R. Grigonė – perspektyviausių Europos teisėjų gretose

UEFA į geriausių Europos moterų teisėjų seminarą Nicoje pirmą kartą pakvietė atstovę iš Lietuvos – Rasą Grigonę.

Išskirtinio kvietimo į seminarą sulaukė 40 teisėjų, iš kurių dalis teisėjavo šių metų UEFA Europos moterų futbolo čempionate Anglijoje. UEFA surengdama šį seminarą pasiuntė žinutę visoms dalyvėms – sunkus darbas atvers naujas galimybes, tiek UEFA Čempionių lygoje, tiek kitose europinėse varžybose.

Rasa Grigonė pasidalino su LFF.lt svetaine savo įspūdžiais iš seminaro Nicoje, papasakojo kas motyvavo ją pasirinkti teisėjos kelią bei su kokiais iššūkiais susiduria teisėjos.

‒Atskleiskite, kaip įvyko atranka į šį seminarą bei kokia buvo Jūsų reakcija gavus kvietimą?

‒Apie seminarą sužinojau rugpjūčio 8 dieną, kuomet LFTA mane informavo apie gautą laišką. UEFA atstovai atrinko teisėjas į elitinę grupę ir į pirmąją grupę. Iš viso dalyvavo 40 teisėjų. Atvykus, mums buvo pasakyta, kad esame čia, nes UEFA tiki mūsų tolesniu darbu. Po 2022 metų Europos moterų futbolo čempionato pradedama ruoštis būsimam, todėl galima numanyti, čia tarsi pirminė atranka į pirmenybes, kurios vyks po 3 metų.

Nuotaikos, man gavus tokį kvietimą, tai pačios pačiausios – ir juoktis, ir verkti norėjosi. Tiek daug buvo dirbta dėl tokio kvietimo ir įvertinimo.

‒Kokie liko ryškiausi atsiminimai iš seminaro programos Nicoje?

‒Visos teisėjos į Nicą atskrido iki pietų, tad jau popietę prasidėjo kursai. Pirmą dieną mums buvo skirti video testai, paskiau teorijos testai. Kitą dieną iš ryto laukė fizinio pasirengimo testai. Grįžus turėjome paskaitas su mokomąja programa.  Tad turėjome įtemptą trumpą grafiką. Manau, kad organizatoriai norėjo pamatyti ir įvertinti mus trijose srityse: teorijos, video testų bei fizinio pasirengimo.

‒Kas asmeniškai labiausiai jus sužavėjo ir nustebino tų trijų dienų metu?

‒Sėdėti tarp pačių geriausių Europos teisėjų yra neapsakomas džiaugsmas. Supranti, kodėl jos pasiekė tokį lygį, nes matai jų profesionalų požiūrį, kaip seminare jos elgiasi. Sužavėjo aukščiausio lygio kursų kokybė, kadangi organizatoriai mokėjo sudominti visas, naudodami tiek humoro, tiek rimtumo prieigas. Ta vidinė motyvacija šimtą kartų dauginasi kiekvieną minutę, todėl man liks tik geriausi atsiminimai.

‒Seminare dalyvavo ir kelios arbitrės, kurioms yra tekę teisėjauti ir Lietuvoje. Ar pavyko seminaro metu pabendrauti su kitomis dalyvėmis ir sužinoti kokiais įspūdžiais jos dabar gyvena?

‒Nors grafikas buvo įtemptas, pavyko kažkiek pabendrauti ir susipažinti, persimesti žodžiais su kiekviena dalyve. Elitinės kategorijos teisėjos įprastai per metus porą kartų suvažiuoja ir jos nuolat tikrinamos treniruotėse. Jos gerai viena kitą pažįsta ir bendrauja, kadangi visos šiemet darbavosi Europos moterų čempionate, o tokie teisėjų seminarai, manyčiau, joms įprasti. Kalbant apie pirmosios grupės teisėjas, kai kurios jų dalyvavo UEFA „Core“ kursuose.

Visos suprato, ko atvažiavo į Nicą: buvo aiškiai ir paprastai pasakyta, kad jeigu nenorite siekti maksimalaus rezultato, tiesiog informuokite, nes tikrai yra daug laukiančių ir norinčių būti jūsų vietoje. Tuo man profesionalumas siejasi su paprastumu, nes tiesiai šviesiai yra pasakoma, kad iš teisėjų norima maksimumo ir bus suteiktos visos galimybės, jeigu matysis maksimalios pastangos.

‒Grįžkime į jūsų teisėjavimo karjeros pradžią. Kai apsisprendėte tapti teisėja, kas tuomet jus motyvavo bei ar svajojote, kad žengsite tokį ilgą kelią?

‒Kai buvau futbolo žaidėja, niekada neįsivaizdavau savęs kaip teisėjos, bet išėjo tokia situacija, jog kažkada manęs paprašė pateisėjauti mergaičių rungtynėse. Tąsyk atsakiau „žinoma“, manydama, jog nelabai bus ką ten teisėjauti, juk pati žaidžiu futbolą ir viskas bus paprasta. Visgi, kai pati pirmąkart bandžiau teisėjauti, supratau, kad nė velnio nemoku teisėjauti ir tai yra sunkus darbas. O pats esu toks žmogus, kai kažko nemoku, man reikia išmokti.

Imdamasi teisėjavimo, siekiau to išmokti iki galo, arba išvis to atsisakyti. Tad nuo to laiko užsikabinau, įsisukau ir stengiausi tobulėti. Man užbaigus futbolininkės karjerą, norėjau likti aikštėje. Būtent, teisėjos vaidmuo suteikė galimybę iki pat dabar likti aikštėje.

‒UEFA per pastaruosius metus daug skiria dėmesio moteris įtraukti į futbolo industriją, po žaidėjos karjeros skatinant pasirinkti teisėjos, vadybininkės ar kitas veiklos sritis. Jūsų akimis žiūrint, su kokiais iššūkiais dabar susiduria moterys teisėjos ir jas mėginama spręsti?

‒Manau, kad viena iš didesnių problemų, yra komplikuota galimybė siekti aukščiausio „kalibro“ specializacijos, kadangi kasdien reikia atlikti fizinį pasirengimą ir kitus veiksmus. Būtent, 7 kartus per savaitę, o kartais ir 2 kartus per parą. Tai susiriša su praktiniais klausimais: ar tai įmanoma suderinti su reguliariu darbu, su šeima, ar įmanoma kažko atsisakyti, kaip tai veikia finansinę padėtį? Juk ne kiekviena pradedanti futbolo teisėja gali sau tai leisti. Kol tau imami mokėti dideli pinigai už teisėjavimą, tenka nueiti didžiulį kelią, kuris yra metais matuojamas.

Labai sunku išlaviruoti, kai negauni pakankamai pinigų išgyventi. Profesionaliems teisėjams vyrams, manau, tai neatsiliepia taip smarkiai, nes jiems finansinės naudos iš futbolo rungtynių užtenka. Kiek kalbėjau su teisėjomis, kurios yra ir elitinėje kategorijoje, šiuo metu yra apie 10 moterų teisėjų Europoje, kurios gali sau leisti nedirbti papildomo darbo, jog išgyventų. Tad, manau, tai yra aktuali problema suderinti dvi sritis. Tu lyg ir nori save atiduoti 100 procentų, bet iš kur užsitikrinti finansinį stabilumą? Pavyzdžiui, jei tu eisi dirbti 8 valandas per dieną, tu jau nebebūsi 100 procentų atsidavusi treniruotėms ar kitkam, tai nepasieksi maksimalaus rezultato. Savotiškas užsuktas ratas.

Taip pat susiduriama su iššūkiais, kuomet moterys tampa neščios ir nėra aiški jų perspektyva sugrįžti į teisėjavimą. Ar išsaugoma teisėjos vieta, ar tolerantiškai laukiama, jog ji pasieks geriausią sportinę formą, o gal tiesiog tave jau „nurašo“? Daug paprasčiau yra apsisukti ir sakyti, kad toliau tik mėgėjiškai teisėjausi, nes einant profesionaliu keliu labiausiai gali kentėti tavo šeima. Toks yra tas sportas ir nėra ant ko pykti, bet gyvenime tenka daug ką aukoti bei išsikelti prioritetus.

‒Įdėtos pastangos nulėmė, jog per pastaruosius metus dar daugiau Lietuvos teisėjų gavo paskyrimus į tarptautines rungtynes ir seminarus, o tai sulaukė atgarsio futbolo bendruomenėje. Kas gali patraukti jaunąją kartą pasirinkti šią nelengvą, bet įdomią profesiją?

‒Lietuvoje labai mėgstama galvoti į ateitį, mąstant ką aš galiu pasiekti. Vienas iš variantų yra lygiuotis į geriausius dabartinius pavyzdžius, pavyzdžiui į Donatą Rumšą, pasiekusį didžiules aukštumas Europoje ir sulaukusį reikšmingų iškvietimų UEFA turnyruose. Žiūrint iš mano perspektyvos, jau vien pakvietimas į seminarą Nicoje parodo, kad yra galimybė kilti Europoje, nesvarbu iš kokios tu šalies bebūtum. Arba turėti suvokimą, kad gali būti pats pirmas, kuris pasieks dar daugiau, ir į tave lygiuosis ateityje.

Visada vaikams sakau, kad svarbiausia yra išbandyti viską, kas įmanoma – ar tai futbolas, ar teisėjavimas, ar šokimas – kad tu suprastum, ar tai skirta tau. Kol pati nepabandžiau teisėjauti, buvau kategoriška, kad tikrai futbolo teisėja nebūsiu.

Infrastruktūra Lietuvoje pamažu gerėja, jau atidarytas Dariaus ir Girėno stadionas Kaune su įsimintinu renginiu, o tai gali įkvėpti vaikus. Vaikai išvydo stadioną, tad tai gali palenkti juos pasirinkti žaidėjo kelią, ar teisėjo kelią. Reikia nesustoti, turime Lietuvoje turėti bent 10 stadionų, kad pradėtume lygiuotis į Europą ir sužavėti nuo mažumės žmones futbolu. Reikia plačiai skleisti, kokie yra futbolo privalumai ir galimybės, nes pasitaiko, kad pradedantys teisėjai nesuvokia savo potencialo, kad sunkiu darbu gali pelnyti teisę vykti į tarptautines rungtynes.