Tribūna: R.Koemanas ir "Barcos" nugalėtojų komanda

2006-05-05 16:14 © Eurofootball.lt

Artėjant Europos futbolo sezono kulminacijai - Čempionų lygos finalui - jo dalyvių sirgaliai negalėdami sulaukti įsimintinų rungtynių kartais atsiverčia ir šlovingus istorijos puslapius. Šį kartą "Tribūnos" skyrelyje "Barcelona" klubo sirgalius slapyvardžiu Zebediejus nusprendė prisiminti vienintelį savo mėgstamos ekipos triumfą ir tos pergalės didvyrį Ronaldą Koemaną bei kitame straipsnelyje pažvelgti į dabartinio katalonų klubo žvaigždyno iškovotus titulus. Primename, kad savo straipsnius galite siųsti adresu [email protected]. Ronaldas Koemanas Smūgis... Jį buvo galima apžaisti vienas prieš vieną. Kadangi jis neturėjo gero startinio greičio, jį buvo galima aplenkti. Kadangi nepasižymėjo grenadierišku ūgiu ir negalėdavo aukštai iššokti, prieš jį buvo galima laimėti oro dvikovą. Jis darydavo taktines klaidas – nepasirinkdavo geros pozicijos, kartais nespėdavo išeiti iš baudos aikštelės, kai partneriai darydavo dirbtinę nuošalę. Tačiau visi šie žaidėjo minusai pasimiršdavo, kai R.Koemanas nueidavo mušti baudos smūgio. Įprastu rūsčiu akmeniniu veidu neskubėdamas ant žolės pasidėdavo kamuolį, žvilgtelėdavo, kur "sienelė" ir vartininkas. Smūgis kaip iš patrankos... Kamuolys vartuose. Bet kokia trajektorija, į bet kurį vartų tašką – viršutinį ar apatinį vartų kampą, suktą ar tiesia trajektorija... Nuo Michelio Platini laikų Europoje nebuvo futbolininko su tokia virtuoziška smūgio technika ir tuo pačiu – turinčio tokį smūgį. Beje, paradoksas, bet teisybė – Ronaldas Koemanas, gynėjas (!!!) iš baudos smūgių pelnė daugiau įvarčių, nei atakuojantis saugas legendinis Platini. "Aš nieko negaliu padaryti, kai jis smūgiuoja. – pasakojo vienas iš geriausių to meto vartininkų Andoni Zubizaretta. – Matau ir smūgio momentą, ir kur lekia kamuolys. Tačiau negaliu kamuolio nei pagauti, nei atmušti. Taip smarkiai jį moka spirti Koemanas...". Karjera Ronaldas Koemanas gimė 1963 m. kovo 21 d. Jo tėvas Martinas 18 metų buvo profesionalus futbolininkas, vėliau dirbo "Groningen" vadybininku. Vyresnysis brolis Ervinas žaidė Olandijos rinktinėje. Tad talentingo vaikino kelias buvo nuspręstas iš anksto – futbolas. Deja, prasimušęs į "Ajax" pagrindinę sudėtį jaunasis Ronaldas kažkuo neįtiko Johanui Cruyffui ir turėjo palikti klubą. Tačiau tai išėjo į naudą tiek pačiam žaidėjui, tiek amžinam "Ajax" konkurentui PSV. Per du metus Eindhoveno klube Koemanas ne tik gerai gynėsi, bet ir mušė įvarčius, tad Barselonos treneriu tapęs Cruyffas buvo priverstas pakeisti nuomonę apie Ronaldą. Trenerio reikalavimu Koemanas buvo pats pirmasis jo pareikalautas įsigyti žaidėjas. Į "Barcą" jis perėjo už milžinišką tiems laikams sumą – 7,5 mln. dolerių. Ir reikia pasakyti, kad nuo Koemano prasidėjo garsiosios Cruyffo Barcos, arba, paprasčiau – "Svajonių komanda" lipdymas. Jis buvo ta pirmoji naujojo statinio plyta, o gal – pamatas... Komandoje blizgėjo Romario, Michaelis Laudrupas, Hristo Stoičkovas, A.Zubizaretta, Sergi, Abelardo, Julio Salinas, Josepas Guardiola. Tačiau kitos žvaigždės galėdavo viena kitą keisti, sėdėti ant suoliuko, o Koemanas gynybos arba aikštės vidury buvo neliečiamasis. 1990 metų sezone vidurio gynėjas Koemanas įmušė tris įvarčius 1/16 Taurių laimėtojų taurės etape į turkų "Trabzonspor" vartus. 1991/1992 metų sezone Koemanas parodė neįtikėtiną rezultatyvumą įmušęs 16 įvarčių. 1993/1994 m. Čempionų lygoje Koemanas iš viso tapo rezultatyviausiu "Barcos" žaidėju, nes įmušė 8, o pagrindinis puolėjas Stoičkovas teįmušė 7 įvarčius. Beje, stebėtina, bet faktas – Koemanas beveik visą laiką būdavo rezultatyviausių "Barcos" žaidėjų sąrašuose. Netgi įkopęs į trisdešimtmetį. Ir ne bet kokios "Barcos" – o garsiosios Cruyffo "Svajonių komanda" – kuri mušdavo daugiausiai įvarčių Europoje... 1994 m. Koemanas įmušė 11 įvarčių. Tiek pat, kiek ir Stoičkovas. Tiesa, tame sezone net 30 įvarčių pelnė Romario. Tačiau po metų, kai Romario išėjo, Koemanas kartu su pagrindiniais puolėjais H.Stoičkovu ir Jordi Cruyffu įmušė po 9 įvarčius. Beveik kiekviename sezone jis mušdavo nuo 10 iki 20 įvarčių. Beveik visus po baudos arba tolimų smūgių "iš žaidimo". 1994 m. Čempionų lygos pusfinalyje su "Porto" Koemanas įmušė bene vieną iš gražiausių Lygos ir savo įvarčių: gavęs kamuolį aikštės viduryje, jis vos perėjęs centrinį ratą pakėlė galvą ir pastebėjo, kad laisvų "Barcos" puolėjų nėra, o svečių vartininkas tolokai išėjęs iš vartų. Smūgis... Ne "parašiutas", tikintis pataikyti į vartų stačiakampį, bet galingas smūgis, ir kamuolys per pusę aikštės sviedinio greičiu įlėkė į vartus... Kaip tik dėl tokių smūgių Nou Campe Koemanas ir buvo garbinamas. 1995 m. birželio 11 dieną cules atsisveikindami su viena iš "Barcos" legendų per visą tribūną iškėlė milžinišką plakatą "Adios, Ronald". J.Cruyffas atsisveikindamas su savo numylėtiniu, pateisinusiu visas į jį sudėtas viltis, įteikė specialiai nuo savęs asmeninę dovaną, o prezidentas Josepas Lluisas Nunezas padovanojo Koemanui... vilą Barselonos priemiestyje, ant skardžio prie Viduržemio jūros. Beje, toje viloje Koemanas mėgsta leisti laiką ir dabar. Jis joje svečiavosi netgi ruošdamasis 1/4 rungtynėms, kai susitiko dvi jo komandos: treniruojama Lisabonos "Benfica" ir jį garsiu padariusi "Barca". Baigęs futbolininko karjerą Ronaldas Koemanas, kaip dauguma garsiosios to laikotarpio "oranžinės rinktinės" narių (Rijkaardas, van Bastenas, Gullitas) tapo treneriu. Treniravo "Vitesse". Perėjęs į "Ajax" du kartus tapo Olandijos čempionu ir laimėjo Olandijos taurę. Po "Ajax" nesėkmių Europoje atsistatydino, ir nors kvietė "Valencia", išvyko į Portugaliją. Sėkmingas "Benfica" žygis iki Čempionų lygos ketvirtfinalio liudija, kad Koemanas – neblogas treneris, sugebantis iš komandos išspausti daugiau, nei įmanoma. Svarbiausias gyvenimo įvartis Daug gerų žaidėjų buvo "Barcoje" ir "oranžinėje" rinktinėje. Daug perspektyvių trenerių yra Europoje. Kodėl tiek vietos skiriame Ronaldui Koemanui? Dėl Įvarčio. To, Vienintelio... 1992 metų gegužės 20 d. 80 tūkstančių dabar jau sugriauto "Wembley" stadiono žiūrovų ruošėsi stebėti finalinę Čempionų lygos kovą ir dviejų garsių puolėjų – Stoičkovo iš "Barcos" ir "Sampdoria" goleodoro Gianluca Vialli dvikovą. Ir Vialli, ir Stoičkovas buvo labai pastebimi aikštėje ir prie varžovų vartų. Ne tik smūgiavo, veržėsi, bet abu po sykį ir vartų skersinius sudrebino. Tačiau baigiantis pagrindiniam laikui švieslentėje vis dar švietė du nuliai. Pratęsimas... 112 minutę vokiečių teisėjas parodė, kad už 25 metrų nuo "Sampdoria" vartų reikia mušti baudos smūgį. Nors atstumas buvo gana tolimas, "Wembley" tribūnos ėmė skanduoti: "Kuuuman!! Kuuuman!!!". Raudonplaukis olandas su geležine veido išraiška, kuri labiau tinka kino filmuose vaidinti esesininkus, neskubėdamas, kaip visada, atidžiai deda ant vejos kamuolį. Nuleidęs galvą kaip visada, iš padilbų vieną vienintelį kartą žvilgteli į vartininką. Atsitraukia nuo kamuolio keletą žingsnių, prieš įsibėgėdamas dar kartą įvertina "sienelę", vartininko poziciją. To užtenka, kad milimetro tikslumu apskaičiuotų kamuolio skrydžio trajektoriją, vartininko reakciją ir galimą šuolio kryptį. Smūgis. "Kumaniškai" stiprus ir tikslus. Kamuolys gražia trajektorija apsuka italų "sienelę" ir neliesdamas beviltiškai šoktelėjusio Pagliucos rankų lekia į apatinį vartų kampą... "Aš nė nemačiau, ar kamuolys pataikė į vartus, - vėliau pasakojo Koemanas. – Supratau tai iš stadiono reakcijos"... Ir tada rudaplaukis gynėjas neįprastais gelsvai – oranžiniais to sezono Barcos spalvų marškinėliais iškėlė rankas viršun ir nuo adrenalino pertekliaus pradėjo triumfuodamas bėgti per visą stadioną. Jis, nežinodamas kaip išreikšti džiaugsmą, kažką rėkė. Tik gerokai pasistengę komandos draugai pagaliau prisivijo Koemaną, parvertė jį ant "Wembley" vejos... Sirgaliai rėkė "Tu Dievas", redaktoriai rytdienos laikraščių numeriams jau rinkosi kuo didesnius šriftus, kad po Koemano nuotrauka išsitektų užrašas "Collosal"... Tačiau dar reikėjo sužaisti 8 minutes. "Barca" jau du kartus buvo pralaimėjusi Čempionų lygos finalus. Tačiau tik ne šį kartą. Tik ne Svajonių komanda... Kaip įrodymą, kad "Barca" pergalės neatiduos, jaunąjį Guardiola pakeitė komandos veteranas Alesanco, kuriam Zubizaretta iš karto įteikė kapitono raištį. "Barca" ramiai kontroliavo kamuolį, neleisdama "Sampdoria" kontratakuoti. O kai nuskambėjo finalinis teisėjo švilpukas, "Barcos" žaidėjai trenkė žemėn tą gelsvą uniformą, persirengė blaugranos marškinėliais... Koemanas pagaliau suprato, kad tai ne tik svarbiausias jo gyenimo įvartis. Kai jo rankose atsidūrė Taurė, jis pagaliau suprato, kad tai "Barcos" taurė. Vienintelė per tiek metų. Dėl jos prakaitą liejo, gyslas tampė ir kaulus laužėsi šimtai žaidėjų blaugranos spalvomis. Tačiau taurę gaudavo kiti. O tą, vienintelę, 1992 metais iškovojo gynėjas Koemanas. Kartu su kitais komandos draugais... Todėl ir parašiau apie Koemanas. Todėl jį aplodismentais sutiko Nou Camp, kai Koemanas su "Benfica" atvažiavo užkirsti kelio "Barcos" triumfo žygiui 2006 metais. Šį kartą Koemanui nepavyko. Ir vėl jis tuo nusipelnė "Barcai"... Tačiau išaugo nauja cules karta. Atsirado nauja Svajonių komanda. Šį kartą vedama ne Didžiojo Cruyffo, bet tą vardą dar tik bandančio užsitarnauti Franko Rijkaardo. Ir nors nėra Stoičkovo, Laudrupo ar Zubizarettos, turime Victorą Valdesą, Carlesą Puyolį, Deco, Xavi ir kitus, nusipelniusius Paryžiuje iškelti Taurę, kurią prieš 14 metų jau kėlė įvarčio autorius... ir gal nereikės apie kito Įvarčio autorių bandančiam parašyti straipsnio autoriui vėl laukti ilgų 14 metų?? Nugalėtojų komanda Vieno iš autoritetingiausių Ispanijos sporto leidinių "Mundo Deportivo" darbuotojai paskaičiavo, kad antrą kartą Campeones tapusioje "Barcelona" žaidžiantys žaidėjai jau yra iškovoję per savo karjerą 132 titulus. Labiausiai komandoje tituluotas - švedas Henrikas Larssonas. 34 metų puolėjas per savo ilgą karjerą jau iškovojo 14 taurių, kurios turi nacionalinę ar tarptautinę reikšmę t.y. laimėtos turnyruose, oficialiai įtrauktuose į UEFA arba FIFA tvarkaraščius. Du čempionų titulus H.Larssonas iškovojo Olandijoje su "Feyenoord", net 9 - Škotijoje su "Celtic" ir tris taures - su FC Barcelona. Nedaug nuo švedo atsilieka jo draugas Giovanni van Bronckhorstas, savo sąskaitoje turintis 13 titulų - 1 su "Feyenoord", 5 su Glazgo "Rangers", 4 su "Arsenal" ir tris su "Barca". Tačiau ne skaičiuose esmė. Jeigu vertintume pagal reikšmę, tai labiausiai tituluotas "Barcelona" žmogus - Deco. Jis turi 11 titulų ir jų tarpe Čempionų lygos bei UEFA taures, du kartus Portugalijos čempionas ir tris kartus Portugalijos taurės laimėtojas, po vieną kartą laikė Ispanijos ir Portuga;lijos supertaures. Du kartus Deco su Barca jau laimėjo ir Primerą. Jis - vienintelis žmogus Barselonoje, galintis vadintis Europos klubiniu čempionu (su "Porto"). Didžiausia klubo žvaigždė Ronaldinho gali pasigirti tik 5 titulais, nes nei su "Porto Alegre" Brazilijoje, nei su "P.S.G "Prancūzijoje nelaimėjo nieko. Tačiau vien tik 2002 metų WC čempiono titulas atsveria bent dešimt kitų žaidėjų laimėtų taurių... Be, šio, pagrindinio, Pasaulio čempiono titulo, Ronaldinho dar gali didžiuotis su Selecao laimėjęs Copa America, o su Barca - dvi Primeras ir Ispanijos Supertaurę. Samuelis Eto'o nugalėtojų titulu džiaugėsi 7 kartus. Taures jis kėlė ne tik "Barcos", bet ir Kamerūno rinktinės bei "Mallorca" gretose. Edmilsonas savo sąskaitoje turi 10 taurių. Didžiąją jų dalį jis laimėjo kaip "Lyon" žaidėjas (3 Prancūzijos čempionatai, Prancūzijos taurė ir supertaurė). Su "Barca" taip pat laimėti 3 titulai. beje, jis kartu su Selecao laimėjo ir 2002 metų Pasaulio čempiono titulą (nors žaidė, švelniai tariant, mažokai). Labiausiai neturtingi - patys "Barcelona" žaidžiantys ispanai. Victoras Valdesas, Carlesas Puyolis, Albertas Jorguera, Olegueras, Gabri ir Andresas Iniesta gali pasigirti tik pastarųjų metų "Barcos" titulais. Xavi turi viena Ispanijos Supertaure daugiau. Messi dar nekėlė virš galvos jokios suaugusiųjų sporte vertinamos taurės, tad jam su Santi Ezquerro dar viskas prieš akis... Tačiau į sąrašą ispanų žurnalistai neįtraukė labiausiai tituluoto "Barcelona" žmogaus trofėjų. Trenerio Franko Rijkaardo su Olandijos rinktine, "Ajax", "Milan" laimėtų trofėjų kolekcija nusvertų visų likusių žaidėjų taures: 1988 m. Europos čempionas 5 kartus Olandijos čempionas (1982, 1983, 1985, 1994, 1995 m.) 3 kartus Olandijos taurės laimėtojas. 2 kartus Italijos čempionas (1992, 1993 m.) 3 kartus Europos čempionų taurė 1989, 1990, 1995 m.) 2 kartus Europos Supertaurė (1989, 1990 m.) 2 kartus Tarpkontinentinė taurė (1989, 1990 m.) Kaip treneris - 2004/2005 ir 2005/2006 metų Ispanijos čempionas Belieka visiems čia išvardintiems žaidėjams palinkėti, kad jų kolekcija dar pasipildytų po gegužės 17-osios Čempionų lygos finalo...