipėdos "Atlantui". Prieš šias rungtynes LFF teigė, kad mes jau iškovojome teisę žaisti Europoje ir todėl žaidėjai kiek nusiramino, tačiau vėliau pasirodė, kad tik taurės laimėtojas įgyja šią teisę. Vėliau rugpjūtį aš palikau komandą, tačiau jie sugebėjo užimti trečią vietą ir tai buvo savotiškas mano darbo rezultatas, todėl, kad sezono metu atėjęs į komandą naujas treneris vargu ar gali ką nors ypatingo pakeisti. Ar sunku buvo išsiskirti su VPU? Ar kada nors ketinate ten grįžti? Ką manote apie dabartinį VPU trenerį? Su studentais darbas buvo labai įdomus tuo, kad dauguma atėję į komandą buvo nebaigę sporto mokyklos. Niekas gal nepatikės, tačiau su jais dirbome po dešimt treniruočių per savaitę, bet mums pavyko – mes du kartus tapome studentų čempionais, pernai Helsinkyje žaidynėse laimėjome antrą vietą, o prieš porą metų Tartu (Estija) vykusiame turnyre vėl tapome vicečempionais, finale nusileidę tik Donecko Universiteto komandai. Tikrai studentai daug pasiekė, buvo labai įdomu su jais dirbti ir sunku palikti. Dabartinį VPU komandos trenerį Volodią Buzmakovą aš puikiai pažįstu, kadangi jis yra buvęs mano auklėtinis. Apie jį galiu atsiliepti tik gerai: buvo pareigingas, drausmingas žaidėjas, niekada nekėlė jokių rūpesčių. Jis nebuvo žvaigždė, tačiau buvo pasiekęs aukštą lygį. Kaip gilinate savo žinias, keliate kvalifikaciją ir ruošiatės rungtynėms? Dėstytojo darbas mane priverčia domėtis naujienomis, naujomis treniruočių metodikomis. Aš lengvai skaitau vokiškai, galiu nesunkiai susikalbėti, tad daug informacijos turiu būtent šia kalba. Tikrai yra daug įdomių minčių ir pasiūlymų, naujų metodikų. Gaila, kad mes neturime reikiamos treniruočių bazės, trūksta inventoriaus, trūksta aikščių kokybės. Turiu vaizdo įrašų, nuolat atnaujinu žinias, nes turiu draugų Vokietijoje, kurie man atsiunčia medžiagos. Iškart po rungtynių pradedame ruoštis sekančiai dvikovai. Grįžęs namo sužinau priešininkų rezultatą, pasižiūriu sudėtį. Labai svarbu yra tai, koks yra tarpas tarp rungtynių. Pavyzdžiui, mes prieš savaitgalio dvikovą žaidėme trečiadienį, o "Sūduva" – antradienį, vadinasi jie turėjo viena diena daugiau poilsio. Tai yra labai svarbu, kai rungtynės žaidžiamos kas tris dienas. Išanalizavęs priešininkus pradedi kurti strategiją. Strategija žinoma priklauso nuo to ar žaidi namie, ar išvykoje, kiek priešininkai yra įmušę ar praleidę įvarčių, surenki medžiagą apie komandą ir tada, priklausomai nuo to, ar nėra komandoje netekčių, modeliuoji žaidimą. Ar domitės užsienio trenerių darbu? Kurio trenerio darbas Jums imponuoja? Per televiziją stebiu Anglijos, Vokietijos, Ispanijos čempionatus. Šiuolaikinės technologijos suteikia daug galimybių stebėti Europos futbolą. Man visada imponavo Beskovas, turiu omenyje "Spartako" žaidimo stilių, kalbant apie Lobanovskį, jis propagavo kitokio stiliaus futbolą, tačiau taip pat užaugino daug puikių futbolininkų, ir tikrai yra ko iš jų pasimokyti. Iš Vakarų Europos trenerių, man pastaruoju metu labai imponavo buvęs Miuncheno "Bayern" treneris Ottmaras Hitzfeldas, buvęs "Kaiserslautern" ir Graikijos rinktinės treneris Otto Rehhagelis. Apie F.Rijkaardą turiu savo nuomonę – mano akyse jis krito po to, kai rungtynių metu spjovė priešininkui į veidą. O "Barcelona" žaidžia gerai ne todėl, kad juos treniruotų geras treneris, o todėl, kad ten žaidžia nuostabūs žaidėjai. Tokiai komandai net treneris nereikalingas, o reikalingas tik geras organizatorius. Sunku vertinti "Real" trenerį, kadangi tai yra šou komanda, kurioje nėra kam žaisti, nėra kam bėgioti, nėra kam kovoti, nes visi nori žaisti tik su kamuoliu. Dabar, kai komandą papildė nauji žaidėjai, jie užlopė tam tikras spragas, būtent jie nudirbą juodą darbą. Man taip pat visada imponavo "Man Utd" treneris Seras Alexas Fergusonas. Nežinau, koks jis yra kaip asmenybė, tačiau jo vadovaujama komanda turi savo braižą ir beveik visos "Man Utd" pergalės yra susijusios būtent su jo vardu. Ar komandai sužaidus keturis turus "A Lygoje" nepasikeitė keliami tikslai? Prieš sezoną sakėte, kad komandos tikslas yra užimti penktą vietą "A Lygoje". Ne, jokiu būdu ne. Visi žino, kad visą pirmą ratą mes žaidžiame išvykoje ir manau, kad per keturias rungtynes iškovoti keturi taškai yra visai patenkinamas rezultatas. Aišku mes neturėjome pralaimėti rungtynių Marijampolėje ir kai praleidi įvartį 92-ą minutę yra skaudu. Žinome, mes turime savų problemų. Galbūt neturime ilgo atsarginių žaidėjų suolelio, todėl atsiranda problemų keičiant žaidėjus (pastarosiose dvejose rungtynėse dėl traumų komandai negalėjo padėti abu pagrindiniai komandos puolėjai – aut. past.). Tačiau komandos kovingumas, noras kažką pasiekti kartais lemia daugiau, nei meistriškumas. Per kiek laiko, Jūsų nuomone, galima pakelti "Šiaulius" iki antros vietos "A Lygoje"? Klausimas labai primena "kas būtų, jeigu būtų". Galima kovoti ir dėl pirmos vietos, tačiau reikia turėti didelį biudžetą. Jau kitąmet galime diktuoti tempą "A Lygoje", surinkti aukšto lygio žaidėjus ne iš Lietuvos, tačiau dabar, manau, Šiauliuose mes kuriame komandą "nuo nulio". Su esamais resursais mes darome labai daug. Dirbame labai daug, kai kurie žaidėjai net stebisi, kad tenka dirbti aštuonias valandas: ne tik treniruotis, bet ir dalyvauti peržiūrose, analizuoti priešininkus. Futbolininkas taip pat yra profesionalus darbuotojas, kurio darbo diena turi trukti aštuonias valandas. Jei geras biudžetas, galima tokių rezultatų pasiekti per metus, jei nedidelis – galima dirbti palaipsniui. Tačiau reikia, kad puikiai dirbtų sporto mokyklos. Galima paskaičiuoti paprastai: beveik iš nieko komandai sukurti reikia tiek, kad aštuonmečiai berniukai, treniruodamiesi taptų komandos žaidėjais. Aritmetika paprasta – reikia maždaug dešimties metų. Tačiau Šiauliuose yra geros užuomazgos: įkurta internato grupė, kviečiami žaidėjai iš rajono. Ar nemanote, kad vietoje Amaro Atigbiolaye, kuris aikštėje pasirodo retokai, reikėtų leisti žaisti jauniems šiauliečiams? Mes lyginome Amaro su jo bendraamžiais Šiauliuose – Amaro buvo turbūt dviem galvomis aukštesnis. Aš norėčiau leisti žaisti šiauliečiams, tačiau jų paprasčiausiai nėra. Amaro tik aštuoniolika metų, o į aikštę jo kartais negaliu leisti ne dėl to, kad jis prastai žaistų, o dėl kalbos barjero. Be to, jam reikia adaptuotis prie Lietuvos futbolo, nes vis tik Afrikoje futbolas yra tikrai kitoks. Marijampolėje jis žaidė startinėje sudėtyje ir tikrai gerai kovojo, turėjo vieną puikią progą ir gaila, kad jam jos nepavyko išnaudoti. Mes esame patenkinti jo žaidimu. Kokios yra komandos stipriosios bei silpnosios pusės? Ką norėtumėte tobulinti? Stipriąsias puses įvardinti labai sunku, kadangi žaidėjai yra gana skirtingo lygio: vieni turi daugiau patirties "A Lygoje", kiti – mažiau patyrę. Manau, kad komandinė dvasia, susiklausymas tarp žaidėjų, noras padėti vienas kitam yra komandos stipriosios pusės. Trūkumas yra tas, kad daugelis žaidėjų yra praleidę tą momentą, kuomet reikėjo tobulinti vieną ar kitą technikos veiksmą, įgyti daugiau taktinių žinių. Manau, kad reikia kuo greičiau "išgyvendinti" tai iš žaidėjų. Ką manote apie korupciją? Ar iš tiesų ji vyrauja Lietuvos futbole? Korupcija vyrauja ne tik Lietuvos futbole. Ji yra ir Italijos, ir Prancūzijos futbole, ir apskritai – Pasaulio futbole. Būtų nekorektiška sakyti, kad ji tikrai yra, tačiau tai, ką aš kaip specialistas matau Europos čempionatuose, net Pasaulio čempionatuose, verčia taip manyti. Tačiau tai liečia ne tik futbolą, tai liečia ir kitas sporto šakas. Kaip vertinate Lietuvos futbolo situaciją? Ko, Jūsų nuomone, trūksta Lietuvos futbolui apskritai ir "Šiauliams" konkrečiai? Ką reikėtų daryti, kad futbolas Lietuvoje taptų toks populiarus, kaip vakarų Europoje? Šaknys yra giliai. Jei pamenate, 1989 metais futbolas buvo toks pat populiarus kaip ir krepšinis. Dar neaišku, kuri sporto šaka buvo populiaresnė. Stadionai buvo pilni. Tuo metu net 25 tūkstančiai berniukų lankė futbolo treniruotes. Palyginimui, šiuo metu tai daro tik apie aštuonis tūkstančius. Tuo metu net pusė rajonų turėjo arba futbolo mokyklas, arba futbolo grupes sporto mokyklose, buvo dvi aukštojo meistriškumo mokyklos. Tuomet jie buvo kryptingai ruošiami žaisti profesionaliai. Labai jaučiamas būtent sporto mokyklų darbas: būdavo, kad paimame visą tų metų kartą, o kitąmet – vos vieną ar kitą žaidėją, o kartais – nei vieno. Darbas prasideda nuo vaikystės. Lietuvoje šiuo metu niekas su vaikais nedirba. Kodėl mes stebimės, kad Lietuvos U-17, U-19, ar U-21 rinktinės pralaimi? Mūsų jaunimas Sovietų Sąjungos rengiamuose turnyruose nuolat užimdavo prizines vietas. Visi stebėjosi, kaip tokia maža šalis gali pasiekti tokių rezultatų. Tačiau tuo metu buvo sistemingai ir kryptingai dirbama su jaunimu. Manau, kad pirmas dalykas yra dėmesys vaikams, antras – bazės, bazės ir dar kartą bazės. Bazės nepasikeitė nuo tada, kai aš žaidžiau prieš 25 metus: jos liko tokios pat blogos. Kiek mes dar metų lauksime, kol galėsime gerinti bazes? Suprantu, kad gal tuomet mes buvome Maskvos provincija, tačiau dabar, kai mes esame FIFA ir UEFA nariai, galime dalyvauti įvairiose programose, gauti lėšų treniruotėms ir bazių gerinimui. Tačiau problema nėra tik federacijos, problema yra ir valdžios: viskas krepšiniui. Niekas nebūtų pagalvojęs, kad vieną dieną Lietuva turės modernią 10 tūkstančių vietų krepšinio areną. Tačiau mes neturime padoraus stadiono, kuris puoštų mūsų šalį, kuris keltų mūsų įvaizdį. Mūsų stadionai yra pasenę morališkai. Reikia įtraukti futbolą į mokyklų fizinio lavinimo programas, kaip kad yra įvestas krepšinis. Galbūt per mažai pastangų įdeda ir federacija, tačiau man sunku pasakyti, kadangi aš esu kiek nutolęs nuo tų organizacinių reikalų. Viskas yra įmanoma, tik reikia dirbti, reikia įdėti. Vyriausybė turi suprasti, kad mes esame ES narė, o visose ES narėse futbolas yra remiamas, jis yra populiarus. Pažiūrėkite, kokie žmonės sėdi tribūnose tose šalyse. Kokį įvykį laikote įsimintiniausiu Lietuvos futbolo istorijoje? Tai neabejotinai yra narystės UEFA ir FIFA atstatymas. Tai pats pagrindinis ir įsimintiniausias įvykis Lietuvos futbolo istorijoje. Kaip vertinate Lietuvos rinktinės pasirodymą atrankos į 2006 metų Pasaulio čempionatą Vokietijoje cikle? Manau, kad rinktinė dar nepasiekė savo potencialo, tad pasirodymą galiu vertinti tik teigiamai. Ką priskirtumėte prie geriausių šiuo metu Lietuvoje žaidžiančių žaidėjų? Sunku dabar pasakyti, nes dar žaidėjai nepasiekė geros sportinės formos. Tikrai kol kas negaliu pasakyti. Kokios šalies rinktinė, išskyrus Lietuvą, koks žaidėjas užsienietis Jums labiausiai patinka? Aš visada buvau didelis Brazilijos rinktinės sirgalius. O iš žaidėjų man labai imponuoja Ronaldinho. Jis yra ne tik aukštos klasės žaidėjas, tačiau ir "šoumenas", kuris gali sužaisti efektingai, sužavėti žiūrovus. Galiu išskirti ir D.Beckhamą, kuris gal kiek banguotai žaidžia. Taip pat "Chelsea" puolėjas Didier Drogba, Andrejus Ševčenko, kuris jau keletą sezonų demonstruoja stabilų aukšto lygio žaidimą. Geriausiu vartininku šiuo metu laikyčiau Petrą Cechą. Aš jį pastebėjau jau Europos čempionate. Antras, gal būtų puikiai aikštę matantis, aukšta technika pasižymintis Gianluigi Buffonas. Ar norėtumėte treniruoti Lietuvos nacionalinę futbolo rinktinę? Yra toks sparnuotas posakis: "Blogas kareivėlis, kuris nenori tapti generolu". Koks treneris nenorėtų treniruoti savo šalies rinktinės? Visi nori. Ar turite svajonę futbole? Kokia ji? Svajonė yra tokia, kad sektųsi komandai, kad ji pasiektų tokį žaidimo lygį, kada džiugintų žiūrovus, jie grįžtų į stadionus, kad žiūrovai eitų į stadionus pažiūrėti Jonaičio, Petraičio, turėtų savo žvaigždes. Kad komanda ne tik dalyvautų Europos taurėse, tačiau ir žaistų, kovotų, garsintų Lietuvą, savo miestą Europoje ir Pasaulyje. Ko palinkėtumėte EuroFootball.lt lankytojams ir futbolo sirgaliams? Reikia pripažinti, kad pastangos, kurias deda federacija, duoda savų rezultatų: pagerėjo ir stadionų būklė, ir tribūnų išvaizda ir komandos pradėjo žaisti kitaip, išaugo lygis. Mane tas džiugina. Norėčiau palinkėti kantrybės, siekiant pakelti Lietuvos futbolo lygį. Kad visi kartu stengtųsi Lietuvos futbolo labui. Palinkėčiau, kad futbolas būtų tikras, o ne sutartinis, nes žiūrovai tai puikiai jaučia, kad žiūrovas aikštėje matytų kovą, nors tai ir nėra tokio aukšto lygio žaidimas, kaip garsiųjų klubų. Galime pavyzdžiu laikyti Skandinavijos šalis ar Austriją – ten irgi nėra aukštas futbolo lygis, tačiau žiūrovų stadionuose netrūksta, kadangi ten futbole yra daugiau nuoširdumo, atsidavimo, daugiau noro pasiekti rezultatą. Žiūrovams ir lankytojams linkiu kantrybės ir tikėjimo Lietuvos futbolu. Jis tikrai sugrįš.