„Šilo” naujokas P.Valinčius: „Net neabejoju, kad pasieksime savo tikslus"

Povilas Valinčius – vienas iš naujų žaidėjų, papildžiusių „Šilo” ekipą. Tačiau adaptuotis jam daug laiko neprireikė. Per savo karjerą gynusio ne vieno klubo spalvas vartininko nuomone, „Šilas” turi visas galimybes pasiekti užsibrėžtus tikslus.

Praeitą sezoną Povilas gynė Klaipėdos „Atlanto” vienuolikės vartus. Uostamiesčio reprezentantų  gretose vartininkas žaidė 26-iose SMScredit.lt A lygos rungtynėse, kuriose į jo ginamus vartus buvo įmušti 24-i įvarčiai. Vienuolikoje rungtynių Povilui pavyko išlaikyti savo vartus “sausais”. Virš mėnesio laiko „Šilo” treniruotėse triūsiantis vartų sargas neabejoja savo ir komandos draugų galimybėmis. Nuo to ir pradėjome pokalbį.

Povilai, kaip apibūdintum Kazlų Rūdos „Šilą”, kokie susidarė įspūdžiai?

Visų pirma, ekipos kolektyvas – fantastiškas. Kai komandoje tokia atmosfera, ji gali padaryti labai daug. Tikiu šios ekipos galimybėmis ir neabejoju, kad savo užsibrėžtus tikslus pasieksime.

Susidarė įspūdis, kad į kolektyvą įsiliejai labai greitai ir … netgi gavai naują pravardę . Girdime, kaip komandos draugai kartas nuo karto pavadina tave Valančiūnu. Ar norėtum išmėginti su Jonu jėgas krepšinio aikštelėje, gal galėtum kuo nors nustebinti?

(Juokiasi) Matau, kad ši pravardė jau man “prilips”. Pažaisti prieš JV būtų labai įdomu. Puolime, manau, stengčiausi išnaudoti savo greitį, gal ir pavyktų, bet gynyboje prieš tokį „monstrą”  būtų tikrai riesta.

Savo karjeros metu teko ginti įvairių klubų spalvas, ir ne tik Lietuvoje. Kurie metai tau patys įsimintiniausi, galbūt sėkmingiausi?

Vienais iš įsimintiniausių laikyčiau metus, praleistus Vilniaus „Vėtroje”. Tada pradėjau žaisti A lygoje, pavyko laimėti pirmąjį medalį. Sėkmingai pasirodėme ir Europos turnyre, kur mūsų žygį nutraukė tik Londono „Fulham” klubas.

Povilai, o kodėl – futbolas? Ir kodėl – vartininkas?

Futbolas turbūt tik dėl to, jog tai buvo pirmas būrelis atsiradęs Kalvarijoje. Reikėtų padėkoti Vincui Plikaičiui, jog jis pradėjo rengti treniruotes. Jei ne jis, gal būtų atsiradęs kitas užsiėmimas ir nebūčiau tapęs futbolininku.

O del žaidybinės pozicijos – tai pora metų teko palakstyti ir aikštėje. Galbūt nekaip sekėsi, o gal treneris pamatė kažkokias perspektyvas, bet vieną dieną pastatė į vartus ir nuo to laiko ginu juos iki dabar.

Vartininkas – išskirtinė figūra komandoje. Kokie bruožai, tavo manymu, yra svarbiausi, kad galėtum sėkmingai žaisti šioje pozicijoje?

Sakyčiau, jog tai būtų žaidimo „skaitymas”, sugebėjimas nuspėti ,kaip pasikeis situacija už kelių akimirkų,  tinkamos pozicijos užsiėmimas ir … nebijoti praleisti įvarčio. Taip pat labai svarbu – vidinė ramybė. Kai vartininkas ramus, pasitikintis savimi, tai persiduoda visai komandai.

Žaidžiant pasitaiko ir klaidų, o vartininkų klaidos labai matomos. Kaip į jas reaguoji, ar turi kokį nors nusiraminimo receptą ?

Klaidos – žaidimo dalis. Deja, ne pati maloniausia, bet neišvengiama. Padarytas klaidas gerai išanalizuoju ir stengiuosi jų nekartoti. Dažnai sekančią diena po varžybų pasižiūriu rungtynių įrašą, nesvarbu, ar jos buvo sėkmingos, ar ne. Mėgstu save pamatyti iš šono ir įvertinti savo pasirodymą.

Pasižymi gera reakcija. Ar tai – įgimta, ar ištreniruota ? Yra vartininkų, kuriems labai svarbu išlaikyti savo vartus “sausais”, esant bet kokiam rezultatui. Koks tavo požiūris į tai?

Dėl reakcijos, tai vis tik manau, kad tai daugiau – įgimtas dalykas. Žinoma, yra pratimų, kurie ją pagerina, bet vien pratimais reakcijos neištreniruosi.

Futbolas yra komandinis sportas, tad už tuos „sausus” vartus svarbiau yra komandos pergalė. Žinoma, visada smagu nepraleisti įvarčio, bet verčiau sutikčiau, kad komanda laimėtų rezultatu 6:5, nei kad sužaistų lygiosiomis 0:0.

Teko girdėti legendinio „Žalgirio” laikų vartininkų pasakojimus, kokį įspūdį jiems darydavo Roberto Fridriko smūgių stiprumas. Ar savo karjeroje teko susitikti su žaidėjais, pasižyminčiais išskirtiniais savo stiprumu ar tikslumu smūgiais?

Rumunijos klube teko žaisti su  urugvajiečiu Juanu Albinu. Jo baudos smūgiai iš 20-25m atstumų buvo kažkas neįtikėtino. Esant gyvatvorei, jis iš 4 smūgių dažniausiai įmušdavo net 3. Apie šio žaidėjo meistriškumą daug pasako tas faktas, kad pats Ikeras Casillasas 8 kartus po jo smūgių traukė kamuolį iš tinklo.

Na, o jei per treniruotę iš jo 4 smūgių pavykdavo atremti bent 2, tuomet  Juanas vaišindavo mane putojančiu gėrimu (Povilas šypteli).

Apie Rumunijos futbolą teko girdėti įvairių nuomonių, kartais ir nevienareikšmių. Kokie tavo paties įspūdžiai?

Pirmiausiai krito į akis, kad žmonės ten labai mėgsta futbolą, gyvena juo. Mums žaidžiant su silpnesniais varžovais, autsaideriais į stadioną rinkdavosi apie 8000 žiūrovų, na o kai svečiuodavosi pirmaujančios komandos, 15000 vietų stadionas būdavo pilnas.

Gyvenimo sąlygomis Rumunijoje irgi negaliu skųstis. Šiltas klimatas, jūra, kalnai.

Adaptacija klube nebuvo sunki, nes komandoje buvo daug užsieniečių. Bet ten įprasta dažnai keisti trenerius ir žaidėjus. Ne išimtis buvo ir mano komanda. Man atvykus, po 4 turų pasikeitė treneris, keletas žaidejų. Su nauju treneriu atvyko naujas vartininkas ir teko pamiršti minutes aikštėje. Praėjus dvejiems metams buvau vienintelis likęs ekipoje žaidėjas nuo mano atvykimo. O klube per tą laiką pasikeitė net 5 treneriai.

Grįžkime iš Rumunijos Lietuvon. Neblogas tavo prietėlius ir dabartinis komandos draugas Evaldas Grigaitis pasakojo, kad kartais kartu pažvejojate. Kurio iš jūsų laimikis būna didesnis?

Taip su „Efka” esame žvejybos partneriai. Aišku, aš jį visada apgaudau, nors jis turbūt sako priešingai (juokiasi).

Esi laivo kapitonas ir turi surinkti įgulą kelionei aplink pasaulį. Ką iš „Šilo” komandos pasirinktum laivo virėju („koku”), kuris labiausiai tiktų komanduojančio jūreiviams bocmano pareigoms, ką paimtum į jungos vietą, o kas būtų atsakingas už burių kilnojimą ?

Virėju lai būna „Efka”, yra tekę ragauti jo paruoštų „spagečių“. Bocmanas būtų Mindaugas (Malinauskas), šįmet pakilo pareigose, tad jo vadovavimas jaučiamas treniruotėse. Junga būtų Karolukas (Karolis Raškauskas), tam, kad aukštesnes pareigas užimti, jam dar reikia padirbėti. Dėl burių kėlimo, tai abejonių mažai – man atrodo „Benui” (Ričardui Beniušiui) tai neturėtų būti sunku (šypsosi).