Pirmasis FK „Žalgirio“ komandos naujokas Rolandas Baravykas, prieš atvykdamas į Vilnių, galėjo dar sykį išbandyti save užsienyje, tačiau viską pasvėręs nusprendė atstovauti Lietuvos čempionams.
21-erių metų krašto gynėjas, galintis sėkmingai žaisti tiek dešine, tiek kaire koja, keturis sezonus gynė Klaipėdos „Atlanto“ garbę, su kuriuo sykį iškovojo sidabrą ir du kartus – bronzą. Lietuvos rinktinėje jau spėjęs debiutuoti futbolininkas buvo pastebimas jaunimo komandose bei dalyvavo gerai žinomų klubų peržiūrose.
R.Baravykas gerai supranta, kur atvyko ir suvokia, kad viską reikės įrodinėti iš naujo bei įgauti trenerio pasitikėjimą, kuris buvo labai juntamas uostamiesčio klube. Iš Šiaulių kilęs gynėjas išsamiai ir nuoširdžiai papasakojo apie savo karjeros pradžią, žaidimą „Atlante“, vykusias peržiūras užsienyje, naujus įspūdžius, patirtus „Žalgirio“ stovykloje, ir kitus pomėgius.
– Kas buvo pirmas futbolo treneris ir ar tai buvo vienintelis sporto būrelis vaikystėje?
– Pirmas sportas buvo karatė. Pradėjau lankyti, bet tėtis pasiūlė nueiti į futbolą – lankiau abi sporto šakas, o pirmas treneris buvo Vitalijus Daniličevas. Viskas buvo gerai, bet reikėjo pasirinkti vieną – arba karatė, arba futbolą. Medicinos centre sakė, kad dviejų sporto šakų gali būti per daug. Nereikėjo daug galvoti, tad pasirinkau futbolą.
– Kurį laiką rungtyniavai gimtojo miesto klubo dublerių komandoje. Kaip pavyko iki jos prasiskinti kelią ir kokiose pozicijose teko žaisti?
– Mano metų grupės išvis nebuvo – teko žaisti už 1994 metų komandą. Pradžioje sėdėjau ant suoliuko, bet po to įsivažiavau ir pradėjo sektis. Treneris pradėjo leisti į aikštę, kiekvienais metais vis tobulėdavau. Tapau svarbiu žaidėju, o vėliau padėdavau ir jaunesniems. Vėliau atsirado mano metų grupė – buvau jos kapitonu, viskas buvo gerai, kviesdavo žaisti ir už vyresnius. Vėliau mane pakvietė į Nacionalinę futbolo akademiją, bet po metų išmetė. Sakė, kad yra jaunesnių ir fiziškai stipresnių žaidėjų, dėl to jiems buvau nereikalingas. Grįžau į Šiaulius ir tai mane labai motyvavo, kai turėdavau laisvo laiko, eidavau į lengvąją atletiką asmeniškai dirbti su treneriu. Dėkojau treneriui Ričardui Podolskiui už viską, ką dabar turiu, bet jis visų laurų neprisiėmė.
Futbolą pradėjau žaisti puolėju, po to – centro saugu, vėliau – krašte gynyboje. „Flinto“ turnyre tapau geriausiu Lietuvos gynėju, bet man patinka pulti, kažką apsivaryti, todėl žaidžiau ilgą laiką sauguose. Vėliau patekau į „Šiaulių“ dublerius ir būdavau kapitonu, jei neateidavo žaidėjas iš pirmos komandos. Šešiolikos metų mane vėl pakvietė į NFA, žaidžiau už U-17 rinktinę mače prieš „Atlantą“. Treneris Antanas Vingilys pasakė, kad turiu žaisti tik gynyboje.
– „Atlantas“ taip pat neįsivaizdavo, jog gali žaisti saugu?
– „Atlantas“ mane pamatė kaip gynėją ir negalvojo, kad galiu žaisti saugu. Pasirašiau kontraktą ir pradėjau žaisti kaip gynėjas, nors buvau krašto saugas. Treneris netikėjo, kad galiu ten žaisti ir neduodavo šanso pasireikšti, nes sakydavo, kad per ilgai mąstau. Buvo įdomi situacija, kai su U-19 rinktine žaidėme prieš „Atlantą“ ir treneris Antanas Vingilys mane išleido 15 minučių kaip krašto saugą. Įmušiau įvartį, atlikau rezultatyvų perdavimą, bet treneris Konstantinas Sarsanija vis tiek liko prie savo nuomonės.
– Ar prisimeni debiutą „Atlante“ ir kaip tau iš šono atrodė sidabrinis 2013 metų sezonas?
– Pirmas sezonas „Atlante“ galėjo būti visiškai kitoks. Stovyklose buvau starto sudėties žaidėjas, gerai sekėsi. Gerai pamenu, kaip mače su „Rostov“ gyniausi prieš Edgarą Česnauskį, tačiau po stovyklų susirgau ir visas pasiruošimas nuėjo šuniui ant uodegos. Krašto gynėjais žaidė kiti žaidėjai, komanda iškovojo pergales ir treneris nieko sudėtyje nekeitė. Vėliau treneris pasakė, kad debiutuosiu, bet Evaldas Razulis treniruotės metu mane nugriovė ir lūžo ranka – teko kurį laiką lakstyti ratus. Debiutavau išvykos mače su „Šiauliais“, tada laimėjome 1:0, bet jis nebuvo toks saldus, kokio tikėjausi, kadangi teko žaisti su langete.
Komanda sužaidė labai gerą sezoną. Paskutinėse rungtynėse aš sėdėjau tribūnose, pirmavome 1:0 ir žinojome, kad „Žalgiris“ pralaimi. Mes dar patys „Bangai“ paskolinome Aurelijų Staponką, o jis įmušė po kampinio. Jie šventė įvartį tarsi laimėję čempionatą. Buvo gedulas ir žinau, kad „Žalgiris“, išgirdęs rezultatą, labai džiaugėsi. Gaila, kad negalėjau padėti komandai – teko ją palaikyti už aikštės. Toks futbolas: vieni – laimi, kiti – pralaimi.
– Kas dar įsiminė iš kitų trijų sezonų „Atlante“?
– Antro sezono pradžioje vėl žaidžiau mažai, nors stovyklose rungtyniaudavau starto sudėtyje. Buvau truputį šokiruotas – net galvojau, kad mane paleistų į „Šiaulius“, bet vėliau gavau laiko. Puikiai prisimenu 2014 metų čempionato paskutines rungtynes su „Kruoja“. Buvo taip šalta, kad mano plaukai net suledijo, bet po Luko Baranausko įvarčio pasiekiau turbūt aukščiausią įmanomą laimės lygį. 2015 metais mače su „Sūduva“ irgi buvo panašiai. Europos lygos rungtynėse su bulgarais ir suomiais nepasiekėme tinkamo rezultato, buvo gaila, nes nenoriu pralaimėti nė vienai komandai. Turbūt 2015 metų sezonas „Atlante“ buvo pats geriausias. Nuoširdžiai dėkoju visai „Atlanto“ administracijai už ten praleistus metus ir žaidėjams, kurie buvo su manimi ketverius metus, nes jie visi kažkiek prisidėjo prie mano atvykimo į naują komandą ir žingsnio pirmyn.
– Ilgai rungtyniavai jaunimo rinktinėse. Papasakok, kaip sekėsi jose rungtyniauti, su kokiais įsimintinais vardais teko susidurti.
– Eidamas į aikštę, negalvoju, prieš ką žaisiu. Nėra tokio vardo, kurio bijočiau. Einu žaisti ir man neįdomu, ar jis milijonierius, esame tokie patys ir tik po rungtynių paaiškės, kuris iš mūsų geresnis. Įsiminė vienas U-21 atrankos ciklas, kai buvau jaunesnis, teko žaisti prieš Angliją ir Velsą. Anglams pralaimėjome, kai Harry Kane‘as įmušė išėjęs po keitimo, o su Velsu apmaudžiai sužaidėme lygiosiomis, kai mačo pabaigoje praleidome įvartį po kampinio. Su olandais irgi po Grato Sirgėdo įvarčio išlyginome rezultatą, negalėjome patikėti, ką jis padarė, bet vėl praleidome po kampinio ir pralaimėjome.
– Rinktinėje 2015 metais debiutavai rungtynėse su Malta, taip pat nacionalinėje komandoje sužaidei dar porą rungtynių. Kaip sekėsi žaisti su Europos čempionatui pamatus baigusiais kloti lenkais?
– Debiutas nebuvo labai smagus. Išėjau po keitimo ir atrodė, kad viskas gerai sekėsi, bet antrą praleistą įvartį atsimenu puikiai. Varžovas bėgo su kamuoliu, aš jį vijausi, o treneris sakė, kad jis toks žaidėjas, kuris mėgsta žaisti efektingai – prakišti kamuolį tarp kojų ir panašiai. Pasivijau jį, bet jis man iškišo klyniuką ir pelnė gražų įvartį. Susiėmiau už galvos. Tik akimirkai atsipalaiduok ir tokios komandos gali pelnyti tokius įspūdingus įvarčius. Agentas minėjo, kad galiu būti iškviestas į rinktinę. Buvo įdomu ten važiuoti, nes prieš tą mačą su „Atlantu“ įveikėme „Žalgirį“, o aš susikivirčijau su Egidijumi Vaitkūnu ir Vytautu Lukša. Rinktinėje gerai priėmė, susidraugavome, buvo labai geras kolektyvas.
Agentas įspėjo, kad žaisiu prieš lenkus. Rungtynių dieną ir išvakarėse nusprendžiau pažaisti kompiuterinius žaidimus, kad užsimirščiau. Sugiedojome himną, o kai tą darė visas stadionas, man dėl tos atmosferos sukilo emocijos nuo galvos iki kojų. Negalėjau patikėti, kad visas stadionas gali taip giedoti himną. Nuaidėjo švilpukas, jaudulys dingo ir stadionas aprimo. Galėjome įmušti įvartį pirmą minutę, o netrukus gavau geltoną kortelę. Iš karto teko žaisti atsargiau, nes, gavus antrą kortelę, galvojau, kad teks pamiršti rinktinę. Žaidžiant prieš Jakubą Blaščykowskį, jautėsi visai kitas lygis. Atrodo, trūksta kelių centimetrų – reikia dar daug patobulėti, kad galėčiau ramiai gintis prieš tokius saugus. Galėjau sužaisti geriau, bet svarbiausia, kad nepraleidome įvarčio.
– Žaisdamas „Atlante“, dalyvavai „Bournemouth“ ir „Montpellier“ klubų peržiūrose. Kaip ten sekėsi?
– Gyvenau Klaipėdoje su Mariumi Adamoniu ir kaip tik dviese keliavome į Angliją. Žinoma, apsidžiaugėme. Viskas ten labai profesionalu: klubo bazėje yra šiltos, šaltos ir ledinės vonios, baseinas. Komandoje – paprasti žaidėjai, neišsišokę. Anglijoje viena treniruotė buvo su pagrindine komanda, o kitos toliau, tiek ir Prancūzijoje, buvo su U-21 komandomis. Man siūlė likti „Bournemouth“ jaunimo komandoje, bet aš visada gaudavau laiko Lietuvos čempionate, o ten jauniai turi mažai rungtynių.
„Montpellier“ klube iš karto treniravausi su jaunimo komanda. Mane ten vežė sporto direktorius, o aš nežinojau, kas ten mane paėmė iš oro uosto. Rūbinėje man atnešė rūbus, tačiau treningo alkūnės buvo purvinos, neišskalbtos. Labai mažai žaidėjų ten kalbėjo angliškai. Atrodė, ten visi apie mane rūbinėje prancūziškai kalba ir dar tas purvas ant alkūnių, bet reikėjo eiti į treniruotę ir parodyti, ką galiu. Prancūzijoje sekėsi gerai. Sakė, kad patikau dublerių treneriui ir mane vežusiam sporto direktoriui, vietos pagrindinėje komandoje nepažadėjo, bet pasakojo, kad netrukus derėsis su klubu ir treniruosiuosi su pagrindine komanda, o žaisiu už dublerius. Jaučiau, kad gerai sekėsi, nors Anglijoje buvo jausmas, kad tikrai ne viską padariau. „Atlantas“ išvyko į pirmą stovyklą, o manęs neėmė, nes sakė, kad skrisiu atgal į Prancūziją. Matyt, nesusitarė. Man ten daug ko nesakė, viską žinojo tik treneris ir agentas.
– Turbūt po 2016 metų sezono turėjai pasiūlymų iš užsienio, tačiau pasirinkai „Žalgirį“. Kaip viskas susiklostė?
– Kiek anksčiau susitikęs su agentu, pasakiau jam, kad nebevyktume į stipriausių Europos čempionatų komandas. Reikia žiūrėti realiai: nesu toks žaidėjas, kad manęs visi norėtų ir iš karto griebtų. Kalba buvo apie stipriausias Latvijos ir Lietuvos komandas. Pirmiausia, paskambino treneris Valdas Dambrauskas ir pasakė, kad domisi, po to kalbėjau su Mindaugu Nikoličiumi. Kai Klaipėdoje baigėsi kontraktas, susitikome, pakalbėjome ir man reikėjo nuspręsti. Prieš paskutines rungtynes su „Sūduva“ būčiau važiavęs į Balstogės „Jagiellonia“ klubo peržiūrą, bet treneris neišleido. Po to agentas sakė, kad galiu važiuoti į Lenkiją po sezono, bet likau prie „Žalgirio“, nes tai atrodė realus variantas. Vėliau atsirado manimi domėjęsis „Rostov“ klubas, bet man pasakė sąlygas, aš gerai pagalvojau ir nusprendžiau vykti į „Žalgirį“, užsitarnauti vietą ir toliau kilti karjeros laipteliais. Rusijos dublerių lygoje negali žaisti užsieniečiai, o pagrindinėje komandoje vietos negaučiau. Manau, kad vasarą būčiau grįžęs atgal į „Atlantą“ ir tai būtų žingsnis atgal, o ne į priekį. Manau, viską pasirinkau teisingai.
– Apibūdink pirmąsias treniruotes „Žalgiryje“: kokia tvyrojo atmosfera, kaip buvai priimtas ir kokie skirtumai treniruočių procese nuo „Atlanto“?
– Atėjau į rūbinę ir labai apsidžiaugiau, kad gavau 23-ią numerį, kuris man labai svarbus ir sėkmingas, norėčiau visada su juo žaisti. Žinau, kad su tokiu žaidė Saulius Mikoliūnas, bet jis norėjo trylikto, tad abu nebuvo nuskriausti. Komandoje pažįstu daugelį žaidėjų, su kuriais žaidžiau jaunimo ir nacionalinėje rinktinėje. Kai atvykau, nepajutau, kad esu svetimoje komandoje. Visi pasitiko gerai, atrodo, kad grįžau į savo komandą. Ateinu į treniruotę – rūbai sudėti, išskalbti, net nereikia galvoti, ką įsidėti. Tokie dalykai svarbūs. „Atlante“ daugiau teko dirbti fiziškai, kadangi Klaipėdoje neturime dengto maniežo, todėl oro sąlygos neleisdavo daug dirbti su kamuoliu. Pirma stovykla dažniausiai būdavo skiriama fiziniam pasirengimui, o „Žalgiryje“ fizinis darbas vyksta su kamuoliu.
– Gali sėkmingai žaisti abiem kojomis – tiek kaire, tiek dešine. Kaip pavyko ištobulinti savo techniką?
– Esu dešiniakojis, bet tėtis visada sakydavo, kad reikia žaisti abiem kojomis. Būdavo tokių treniruočių, kai sau sakydavau, norėdamas išlavinti kairę koją, kad treniruotėje viską darysiu tik su ja. Tokie žaidėjai daug kam reikalingi. Tėtis būdavo rungtynėse Šiauliuose, visada palaikydavo, bet tuo pačiu ir jausdavau spaudimą. Niekada nepasakydavo, kad gerai sužaidžiau, nors sužaisdavau puikiai. Būdavo ir pykčių, nes ir po gerų rungtynių sakydavo, kad kažko trūksta. Jeigu ne tėvai ir draugė Samanta su savo motyvavimu, nemanau, kad būčiau ėjęs toliau. Jų motyvacija vedė mane į priekį.
– „Žalgiryje“ teks susidurti su rimta konkurencija ir turbūt pats matei ne vieną skeptišką komentarą.
– Man nėra problema iš savęs pasijuokti, yra visokių žmonių. Kartais keista, kad nepažįstamas žmogus tavęs nepalaiko ir linki blogo. Situaciją pats gerai suprantu – atvažiavau kaip trečias krašto gynėjas, bet yra treniruotės ir ilgas sezonas. Man tereikia gauti šansą, juo pasinaudoti ir bus gerai. Nėra nieko neįmanomo: žinau, kad ilgametis „Žalgirio" žaidėjas ir kapitonas E.Vaitkūnas stabiliai žaidžia pagrindinėje sudėtyje, Donovanas Slijngardas taip pat yra labai geras žaidėjas. Bet man reikia konkurencijos, kad tobulėčiau. Jeigu jos neturėsi – netobulėsi. Jie irgi žino, kad aš kvėpuoju į nugarą, labiau stengsis ir komandos rezultatai bus dar geresni. Klaipėdoje buvo sunku, čia – dar sunkiau, bet man to reikia.
– Ką dar mėgsti veikti be futbolo ir kokie futbolininkai labiausiai imponuoja?
– Žaidėjas, į kurį visada žiūrėdavau, buvo Cristiano Ronaldo. Tai – puiki asmenybė ir pavyzdys daugumai futbolininkų. Kai tapau gynėju, labiausiai atkreipiau dėmesį į Dani Alvesą ir Marcelo. Mėgaujuosi Marcelo žaidžiamu futbolu. Labai mėgstu žaisti rusišką biliardą, bet nelabai turiu kolegų, su kuriais galėčiau pasitikrinti jėgas. Paskutinius metus Klaipėdoje labai mažai žaidžiau – truputį praradau formą, bet su vienu draugu Vilniuje tikrai pažaisime.
