© Eurofootball.lt
"%c00319" nelaimėjo Europos čempionų taurės su superžvaigždėmis, jie ją laimėjo su neprisitaikėliais, iš kurių garsesni buvo tik Johnas Robertsonas, Trevoras Francis ir treneris Brianas Cloughas. [link="http://www.eurofootball.lt/index.php?page=articles&id=7571"]Pirmoje straipsnio dalyje[/link] pamatėme nepaprastą komandos kelią Europos futbolo viršūnės link, o antroje – toliau žvelgsime į žmones, kurie pavertė svajonę realybe.
Ianas Bowyeris, neįvertintas didvyris saugų linijoje
[imgk]http://www.eurofootball.lt/img/news/forest/bowyer.jpg[/img] Kiekviena puiki komanda turi neįvertintą didvyrį ir šį vaidmenį "Forest" klube užėmė Ianas Bowyeris. Ekipai patekus į aukščiausią lygą jis niekada neturėjo nuolatinės vietos pagrindinėje sudėtyje ir dėl jos kovėsi su Archie Gemmillu, bet buvo pasirengęs kai to reikėjo, ir žaidė nuo mačų pradžios 1979 ir 1980 metų Europos čempionų taurės finaluose.
Saugas taip pat įmušė bene svarbiausią įvartį "Forest" istorijoje – pergalingą prieš "Köln" 1979 metų pusfinalio atsakomosiose rungtynėse.
"Mano didžiausias įvertinimas už tą įmuštą įvartį buvo kai grįžau į Rytų Midlendų aerouostą", - prisiminė Bowyeris – "Buvau didelėje eilėje susimokėti už stovėjimą mašinų aikštelėje ir Vivas Andersonas sušuko "Praeikite!” bei patraukė visus iš kelio tam, kad galėčiau atsidurti eilės priekyje.”
Kenny Burnsas, metų žaidėju tapęs "banditas"
[imgk]http://www.eurofootball.lt/img/news/forest/burns.jpg[/img] "Pamirškite, nenoriu, kad toks šlykštus šunsnukis kaip Kenny Burnsas terštų mano klubą. Banditų neperku." Tokia buvo Clougho reakcija, kai Tayloras pasiūlė, kad jie 1977 metų vasarą turėtų iš "Birmingham" įsigyti Kenny Burnsą. Glazge gimęs futbolininkas turėjo alkoholiko ir lošėjo reputaciją, bet Tayloras nujautė, kad Burnsas idealiai tiktų šalia Lloydo "Forest" gynybos viduryje ir nepasidavė.
Tayloras sekiojo paskui Burnsą po treniruotės iki namų, iki baro ir iki vietinės šunų lenktynių aikštelės. "Jis buvo auksinis.", - pasakojo Tayloras – "Niekada nekovodavo ir niekada nesinervindavo." Cloughas nusileido ir po to, kai nusivedė Burnsą į kvapiųjų pelėžirnių parodą, įsigijo jį už 15 tūkstančių svarų.
"Kennethas", kaip jį primygtinai vadino Cloughas, padėjo "Forest" laimėti lygą ir 1978-aisiais buvo išrinktas geriausiu metų žaidėju. Į vidurio gynėjo poziciją persikėlęs žaidėjas rungtyniaudavo kietai, niekada nebijodavo kovoti dėl kamuolio ir lakstydavo su nuolatiniu niurnėjimu veide.
Nedaugeliui puolėjų pavyko jį pergudrauti. 1980 metų Čempionų taurės finale prieš "Hamburger" jis rungtyniavo nuostabiai ir davė Kevinui Keeganui tiek mažai erdvės, kad "Auksinio kamuolio" laimėtojui teko ieškoti vietos aikštės viduryje.
Johnas McGovernas, "trapusis ir menkasis" talismanas
[imgk]http://www.eurofootball.lt/img/news/forest/mcgovern.jpg[/img] 1965 metais Cloughas ir Tayloras pastebėjo 15-os metų Johną McGoverną žaidžiantį bandomosiose rungtynėse. Abu strategai žinojo, kad jie užtiko kažką ypatingo, bet McGovernas dar vis buvo mokykloje, tad jiems teko prašyti direktoriaus leisti vaikinui tapti futbolininku.
Clougho noras buvo išpildytas ir McGovernas debiutavo trenerio vadovaujamoje "Hartlepool" ekipoje būdamas vos 16-metis. Vėliau McGovernas sekė paskui Cloughą į "Derby", po to į "Leeds", ir galų gale į "Forest". Niekas nesužaidė daugiau rungtynių už Cloughą. McGovernas buvo trenerio pasiuntinys aikštėje, jo kapitonas ir lyderis, tas žmogus, kuriuo Cloughas galėjo pasitikėti labiau už visus kitus.
Bet kartais atsitikdavo taip, kad škoto meistriškumą vertindavo tik Cloughas. McGovernas tikrai nebuvo žaidėjas, apdovanotas prigimtiniu talentu. "Niekada nepamiršiu direktoriaus, kuris manęs klausė, kodėl įsigijau kreivakojį, trapų ir menką silpnuolį.", - prisiminė Cloughas.
Praėjus keletui savaičių nuo jo atvykimo į "Forest", Cloughas pasikvietė McGoverną iš "Leeds", padarė jį kapitonu ir davė žaisti atraminio saugo pozicijoje aikštės viduryje, kur jis galėjo viską sutvirtinti. Netgi iki šiol tik Francui Beckenbaueriui pavyko būnant kapitonu iškelti Europos čempionų taurę daugiau kartų nei tai padarė McGovernas.
Garry Birtlesas, čempionu tapęs grindų montuotojas
[imgk]http://www.eurofootball.lt/img/news/forest/birtles.jpg[/img] 1974-ųjų rudenį Garry Birtlesas pasirašė peticiją, prašančią "Forest" į vyriausiojo trenerio postą pasikviesti Cloughą. Tada jis buvo besimokantis montuoti grindis 18 metų vaikinas, kuris stebėdavo "Forest" ir savaitgaliais žaisdavo mėgėjišką futbolą. Po poros metų Cloughas įsigijo Birtlesą iš "Long Eaton" už 2 tūkstančius svarų.
Nors jis buvo Clougho skvošo partneris, per artimiausius du sezonus Birtlesas pagrindinėje komandoje žaidė tik kartą. Tačiau 1978 metų vasarą "Forest" pardavė vieną rezultatyviausių ekipos žaidėjų Peterį Withe į "Newcastle". Buvo manoma, kad Cloughas prieš pasirodymą Europoje ruošiasi jį pakeisti garsesniu žaidėju, bet jis veikiau nusprendė duoti progą Birtlesui.
Tai buvo įkvėpiantis sprendimas. Atletiškas ir sunkiai dirbantis puolėjas su įvarčių uosle Birtlesas pirmą savo pilną sezoną klube baigė tapdamas rezultatyviausiu žaidėju ir Europos čempionų taurės laimėtoju. Įmušęs garsiojoje "Forest" pergalingoje pirmojo etapo dvikovoje prieš "Liverpool" jis vėliau pasižymėjo visuose etapuose kelyje link finalo.
Kitais metais prieš "Hamburger" Birtlesas užėmė labai neįprastą vaidmenį. Traumą gavus Trevorui Francisui jis atakos smaigalyje žaidė vienas. "Žaisdamas vienas puolime jis turėjo dirbti iš paskutiniųjų.", - sakė Cloughas – "Niekada nemačiau žaidėjo, apibėgusio tiek aikštės ploto kiek tai tą vakarą padarė Birtlesas."
Trevoras Francisas, puolėjas turėjęs beveik viską
[imgk]http://www.eurofootball.lt/img/news/forest/francis.jpg[/img] Milžinišką talentą turėjęs Trevoras Francisas dar prieš savo 17-ąjį gimtadienį įgijo produktyvaus puolėjo reputaciją "Birmingham" klube. Praėjus devyneriems metams Cloughas įsigijo "supervaikį" už rekordinę 1 milijono svarų sumą.
Francisas turėjo viską – greitį, techniką, atletiškumą ir įgūdį atsidurti reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Bet niekada nebuvę visiškai patenkinti įsigytu žaidėju Cloughas ir Tayloras įžvelgė vieną akį rėžiančią žaidėjo silpnybę: sugebėjimą smūgiuoti galva.
"Nuo tos dienos kai jį įsigijome, bandėme tai tobulinti," sakė Tayloras. Tai aiškiai suveikė, nes po trijų su puse mėnesio Francisas šoktelėjo prie tolimojo virpsto ir galva įmušė pergalingą įvartį į "Malmö" vartus 1979 metų finale. Tai buvo jo pirmosios rungtynės Europoje atstovaujant "Forest", nes iki tol padėti komandai puolėjas negalėjo.
Po metų Francisas tapo rezultatyviausiu "Forest" žaidėju. Jis buvo puikioje formoje - ketvirtfinalyje prieš Berlyno "Dinamo" Francisas įmušė du įvarčius ir sukūrė vieną, o susitikime su "Ajax" pasižymėjo dar kartą. Žaidėjas ruošėsi žaisti antrame iš eilės Europos čempionų taurės finale, tačiau likus ketverioms rungtynėms iki sezono pabaigos mače prieš "Crystal Palace" pasitempė Achilo sausgyslę.
Cloughas atsisakė leisti Francisui keliauti su komanda, tad jam teko keista patirtis būnant priverstinėse atostogose Prancūzijoje žiūrėti apginantį Europos čempionų titulą "Forest" per televiziją. Praėjus vos pustrečių metų po jo įsigijimo, "Forest" vėliau atgavo savo milijoną parduodami Francisą į "Manchester City".
Nepaisant sėkmės, kurią padėjo klubui pasiekti žaidėjas, buvęs puolėjas Cloughas vis tiek turėjo abejonių dėl Franciso: "Yra tokia mintis, kad jei Trevoras būtų turėjęs dalį Deniso Law temperamento, daugiau aršumo savo charakteryje, jis būtų galėjęs tapti vienu iš tikrų žaidimo legendų."
Martinas O'Neillas, jautęsis nereikalingas dešiniojo krašto saugas
[imgk]http://www.eurofootball.lt/img/news/forest/oneill.jpg[/img] Martinas O'Neillas iš šešerių metų praleistų klube prisiminė tik tris kartus, kai Cloughas jį pagyrė. Užuot tai daręs, Cloughas nuolat priekaištaudavo sakydamas: "Nors tu ir A lygio, bet kaip futbolininkas esi per drūtas."
Bet sunku būtų paneigti, kad O'Neillas nepadarė nieko gero: jis vadovaujant Cloughui už "Forest" sužaidė 250 kartų ir iškovojo nemažai titulų. Dešiniojo krašto saugas mušdavo daug įvarčių ir 1978/79 metų sezoną komandoje buvo antras pagal rezultatyvumą. Trauma jam sutrukdė dalyvauti 1979 metų finale, bet aukso medalį žaidėjas vis tiek gavo metais vėliau Madride.
Šiaurės Airijos rinktinės žaidėjas dažnai piktindavosi tuo, kad dauguma "Forest" atakų eidavo per kairįjį Robertsono kraštą. Cloughas aiškindamas kodėl taip atsitiko buvo atviras: "Koks tikslas tau duoti kamuolį kai kitame krašte žaidžia genijus?"
"Niekada nesijaučiau reikalingu "Forest" klube," atsiminė O'Neillas. - "Žaisdamas už Brianą ir Pete‘ą atidaviau visą širdį... Jeigu jie būtų mane daugiau padrąsinę, iš manęs būtų galėję išgauti 20 procentų daugiau." O'Neillas 1981 metais persikėlė į "Norwich", kur, jo nuomone, jis pagaliau tapo žaidėju.
Daug metų vėliau O'Neillas išaugo į puikų trenerį ir su jam asistavusiu senu komandos draugu Johnu Robertsonu vadovavo "Wycombe" bei "Leicester". Buvo tikimasi, kad jie sugrįš į "City Ground" kaip treneriai, ir tai vos neatsitiko 1993 ir 1997 metais, bet klubui nepavyko prisivilioti dueto ir už tai turėjo stebėti kaip jiems puikiai sekasi Glazgo "Celtic" klube, o po penkių metų šlovės Škotijoje buvę saugai persikėlė dirbti su Birminghamo "Aston Villa" ir sugebėjo per vasarą komandą iš lygos autsaiderio paversti sunkiai įkandamu "riešutu".
Dar būdamas "Leicester" klube, su kuriuo sugebėjo ne tik patekti į Anglijos "Premier" lygą, bet ir ten jį išlaikyti viršutinėje turnyrinės lentelės dalyje net keturis sezonus, O'Neillas iš savo buvusio trenerio Clougho sulaukė gerokai pavėluotų pagyrų: "Bet, kas, kam "Leicester" klube pavyksta padaryti bet ką daugiau, nei šoktelti aukščiau, yra genijus."
Tony Woodcockas, puolėjas įrodęs Cloughą klydus
[imgk]http://www.eurofootball.lt/img/news/forest/woodcock.jpg[/img] Kai Cloughas atvyko į "City Ground", atrodė, kad Tony Woodcoocko karjeroje nėra tęsinio. Jis buvo šiek tiek perspektyvus, bet nelabai daugiau. Iš pradžių jis nepadarė įspūdžio Cloughui ir treneris jį skolino "Doncaster" bei "Lincoln".
"Man patiko tas metas, kai buvau išnuomotas, buvo tikrai smagu," prisimena Woodcockas. "Turėjau gerus du mėnesius, nemažai kitų klubų rodė susidomėjimą, tad Cloughie mane susigrąžino ir pasakė: "Visi šie klubai teiraujasi dėl tavęs. Bet aš verčiau duosiu tau šansą įrodyti, kad klystu. "
Netrukus jis suprato klydęs. Woodcocko partnerystė su Peteriu Withe atnešė įvarčius, kurie padėjo 1977 metais pakilti aukštyn ir po metų lamėti lygos čempionų titulą. Praėjus dar metams Woodcockas jau buvo startinėje sudėtyje Europos čempionų taurės finalo varžybose ir gavo nugalėtojo medalį.
Bet po šešių mėnesių, sužaidęs 180 rungtynes ir pelnęs 62 įvarčius, tuomet jau Anglijos rinktinės nariu buvęs Woodcockas paliko "Forest" ir perėjo į Bundesligos klubą "Köln". Nors jam patiko žaisti Vokietijoje, desperatiškai išvykti jis nenorėjo. "Norėjau tam tikros sutarties, tačiau "Forest" pareiškė man tiek nemokėsiantis. Tačiau kai jie pareiškė sutinką, aš jau buvau davęs savo žodį "Köln" pasirašyti kontraktą su jais. "
Johnas Robertsonas, didvyriu tapęs "škotų apsileidėlis"
[imgk]http://www.eurofootball.lt/img/news/forest/robertson2.jpg[/img] Kai "Forest" privertinėjo visus pasiduoti Europoje, Clougho kalba komandai būdavo netikėtai trumpa. Kaip jis sakydavo "Tiesiog duokite kamuolį Robbo", arba kiek mažiau meilikaujant "duokite kamuolį storuliui."
Kresnas krašto saugas buvo "Forest" pagrindinė jėga puolant klubo neįtikėtiname sėkmės kelyje. Jis galėjo žaisti abejomis kojomis, atsidurti kairiajame saugų linijos krašte, ir tiek pradėti atakas, tiek būti pagrindiniu perdavimų iš krašto šaltiniu.
"Kiekvienas krašto gynėjas galvojo, kad gali jį prigriebti, ir nors jiems pavykdavo jį aplenkti, tai nebūdavo svarbu", - prisiminė Lloydas - "Tai galėjai pamatyti vėl ir vėl. Jo didelis storas užpakalis eidavo į dešinę, ir juo pasekdavo krašto gynėjas bei 30 tūkstančių žiūrovų. Tačiau Johnas staiga žengdavo į dešinę, surasdavo metrą laisvos vietos ir perduodavo kamuolį. Nemanau, kad jis žinojo, koks jis buvo geras žaidėjas. Jis nenutuokė, kokį poveikį jis darė visai komandai. Jis visiems suteikė pasitikėjimo savo jėgomis."
1998 metais Robertsoną Nottinghamo "Forest" sirgaliai išrinko geriausiu visų laikų žaidėju. Po Clougho ir Tayloro jis buvo žmogus, kuris daugiau nei bet kuris kitas sugebėjo išpildyti savo svajones. 1979 metais jis sukūrė įvartį, lėmusį pergalę Europos čempionų taurėje, o 1980 m. jis ignoruodamas abiejų trenerių šūkavimus nuo atsarginių suolelio prašant grįžti į gynybą pats įmušė nugalėtojų titulą apgynusį įvartį.
Kai Cloughas atvyko, Robertsonas, kuris fiziškai atrodė kaip vyras, kuris už Škotiją galėjo žaisti dartus, o ne futbolą, buvo parduodamų žaidėjų sąraše. "Jis galėjo būti sumautu aikštės prižiūrėtoju", - prisiminė Cloughas - "Jis buvo prastoje būklėje, turėjo viršsvorio, valgė per daug traškučių, rūkė per daug cigarečių ir atrodė nevalyvai... Bet šiame škotų apsileidėlyje buvo kažkokių neapibūdinamų savybių, kurios mane įtikino, kad jam galima būtų suteikti galimybę."
Netgi Tayloras, kuris paprastai palikdavo barimą savo partneriui, buvo toks supykęs, kad škotą trumpai ir aštriai šokiravo jam pasakydamas: "Gali išimti iš savo paso išimti žodžius "profesionalus futbolininkas"" ir apkaltino jį "gyvenant keptuvėje." Tokia šiurkšti sporto psichologija suveikė. Robertsonas kūrė ir mušė įvarčių bei sužaidė daugiau rungtynių nei bet kuris kitas žaidėjas "Forest" šlovės metais.
Cloughas prisiminė: "Jis buvo labai nepatrauklus jaunas vaikinas. Dažnai sėdėdamas šalia jo jausdavausi nekaip, nes palyginus su šiuo storu žemo ūgio vaikinu aš buvau kaip Errolas Flynnas (išvaizdus ir garsus 4-5 dešimtmečių Holivudo aktorius – aut.past.) Bet duokite jam kamuolį, metrą žolės ir jis buvo artistas, mūsų žaidimo Pikaso."
Kaip bebūtų ironiška po visos tos kritikos, kurios "škotų pasileidėlis" sulaukė iš trenerių dueto, Taylorui perėjus į "Derby" jie su Cloughu susiriejo būtent dėl Robertsono parašo, nes Tayloras pasikvietė žaidėją neįspėjęs buvusio savo bendradarbio "Forest" klube. Galų gale Taylorui pavyko persivilioti krašto saugą į savo naują komandą, bet tik po teismo sprendimo.
Tačiau netrukus po perėjimo į "Derby" Robertsonas susižeidė ir traumą išsigydęs nebedemonstravo tokio žaidimo, kokį rodė Nottinghame, o trumpam sugrįžęs į "Forest" buvo tik savo šešėlis ir baigė karjerą žemesnių lygų klubuose. Futbole Robertsonas išliko iki šiol – jis dirbo ir dar dirba asistentu Martino O‘Neillo vadovaujamose ekipose.
[link="http://www.eurofootball.lt/index.php?page=articles&id=7571"]Pirma straipsnio dalis[/link]
Lankytojų pageidavimu straipsnių ciklas gali būti pratęstas rašiniu apie Brianą Cloughą.
