Prancūziją drebino trenerių kaita

2005-05-27 23:50 © Eurofootball.lt

Šį savaitgalį pasibaigs Prancūzijos "Ligue 1" pirmenybės, kurios šįkart buvo kaip niekad nervingos treneriams - savo pozicijas turėjo palikti dešimt vyriausiųjų trenerių. Turint omenyje tai, kad per 71 metų Prancūzijos čempionato gyvavimo istoriją savo postų neteko 246 strategai, tai - palyginti labai didelis skaičius ir naujasis šalies rekordas. Juolab kad šalies čempionate žaidžia 20 ekipų. Ankstesnysis rekordas (o gal tiksliau reikėtų sakyti antirekordas) buvo pasiektas prieš keturis sezonus, kai iš savo postų pasitraukė 9 treneriai. Šis prancūzų sezonas tarp pagrindinių Europos lygų "pasiekė" naują rekordą, liudijantį apie trenerių nestabilumą. Tad šis sezonas daugeliui buvo kiek netikėtas. Mat tradiciškai prancūzų klubai buvo kantrybės modeliai, nuolatos "pagimdantys" puikius žaidėjus, o treneriams būdavo duodama daugybė laiko įdiegti savo idėjas be rizikos būti atleistiems. Tačiau 2004/05 metų sezonas "Primera Division", "Serie A" bei vokiečių Bundeslygoje pasirodė daug saugesnė vieta treneriams. Nors anksčiau būdavo priešingai. Prancūzijoje dirbantiems treneriams ši tendencija kelia nerimą. "Trenerių kaita visuomet buvo Prancūzijos futbolo dalis", - teigia sausio mėnesį iš ekipos atleistas bei dabartinis Prancūzijos trenerių sąjungos UNECATEF vadovas Joelis Mulleris. "Tačiau šiemet giljotina tokia dažna, jog privalome paklausti, ar tai mūsų treneriai taip greit tapo nebekompetetingi, ar tai kitos priežastys". Mulleris buvo susirūpinęs, kad pelningas TV teisių sandėris, pagal kurį klubai lėšas gaus priklausomai nuo jų vietos turnyrinėje lentelėje, skaudžiai įkąs ne vienam treneriui. "Mes (red. - UNECATEF) neketiname pakeisti sistemos, tačiau norime, jog klubų prezidentai žinotų, jog trenerio atleidimas ne visuomet yra būdas pakilti turnyrinėje lentelėje", - teigia jis. Tačiau nors "Ligue 1" TV sandėrio dydis yra antras Europoje (po Anglijos), klubai vis vien kamuojasi, ieškodami lėšų. Ir kai reikalai klostosi prastai, dažnai kaltina trenerius. Panašią nuomonę dėl savo atleidimo turi ir iš balandžio 26 dieną atleistas prancūzas Gernotas Rohras, kurį nemažai kas vadindavo ir ekipos išgelbėtoju. "Praėjusią vasarą mes už 5 milijonus eurų pardavėme savo tris geriausius futbolininkus', - teigia treneris, kuris su ekipa yra pasiekęs UEFA taurės finalą. "Iš tos sumos tik 2 milijonai buvo reinvestuoti". Tokiomis sąlygomis Rohras nejautė labai didelės nuostabos, kad jam sunkiai sekėsi kurti solidžią komandą. Tačiau vieniems kaltinant finansus, kiti priežasčių ieško kitur. Ilgiausiai Prancūzijoje dirbantis Guy'us Rouxas, vadovavęs nuo 1963 metų, turi kitą paaiškinimą. "Šis reiškinys susijęs su prezidentų rotacija", - teigia jis, nurodantis naują klubų prezidentų, kurie nėra klubų savininkai, kartą. Kol senieji savininkai labiau linko į lojalumą, naujieji prezidentai tipiškai, tik pasitaikius problemoms, veikdavo ryžtingai. Šiame sezone ankstyva ir sėkminga trenerių kaita bei klubuose galėjo paskatinti kitus prezidentus pablogėjus reikalams atsikratyti savaisiais treneriais. Kaip ten bebūtų, atrodo, kad Prancūzijos klubai trenerių klausimą pradeda spręsti "greito sutvarkymo" principu - jei rezultatai nuviliantys, susirask naują trenerį. Dešimt trenerių "Ligue 1" taip jau prarado savo darbus. "Pastovumo vertė kai kuriems vadovams, atrodo, jau pradeda nebeegzistuoti", - teigia Mulleris.