Straipsnis: Mūšis dėl Anglijos

2007-01-19 10:53 © Eurofootball.lt

Tolimaisiais 1400–aisiais metais Anglijoje virė Baltųjų ir Raudonųjų Rožių karai. Karai dėl įtakos, sostų ir titulų. Dėl valdžios ir dėl teisės vadintis Karaliumi ir valdyti Karalystę. Daugiau negu trisdešimt metų vykęs karas buvo pilnas įsimintinų mūšių, lemtingų kovų ir didžiulio noro nugalėti. Šiomis dienomis Anglijoje irgi vyksta mūšiai. Tik čia nežvanginama kardais ir durklais. Ekipiruotėje pagrindine amunicija tampa kojos ir kamuolys. Mūšiai dėl titulo. Anglijos "Premier" futbolo lygos nugalėtojų titulo. Pagrindiniai kandidatai jau ruošia savo ginklus ir savo jėgas rimčiausioms kovoms. Kovoms su amžinais priešininkais. Tad šis savaitgalis "Premier" lygoje žada būti įdomus. Ir ne todėl, kad vyktų lemiamos kovos dėl lemtingų taškų. Ne todėl, kad galutinai spręstųsi čempiono vardas. Nors priekyje dar 15 turų, šis savaitgalis yra ypatingai išskirtinis ir žada dvi dideles rungtynes. Galima labai ilgai vartyti statistiką, studijuoti komandų derinius ir taktiką, gilintis į praeities rezultatus ar dabartines bukmekerių prognozes. Tačiau yra vienas esminis dalykas – susitinka komandos, kurių kovos vyksta metai iš metų, kovos sukeliančios didžiulį ažiotažą ir susidomėjimą. Priešininkai kasmet kovoja dėl aukščiausių apdovanojimų, turi gilias tradicijas ir gražią istoriją. Ir kas svarbiausia – pažįsta vieni kitus jau seniai. Ar galima kažkuo nauju ir netikėtu nustebinti vieniem kitus? Galima. Tačiau ryžtas ir noras nugalėti būtent juos, būtent tą seną konkurentą, būtent tą gerą pažįstamą – yra stipriausias. Gal kas netyčia turi aiškiaregystės dovaną? Aš ne. Pirmieji šeštadienį ginklus surems ir skydais žvangins "Liverpool” ir "Chelsea”. Ko galime tikėtis? Ar "Liverpool”, skaudžiai nukraujavęs praėjusiomis savaitėmis prieš "Arsenal”, norės, sugebės ir galės reabilituotis prieš savo žiūrovus? Noro Rafaelio Benitezo komandai gal ir netrūksta. Tačiau ar to užtenka žaidžiant prieš čempionus? Šio sezono patirtis rodo, kad dažnai to ir užtenka. "Chelsea” kluptelėjimai prieš žemesnio meistriškumo komandas rodo, kad galime tikėtis visko. "Chelsea” pirmą kartą per tris metus Naujuosius sutiko ne pirmoje turnyrinės lentelės pozicijoje. Praėjusių dviejų metų šlovės spinduliai gal vis dar ir akina, tačiau šviesos nuo to nedaugiau. Vidiniai nesutarimai, gandai apie trenerių kaitas, klubo savininko ir vyriausio trenerio nesutarimai, traumos, vienas pavojingas puolėjas, skylėta gynyba ir atviri vartai – tuo dabar gyvena "Chelsea”. Alyvos į "Chelsea” komandos ugnį įpila ir didžiojo trikampio peripetijos. Tarp Jose Mourinho, Andrejaus Ševčenkos ir Romano Abramovičiaus. Jose nepasitiki Andrejumi. Romanas nepasitiki Jose, nes šis nepasitiki Andrejumi. Pastarasis prieš liverpuliečius žaisti pasiruošęs. Bet pasiruošęs žaisti jis buvo ir seniau. Tačiau Jose to nematė ir Andrejus liko ant suoliuko. Jei Jose išleis Andrejų į aikštę – galbūt ras santaiką su Romanu, bet nusižengs savo asmeninei politikai ir savo asmeniniam (bet kaip vyriausio trenerio) požiūriui. Jei neišleis – įtempti santykiai su komandos savininku gali tapti visai tragiški. Romanas jau ir taip paskelbė, kad į "Anfieldą" nevyks, nors visada stengdavosi nepraleisti nei vieno savo riterių mūšio. Tad kaip tarp didžiųjų peripetijų dar rasti laiko paruošti taktinius manevrus prieš Liverpulio atstovus?.. Ir jei praėjusį sezoną lentelės viduryje ar jos gale įsitaisiusios komandos į aikštę prieš "Chelsea” išeidavo tik žaisti ir galbūt tikėtis lygiųjų – šį sezoną tampa įprasta, kad kova prieš "Chelsea” tampa garbės kova. Kova už viską. Mirti arba gyventi. Ir jei prieš metus Londono komanda net neleisdavo pagalvoti apie tokius dalykus, šiais metais visi prieš juos kovoja tarsi tai būtų paskutinės varžybos. Apskritai paskutinės. Ir dažnai toks požiūris atneša sėkmę. Tiesa, ne visada taškų turnyrinėje lentelėje pavidalu. Tačiau pralaimėti čempionams paskutinėmis varžybų minutėmis taip pat yra neblogai, ar ne? Bet "Liverpool” ne ta komanda, kuri "sėdi” lentelės viduryje ar kovoja dėl išlikimo. Klubas garsus savo trofėjais, savo istorija ir pasiekimais. Klubas, kuris visada sau kelia aukštus tikslus ir jų siekia. Užpernai - Čempionų lygos nugalėtojai, pernai - FA Taurės laimėtojai. Garbinga. Tačiau tai, kaip ir "Chelsea” atveju, praeitis. O kovoti reikia dabar. Ar du iš eilės skaudūs pralaimėjimai kitai komandai iš Londono reiškia, kad "Liverpool” nepajėgus šiais metais kovoti su lyderiais? Ar šio sezono pralaimėjimai šiuo metu pirmos ir antros vietos savininkams taip pat reiškia komandos silpnumą? Vienareikšmiško atsakymo nėra. Pažiūrėkime paprastai. Komanda užima šiuo metu trečią vietą. Šį sezoną ji jau pralaimėjo išvykoje "Manchester United”, "Chelsea” ir "Arsenal”. Tačiau savo aikštėje dar priims šiuos tris klubus. Galimybė atkovoti tai, ką prarado, yra. Tačiau tendencija matyti. Kai pralaimi pagrindiniams varžovams – ar gali tikėtis būti aukščiau už juos? Dar kartą pažiūrėkim paprastai. "Chelsea” šiuo metu antri. Su "Manchester United” ir "Arsenal” sužaista lygiosiomis, "Liverpool” įveiktas. Logiškai mąstant londoniečiai prieš šį savaitgalį už Liverpulio atstovus yra stipresni. Tačiau vienas bet. Bet laimėjimai pasiekti dar prieš krizę. Kaip bebūtų, susitinka dvi legendinės komandos. Įveiki priešininką – garbės reikalas. Gali žaisti blogai prieš savaitę, gali būti lentelės viduryje, gali turėti "tuščius vartus" ar vieną puolėją, bet kartais užteks tik didelio noro ar didelio ryžto. Kurie šiuo metu yra labiau kovingi? Kurie šiuo metu aikštelėje atiduoda visa jėgas? Kurie turi daugiau ryžto? Kam labiau reikia pergalės – "Liverpool”, kurie taip beviltiškai nukraujavo prieš "Arsenal" ir nori įrodyti savo gerbėjams, kad tai tik buvo juoda savaitė ir tiek, ar "Chelsea”, kuriems jau turėjo atsibosti gandai apie krizes, nesugebėjimą gerai žaisti ir noras bei sugebėjimas laimėti yra aukščiau visų gandų ar negandų?.. Jeigu turi atsakymus į šiuos klausimus – rungtynių nugalėtojas aiškus. Tokia ir mano prognozė. Po įtempto šeštadienio, kita savaitgalio diena žada ne ką mažiau įdomesnį reginį. Absoliutūs grandai ir amžini varžovai – "Manchester United” ir "Arsenal”. Mūšis "Emirates stadium” lauke. Ar nugalėtuosius išneš ant skydo? Net ir praėjusiais sezonais, kai nugalėtojas daugmaž būdavo aiškus, Londonas ir Mančesteris per savo tarpusavio mačus kovodavo įtemptai ir sunkiai. Nuo pagrindinių žaidėjų iki atsarginių suolo. Nuo trenerių taktikų iki sirgalių mūšių. "Tu privalai laimėti prieš juos",- ir vieni, ir kiti gali kartoti tą patį. Kas šiandien yra "Arsenal”? Ketvirta vieta lentelėje, pergalės prieš "Manchester United” ir "Liverpool”, lygiosios su "Chelsea”. O "United”? Pirma pozicija, pralaimėjimas "Arsenal”, lygiosios su "Chelsea” ir pergalė prieš "Liverpool”. Visiška painiava. Akivaizdu tai, kad "Manchester United” yra stipresni nei pernai. Kas pasikeitė? Praktiškai nieko. Žaidėjai liko tie patys, treneris tas pats. Tiesiog nesensta Ryanas Giggsas, nenori pasiduoti ir Paulas Scholesas ar Ole Gunnaras Solskjaeras. Pridėkime pažangą darančius Louis Saha, Wayne'ą Rooney ir Cristiano Ronaldo. Plius gynyba ir vartininkas. Komandos esmė ta pati, tačiau geresnis susižaidimas, jaunųjų žaidėjų tobulėjimas, stabilumas ir traumų nebuvimas – visa tai leidžia "Manchester United” būti pirmiems. Kuo gali pasigirti "Arsenal”? Jaunais ir entuziastingais Philippe‘u Senderos, Francescu Fabregasu, Emmanueliu Adebayoru, patirtimi – Thierry Henry, William Gallas ir perspektyva – atsiskleidžiančiu Julio Baptista bei jaunuoju talentu Theo Walcottu. Treneris neprastesnis nei priešininkų Seras bei patyrusių ir jaunų žaidėjų sintezė. Tai kodėl "Arsenal” ketvirtas? Traumos? Galbūt. Tačiau didžiausia bėda slypi komandos nestabilume. Tuo tarpu, kai "Manchester United” žygiuoja be didesnių kluptelėjimų, "Arsenal” švaisto savo progas į kairę ir dešinę, pralaimi tiems, kam tikrai turėtų nepralaimėti, dovanoja priešininkams ir taškus, ir pergales. Tačiau būna dienų, kai "Arsenal” atrodo geresnis už visus kartu sudėjus. Tai liudija ir senesnė londoniečių pergalė prieš tą patį "Manchester United”, ir visiškai švieži laimėjimai prieš "Anfieldo" numylėtinius. Koks sekmadienis išauš Arsene‘o Wengero komandai? Ir ar komandos sėkmė vėl priklausys nuo baltų/juodų dienų ciklo? Tačiau grįžtame prie to ką kalbėjome apie "Chelsea” ir "Liverpool” – gali žaisti blogai, gali žaisti ir labai gerai, bet susitinki su amžinais varžovais. Ir turi laimėti nepaisant nieko. Turi laimėti. Taigi kas – kerštas priešininko teritorijoje ar iššūkis, kad dar ne visi taškai sudėti? Tik sekmadienį. O mano prognozė paprasta – laimės šiuo metu stipresnis. Ar stipresnis pagal pastarųjų savaičių rezultatus ar stipresnis pagal turnyrinę lentelę? Atsakymas juk aiškus. Kartais klausiu pats savęs – kuom gi tas futbolas toks įdomus? Įvarčiais, gražiais smūgiais, įspūdingais perdavimais, taktiniais sprendimais, sirgalių dainom, milijoniniais kontraktais ar devyniasdešimčia minučių be reklamos? Ne. Aistra, ryžtu ir kova. Tuo, ko šį savaitgalį turėtų būti su kaupu. Pasigarsinkite savo televizorius. Jie jau išeina į mūšį.