Pasaulio čempionatų stadionai: Nazionale/Olimpico

2006-03-16 17:06 © Eurofootball.lt

"Tribūnoje" - antroji straipsnių ciklo apie istorinius Pasaulio futbolo čempionato stadionus dalis. Šį kartą tinklapio lankytojas JC Denton pažvelgia į dvi Italijos sostinės Romos arenas. 1934 ir 1990 m. Italija. Stadio Nazionale/Olimpico. Stadionas mirė, tegyvuoja stadionas! 1932 m. Stokholme sušauktas FIFA kongresas turėjo nutarti, kur bus organizuojamas antrasis pasaulio futbolo čempionatas. Šią teisę iškovojo Italija. Skirtingai nei urugvajiečiams, italams nereikėjo mesti pasakiškų pažadų, įrodinėjant savo tinkamumą organizuoti pirmenybes. Fašizmo šmėkla suvažiavimo delegatus veikė smarkiau nei skandinaviškas vaišingumas. Tiesa, Apeninų atstovai turėjo bent septynis stambius stadionus Bolonijoje, Romoje, Turine, Milane ir Neapolyje, tačiau didžiausias jų – Romos Nacionalinis SPF (Stadio del Partito Nazionale Fascista) stadionas buvo "tik" 50 tūkstančių vietų. Taigi, jis buvo beveik per pus mažesnis nei Centenario, tačiau šiaip jau į maksimalizmą linkęs dučė B.Musolinis susilaikė nuo grandiozinių statybų ir "fašistinio sporto pasiekimus" pasauliui nutarė demonstruoti 23 metų senumo arenoje. 1911 metais Romoje pastatytas Stadio Nazionale tuo metu buvo vienas iš penkių stambiausių ikikarinių stadionų. Džiuginęs calcio aistruolius atkakliais sostinės ekipų "Lazio", "Fortitudo" ir "Alba" mūšiais, savo senąjį pavadinimą jis išlaikė iki 1925 metų. Tada prie pavadinimo prilipo SPF raidelės. Dar po dviejų metų, prarijusi "Fortitudo", "Alba" ir daugelį kitų mažesnių klubų, susikūrė ir į italų futbolo elitą įsibrovė profašistinė "Roma", kuriai Stadio Nazionale tapo namų arena. Nuo tada klasikiniu Romos derbiu pradėtos laikyti "Lazio" ir "Roma" grumtynės. Stadio Nazionale 1934 metais Stadio Nazionale vyko pagrindinės pasaulio futbolo čempionato rungtynės. Žiūrėti finalo, kuriame Italija vargais negalais įveikė Čekiją, susigrūdo 55 tūkstančiai (oficialiais duomenimis 50 tūkst.) aistruolių. Finalas, "mėlynąją" komandą pavertęs auksine, tokios pat šlovės auksu turėjo papuošti ir Nazionale stadioną. Deja, jo likimas buvo kitoks. Karo metu arena išnaudota visiškai nesusijusiems su sportu tikslams. Stadio Nazionale, kaip ir vėliau Santjago Nacionalinis stadionas, tapo valdžios represijų vieta. Žydų getas, sprogmenų saugykla, parašiutininkų stovyklos, meno dirbinių slėptuvės – šie ir daugelis kitų, gal būt šiandieninei istorijai dar nežinomų vaidmenų teko Stadio Nazionale likimui. Pasibaigus karui, senasis stadionas visuomenei kėlė slogius prisiminimus. Pirmaisiais Maršalo plano įgyvendinimo metais valstybės ekonomika sustiprėjo tiek, jog leido svajoti apie naujos sporto arenos statybą. 1952 m. Romos šiauriniame Foro rajone buvo pastatytas 82 tūkstančių vietų Stadio Olimpico. Tais pačiais metais į jį persikėlė abu sostinės klubai "Roma" ir "Lazio". Dar po metų senasis Stadio Nazionale buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus. Naujasis Stadio Olimpico įkūnijo vieną moderniausių savo meto inžinerinių architektūrinių sprendimų. Jo autorius – architektas A.Vitellozzi. Arenos ilgis – 107, plotis – 68, aukštis – 13 metrų. Stadiono aukštingumas – 17 metrų virš jūros lygio. Stadio Olimpico įrengtas plynaukštėje tarp Tibro upės ir Monte Mario kalvos. Statinio paskirtis – universali. Kadangi arena buvo projektuojama orientuojantis į 1960 metų Romos olimpines žaidynes, ji, kaip ir Miuncheno stadionas, daugiau laikytina lengvosios atletikos nei futbolo citadele. Stadiono forma primena ištęstą lėkštutę, kurioje atstumas nuo viršutinių eilių iki aikštės gerokai tolimesnis nei klasikiniame futbolo stadione. Stadio Olimpico iki 1990 m. Pasaulio čempionato Kaip bebūtų, tai nesutrukdė arenoje surengti daug įspūdingų futbolo susitikimų. "Liverpool" klubo gerbėjai turėtų Stadio Olimpico mylėti taip pat kaip Anfield areną. 1977 bei 1984 metais jame vyko tuometinės Europos taurės finaliniai mačai, kuriuose triumfavo būtent "raudonieji". Antrąjį kartą Olimpico stadione buvo dramatiškai nugalėta pati šeimininkė - "Roma" ekipa. Rengiantis pasaulio futbolo pirmenybėms stadionas patyrė nemažai permainų. Viršutinės tribūnų eilės pritrauktos arčiau žaliosios vejos, išgilinant stadiono panoramą. Jų vietoje uždėtas skaidrus slankiojantis tefloninis stogas. Kapitaliai pertvarkytos visos tribūnos, išskyrus Tribuna Tevere. Galima sakyti, jog taip stadionas atgimė antrą kartą. Dabartinis Stadio Olimpico Svarbiausi futbolo metraščio puslapiai į Stadio Olimpico istoriją buvo įrašyti 1990-aisiais. Deja jie nebuvo džiaugsmingi žydriesiems bei jų gerbėjams. Stadio Olimpico regėjo Squadra Azzurra pergales prieš Urugvajų aštuntfinalyje ir Airiją ketvirtfinalyje. Deja, pusfinalio mače Neapolio Sao Paolo stadione saviškiams prieš argentiniečius nepadėjo net šventieji. Finalas, įvykęs Stadio Olimpico, italų skausmui tapo renginiu, kuriame jiems teko tik pasyvių stebėtojų rolės. Arenos istorijos baigiamasis optimistinis akcentas – 1996 metai. Būtent tada Stadio Olimpico įvyko Čempionų lygos finalas, kuriame Senoji Senjora "Juventus" ekipa triumfavo prieš Amsterdamo "Ajax". Pirmasis ciklo straipsnis: 1930 m. Urugvajus. Estadio Centenario – valstybės simbolis.