Rusas Robinho iš tarptautinės arenos siekia išeiti su trenksmu

„Nesvarbu, ką daro tėvas, – juokėsi Robinho. – Mano sūnui visur svarbiausias Cristiano“.

Tačiau dabar galima pasiskolinti lietuviškų šaknų turinčio Bobo Dylano žodžius The Times They Are a-Changin' (laikai keičiasi – angl.). Robinho sužibėjo FIFA pasaulio salės futbolo čempionate Lietuvoje... ir pagaliau sudomino savo atžalas Ryaną ir Rebecą.

„Mano vaikai tikrai susidomėjo pasaulio čempionatu, – teigė jis interviu FIFA.com. – Jie žiūri visas mano rungtynes, turi komandos marškinėlius. Dukra Rebeca užsiima gimnastika, šokiais, bet čempionatas ją įtraukė. Ryanas taip pat susižavėjęs, kai mato savo tėčio įvarčius. Turiu pripažinti – vis tiek jo įkvėpimas yra Cristiano, ne aš. Turbūt niekas to nepakeis. Na, nebent jei laimėsiu pasaulio čempionatą (juokiasi – aut. past.)“.

Būtent į tai taikosi 38-erių žaidėjas, atstovaujantis Rusijos futbolo sąjungos komandai. Interviu FIFA.com jis papasakojo apie nesėkmingą finalą 2016 metais Kolumbijoje, artėjantį mūšį su Argentina ir apie paskutinį karjeros tašką rinktinėje.

– Praėjusio čempionato finale Argentinai pralaimėjote 4:5. Ką prisimenate iš tų rungtynių?

– Beveik nepažinojome Argentinos komandos. Tiesiog visiškai nebuvome įpratę žaisti prieš juos. Jie turėjo puikią kmandą, tačiau nežinojome, kaip tai atrodys aikštėje, ką reikš žaisti prieš juos. Buvome laikomi favoritais dėl istorijos – eliminavome Ispaniją, vėliau Iraną (kuris įveikė Braziliją). Turėjome puikią komandą, kuri čempionato eigoje žaidė vis geriau ir visus sužavėjo. Tačiau Argentina tikrai žino, kaip žaisti, jiems spaudimas nedaro įtakos. Net pralaiminėdami jie žaidžia tokiu pat stiliumi. Finale pirmavome, jie atsitiesė, tai jie sugeba nuostabiai.

Užtenka pažiūrėti į šio čempionato aštuntfinalio rungtynes su Paragvajumi. Jie atsilikinėjo 25 minutes, bet vėliau per keliolika minučių sugebėjo laimėti 6:1. Tai labai, labai pavojinga komanda, puiki komanda.

– Kokios bvo emocijos po to finalo?

– Rusai nebuvo žaidę pasaulio čempionato finale. Vien patekti ten – istorinis, didelis pasiekimas, tačiau buvau labai nusivylęs. Mes, brazilai, esame labai ambicingi, mus tenkina tik titulas. Ketverius metus dirbi galvodamas apie pasaulio čempionatą. Tame turnyre pasirodėme neįtikėtinai. Pralaimėjimas finale, tokiose apylygėse rungtynėse, paliko didelį kartėlį. Žinai, kad kitas čempionatas po ketverių metų, žinai, kokį kelią reiks nueiti norint pasiekti finalą. Sunku tam nusiteikti. Laimei, man pavyko ir esu čia norėdamas pasiekti dar vieną finalą. Bet tą pralaimėjimą Argentinai sunku ištrinti iš atminties.

– Ko tikitės iš ketvirtfinalio?

– Mums pavyko išlaikyti 2016-ųjų komandos branduolį. Manau, kad esame labiau patyrę, labiau pasiruošę žaisti su Argentina. Komandos pagrindas žaidžia Rusijoje. Gerai pažįstame vienas kitą, o daugelis kitų grandų turi žaidėjų skirtingose pasaulio vietose.

– Įmušėte nuostabius įvarčius prieš Uzbekistaną ir Vietnamą. Kuris jums patinka labiau?

– Manau, kad pirmasis. Sužaidžiau individualiai, bet nebuvo tinkamas kampas, todėl pabandžiau suklaidinti vartininką. Žinoma, labai džiaugiuosi įvarčiais, tuo labiau pasaulio čempionate, tačiau svarbiausia, jog tai buvo reikšmingi įvarčiai, padėjo komandai laimėti. Taip pat labai džiaugiuosi, jog atlikau rezultatyvių perdavimų, nes labiausiai mėgstu asistuoti komandos draugams. Už kurią komandą bežaisčiau, visuomet esu labai laimingas, kai galiu padėti komandos draugui tapti rezultatyviausiu žaidėju turnyre.

– Dėl šio titulo varžosi Ivanas Čiškala. Ką galvojate apie jį?

– Jo ateitis šviesi, jam dar tik 26-eri. Žaidėme kartu nuo tada, kai jam buvo 16 metų ir turime gerą abipusį pasitikėjimą vienas kitu. Jis – nuostabus žaidėjas, turi viską, kad galėtų tapti vienu iš geriausių pasaulyje.

– Kas, jūsų manymu, favoritai iškovoti pasaulio čempionų titulą?

– Manau, kad brazilai yra pagrindiniai favoritai dėl savo neabejotinos žaidėjų kokybės. Jie turi viską – aukščiausio lygio vartininką, gynėjus, kraštus, puolėjus. Jie turi geriausią komandą vertinant pagal individualų talentą. Taip pat Argentina – ne tik dėl jų sudėties, bet dėl to, kaip jie žaidžia.

– Ar tai – paskutinis jūsų pasaulio čempionatas?

– Jaučiuosi liūdnokai tai sakydamas, bet, ko gero, taip. Man jau 38-eri, kitas pasaulio čempionatas – už trejų metų. Bet dar nededu galutinio taško, galutinį sprendimą priimsiu po turnyro, ramiau. Tai yra trečias mano pasaulio čempionatas, žaisti šiame turnyre – viršūnė bet kuriam žaidėjui. Trūksta žodžių tai apibūdinti. Liūdina tai, kad nebeturėsiu šios neapsakomos patirties, tačiau norėčiau išeiti su trenksmu. 2016 metais žaidėme finale, o dabar atiduosime viską, kad iškovotume trofėjų.

*****

Jau rytoj mūsų Kaune laukia įspūdingas reginys – 2016-ųjų pasaulio čempionato finalo pakartojimas tarp Rusijos futbolo sąjungos bei Argentinos. Rusams tai yra šansas revanšuotis už nesėkmę tame finale, tuo tarpu Argentinai – dėti dar vieną žingsnį savo titulo gynyboje.