© Eurofootball.lt
Fernando Torresui nutiko tai, ko bijo kiekvienas profesionalus sportininkas - ispano sportinė forma dėl sunkiai paaiškinamų priežasčių katastrofiškai krito. Tai vienas pavyzdžių, verčiančių klausti: kodėl tai nutinka aukščiausios klasės atletams ir kokie gali būti problemos sprendimo būdai?
Puolėją iš Ispanijos Londono "%c00042" 2011 metų sausio mėnesį įsigijo už rekordinę 58 milijonų eurų sumą. Buvęs „Liverpool“ lyderis perėjo į milžinišką klubą, kuriame iš jo buvo tikimasi pelnytų įvarčių.
Praėjo vienas, du, trys, keturi mačai - pasižymėti nepavyko. Penki, šeši - vis dar nieko. Atrodo, kad kiekvieną naują rungtynių dieną vartų stačiakampis vis labiau susitraukia. Tuomet ateina treneris ir pasako, kad visiškai pasitiki, o tai tik pablogina reikalus – juk tokiu tonu neakivaizdžiai patvirtinama, jog išties žaidi tragiškai. Išvyksti į varžovų stadioną, o vietos sirgaliai skanduoja: "Koks pinigų iššvaistymas!" Liūdna, bet supranti jų argumentų teisingumą.
"Tuomet savi sirgaliai pradeda bruzdėti, o tu supranti, kad jie taip pat teisūs. Jie tampa tavo sąžinės balsu. Tu nenori eiti iš namų apsipirkti, dar mažiau - praleisti vakarą bare. Paprasčiausiai bijai, ką žmonės tau gali pasakyti, arba žvilgsnio, kuris į tave kris: paniekinančio, o gal ir dar blogiau - kupino gailesčio. Slepiesi už aikštės ribų, tačiau nenori būti matomas rungtynėse - vengi prašyti kamuolio, atsitrauki į kraštus, nenori atsidurti geroje situacijoje įvarčiui pelnyti, nes baiminiesi, kad progos neišnaudosi. Net ir mama paskambina ir pasiteirauja: "Labas, kaip tu? Viskas gerai?" Ir tu supranti, kad ji taip pat viską žino..."
Tai nėra Torreso žodžiai. Tai ne ji - varžovų siaubas iš Ispanijos, tapęs brangiausiu visų laikų Didžiosios Britanijos lygos futbolininku, kuriam per metus pavyko įmušti tik penkis įvarčius. Komanda per tą laiką nelaimėjo nei vieno trofėjaus, o Fernando tapo nesėkmės sporte įsikūnijimu.
Ne, Torresas šiuo metu nėra linkęs kalbėtis - tą man perdavė jo agentas. Cituojamas asmuo - Michaelas Robinsonas, karjerą baigęs žaidėjas, pažįstantis ispaną ir suprantantis, ką reiškia šis sunkus periodas. Robinsonas prisimena, kaip pats buvo įsigytas 1983 metais "Liverpool" klubo už tuomet įspūdingą 250 tūkstančių svaro sterlingų sumą. Jo darbas buvo tas pats - mušti įvarčius, tačiau to nepavyko padaryti aštuonis mačus iš eilės. Nors ir ne visuomet patekdamas į startinę sudėtį, jis įmušė, vėliau dar ir dar sykį, o Liverpulio ekipa laimėjo dublį: Anglijos čempionatą ir Europos taurę.
Torresas tokios sėkmės nesulaukė. Per savo karjerą iki šiol nieko panašaus jam nėra nutikę. Sulaukęs vienuolikos, "El Nino" pasirašė sutartį su Madrido "Atletico", o pagrindinėje komandoje debiutavo sulaukęs 17-os. Anksčiau nei bendraamžiai subrendęs puolėjas po poros sezonų tapo kapitonu ir debiutavo Ispanijos rinktinėje. Tai įvyko 2003 metais.
Po ketverių metų puolėją įsigijo "Liverpool". Puikiai prisitaikęs prie kitokio futbolo stiliaus jis netrukus tapo universalaus puolėjo etalonu: aukštas, lankstus, elegantiškas, greitas lyg skalikas, puikiai žaidžiantis ore, atrandantis sau geriausią poziciją ir mirtinas mušant įvarčius abiem kojomis. 2008 metų birželį jo tikslus smūgis lėmė Ispanijos rinktinės pergalę Europos čempionato finale prieš Vokietiją. 2011 metų sausį jis paliko "Liverpool" ir išvyko į "Chelsea".
Nuo to laiko skanduotė "Koks pinigų iššvaistymas!" seka paskui jį į kiekvieną stadioną. Laikraščiai šaukia: "Blogiausias visų laikų sandoris!" ir kone kasdien primena, kiek tūkstančių minučių Fernando neįmuša įvarčio. "Chelsea" gerbėjai ir toliau jį palaiko, o ispanas tai įvardija kaip pagrindinę motyvaciją pagaliau atrasti savąjį žaidimą. Tačiau tai kartu ir kliūtis. O trenerio Andre Villas Boaso žodžiai nežada nieko gero: "Mes vis dar tikime. Tačiau jam reikia laiko."
Michaelas Robinsonas, dabar populiarus sporto apžvalgininkas Ispanijoje, pabandė įsivaizduoti, ką reiškia tokia situacija: "Kad ir ką aš esu patyręs, jis turbūt jaučiasi šimtą kartų blogiau. Vargšas vaikinas."
Situacija pradėjo blogėti po 2010 metų sausio mėnesio, kai Torresui buvo atlikta kelio operacija. Nespėjęs iki galo atsigauti po traumos, jis išbėgo į aikštę pasaulio čempionate Pietų Afrikos Respublikoje, į kurį vyko kaip vienas geriausių planetos puolėjų. Lūkesčių būta didelių: Fernando galėjo tapti viena ryškiausių turnyro žvaigždžių. Bet netapo. Įmušti nepavyko, o pasirodymai aikštėje buvo kraupūs. Finale, kurį Ispanija laimėjo, išbėgęs į aikštę po keitimo jis netrukus patyrė kirkšnies traumą. Po rungtynių jis šlubčiodamas džiaugėsi pergale, bet šypsena veide buvo blanki. Jis, kaip ir viso pasaulio gerbėjai, suprato: Ispanija laimėjo, bet ne dėl jo, o todėl, kad rado kuo jį pakeisti.
Pirmoji 2010-2011 metų sezono pusė Torresui nebuvo gera, bet reputaciją pavyko išsaugoti tiek, kad "Chelsea" pasiryžo sumokėti ne tik įspūdingą sumą, bet ir įsipareigoti 12 milijonų eurų metiniam atlyginimui. Ta suma labai artima Lioneliui Messi ir Cristiano Ronaldo: geriausiems planetos futbolininkams. Tad vienas Torreso įvartis "Chelsea" kainuoja apie 2,4 milijono eurų. 5 įvarčiai Londone, švelniai tariant, neprilygsta 20-čiai įvarčių Liverpulyje - tai buvo sezono vidurkis.
Gerbėjams ir žiūrovams ypatingai įsiminė viena akimirka, kuri iliustruoja situaciją. Tai nutiko rugsėjo mėnesį, kuomet "Chelsea" išvykoje žaidė prieš "Man Utd". Tuo metu Mančesterio komanda pirmavo 3-1, bet svečiai rungtyniavo gerai ir tikrai nelaidojo vilčių pakovoti dėl taškų. Torresas sulaukė puikaus perdavimo ir, iššokęs vienas prieš vartininką, sau įprastu stiliumi jį apsivarė. Prieš akis liko tik tušti vartai. Tačiau tas netikslus smūgis buvo nepaprastai baisus ir nepaaiškinamas. Kai tebuvo likę atlikti formalumą, ispano kaire koja smūgiuotas kamuolys praskriejo bent trys pėdos nuo virpsto.
Torresas iškart suprato, su kokiu pasimėgavimu šio epizodo vaizdo įrašas keliaus po pasaulį. Jis atsiklaupė ant kelių ir nėrė galvą žemyn į žolę. "Man Utd" gerbėjai plyšo iš juoko.
PERSPAUSDINIMUI GAUTAS SPECIALUS "FINANCIAL TIMES" LEIDIMAS
