19 įvarčių už Lietuvos rinktinę įmušęs Tomas Danilevičius ne tik yra rezultatyviausias visų laikų rinktinės žaidėjas, tačiau ir per savo karjerą žaidė ne viename garsiame klube - savo jėgas jis išbandė „Serie A“ ir „Premier“ pirmenybėse. Su lankomiausiu šalies futbolo naujienų portalu „Eurofootball.lt“ Tomas sutiko atvirai ir išsamiai pasikalbėti apie prieš du metus pasibaigusią karjerą, situaciją Lietuvos futbole, nacionalinę rinktinę bei naujus gyvenimo iššūkius.
- Savo futbolininko karjerą baigėte prieš porą metų. Kuo savo gyvenime užsiimate dabar?
- Faktiškai, tai užsiimu totaliai skirtinga veikla, nei užsiėmiau anksčiau. Turiu savo nekilnojamo turto verslą. Esu kompanijos direktorius ir esame keli partneriai, kuriame projektus bei juos vystome. Jei nepilstant tuščio į kiaurą ir apibūdinant vienu žodžiu – tiesiog esu verslininkas.
- Ar stipriai atitolote nuo futbolo ir kiek laiko dabar jam lieka?
- Futbolu domiuosi mažiau, nes paprasčiausiai pats turiu mažiau laiko. Negana to, kad daug laiko atima verslas, šiais metais dar pradėjau ir studijuoti. Nuo futbolo realybės esu truputėlį atitolęs, tačiau tikrai nesu jam svetimas. Juk vis tiek, tiek metų atidaviau tam sportui ir buvau futbolo dalimi. Galima sakyti, kad mano bendražygiai dabar užima vienas iš svarbiausių pozicijų – tiek A lygoje, tiek rinktinės trenerių štabe. Tikrai seku jų karjeras, su jais bendrauju ir juos palaikau.
Nesu tas žmogus, kuris nuo futbolo atitolo ir sako, kad futbolas šiai dienai tapo visiškai nepažįstamu ir nežinomu. Bet tikrai dabar jam lieka daug mažiau dėmesio, nei jo būdavo anksčiau.
- Ar sunku buvo atsisveikinti su futbolu? Ar nesvarstėte galimybės sugrįžti karjeros pabaigti į Lietuvą?
- Sakyčiau taip, kad atsisveikinti nebuvo sunku, nes viskas įvyko natūraliai. Tiesiog buvo laikotarpis, kai pajaučiau, jog stimulo turiu vis mažiau ir mažiau. O tiesiog būti ir užimti kažkieno vietą, arba taip sakant – reanimuoti numirėlį, yra sudėtinga (juokiasi). Galbūt, toks pasisakymas šiek tiek per grubus, tačiau manau, kad viskam būna pradžia ir pabaiga.
Tas išsiskyrimas, galbūt, nebuvo skausmingas ir dėl to, kad papuoliau į visai skirtingą sferą ir užsiimu visai kitais dalykais. Dėl to nelieka laiko daug galvoti apie tai, ar galėjau dar pažaisti. Jei būčiau likęs futbole ir būčiau treneriu, agentu ar sporto direktoriumi, galbūt tas procesas būtų daug sudėtingesnis, nes vis tiek tu su futbolu susidurtum kasdien ir gyventum su juo. Taip galėtų kilti visokios abejonės - ar grįžti į aikštę ar ne? Bet kadangi aš futbole likau tik žiūrovas, o ne profesionalas, manau, kad dėl to man buvo mažiau problemų, palyginus su žmonėmis, kurie lieka futbole ir turi daug problemų išeiti iš didžiojo sporto.
- Per 20 metų trukusią karjerą žaidėte ne viename garsiame klube, o tarp jų buvo ir Londono „Arsenal“ komanda. Žvelgiant į praeitį, kuris karjeros etapas jums pačiam atrodo, kaip pats geriausias, o kuris atnešė daugiausiai sunkumų?
- Jei atvirai tai nežinau. Buvo labai skirtingi ir įdomūs etapai. Sunku pasakyti, kurie iš jų buvo patys geriausi. Paskutinius dvyliką metų žaidžiau Italijoje, tai šį etapą, turbūt, išskirčiau kaip patį reikšmingiausią tiek dėl tų metų, tiek futbolo lygio prasme. Atvažiavau 24-kos metų ir tas dešimtmetis, žaidžiant Italijoje, aukščiausiame lygyje buvo vienas įsimintiniausių karjeroje. Per jį, be abejo, irgi buvo ir geresnių ir blogesnių akimirkų.
Aišku, karjeroje buvo ir tokie laikotarpiai kaip Londono „Arsenal“ klube, Belgijos lyderiuose „Club Brugge“ ar Maskvoje. Buvo labai daug skirtingų etapų ir aš manau, kad logiška, jog kiekviename iš jų buvo tiek nuosmukių, tiek pakilimų. Negalėčiau pasakyti, kuris iš jų buvo pats geriausias ar pats blogiausias. Žvelgiant atgal yra tiek gražių, tiek sudėtingų akimirkų tiek klubuose, tiek rinktinėje. Buvo ir gražių pergalių, ir gražių įvarčių, ir labai skaudžių pralaimėjimų ar nusivylimų. Dėl to negalėčiau nieko įvardinti kaip geriausio ar blogiausio – visa tai didžiulis gyvenimo blokas, kuris, manau, niekada taip ir neišdils iš atminties.
- Atstovaudamas Lietuvos rinktinei įmušėte 19 įvarčių ir esate rezultatyviausias visų laikų žaidėjas. Jei turėtumėte išskirti tris įsimintiniausius jūsų įvarčius žaidžiant už rinktinę, kurie tikslūs smūgiai patektų į tą trejetuką?
- Negalėčiau įvardinti, kuris yra pirmas, antras ar trečias pagal svarbumą. Tačiau tikriausiai įvardinčiau įvartį rungtynėse su Ukraina, tikslų smūgį susitikime su Italija ir įvartį dvikovoje su Austrija. Tai yra tie trys įvarčiai, kurie taip netikėtai paklausus greičiausiai šovė į galvą. Jei galėčiau analizuoti, tai galbūt būtų ir kitų įvarčių, kurie buvo prasmingi ar įsimintini man asmeniškai. Kai kurie įvarčiai gal ir nėra įspūdingi, tačiau tau pačiam asmeniškai jie yra labai svarbūs, nes jie būna tada, kai tau nesiseka ar būna sunkesnis etapas ir pakelia tavo savivertę. Bet būtent šitie įvarčiai yra tie trys, kurie dabar įstrigę labiausiai. Tačiau tikrai negalėčiau jų sudėlioti pagal įsimintinumą ir pasakyti, kuris yra pirmas, kuris antras ar trečias.
- Kalbant apie dabartinę situaciją Lietuvos futbole, neseniai pasikeitė tiek Lietuvos futbolo federacijos, tiek A lygos prezidentai, o šias pareigas dabar užima Edvinas Eimontas ir Deividas Šemberas. Kaip jūs asmeniškai vertinate šiuos pokyčius?
- Aš manau, kad visi pokyčiai yra normalus dalykas. Kaip ir minėjau, kaip būna pradžia, taip būna ir pabaiga. Tie pokyčiai yra labai normalus dalykas ir gyvenimo dalis. Juos vertinti šiai dienai būtų labai skubota ir sunku, nes praėjo dar per mažai laiko, kad tai eitų atitinkamai įvertinti.
Asmeniškai pažįstant šiuos žmones, aš manau, kad jie tikrai sieks kuo aukščiausių rezultatų. Pažįstant ambicingą Deividą ir žinant jo charakterį, atsidavimą į darbą ir profesionalumą, manau, kad jis yra itin teigiamas personažas tiek Lietuvos futbole, tiek tarptautinėse arenose ir yra žinomas vardas. Tai, kad tokie žmonės kaip Šemberas lieka futbole yra sveikintinas dalykas. Džiugu, kad jie toliau dirba Lietuvos futbolo vardan ir jį atstovauja.
- Lietuvos futbolo rinktinė FIFA reitinguose užima rekordiškai žemą 128-ąją poziciją. Kaip manote, kas lėmė suprastėjusius rinktinės rezultatus ir tokią žemą reitingo vietą?
- Manau, kad tai susideda iš daug aspektų, kurie jau buvo įvardinti ne kartą. Aš galbūt pasikartosiu, bet nėra vieno kaltininko. Prie to tikriausiai prisidėjo ir trenerių nekompetingumas, ir kartų kaita, ir strategijos trūkumas iš federacijos, ir dar daugybė dalykų, kurie lėmė, kad mes nusivažiavome į tokias žemumas.
Bet tikėkimės, kad dugnas yra pasiektas ir su pasikeitimais pradėsime kilti į virtų. Jei to nebus, nemanau, kad tada bus pateisinami ir tie pasikeitimai.
- Lietuvos rinktinės treneriu tapo Edgaras Jankauskas, su kuriuo jums pačiam teko ilgą laiką žaisti nacionalinėje ekipoje. Kokie bus didžiausi naujojo trenerio iššūkiai, su kuriais jam teks kovoti norint pagerinti rezultatus artėjančiame atrankos cikle.
- Žinant Edgaro lyderio savybes ir norą nugalėti, manau, kad jis tų iššūkių nebijo. Jis turi didelę patirtį ir turėjo daug gerų mokytojų. Per savo karjerą jis treniravosi geriausiuose klubuose ir yra laimėjęs tiek UEFA Čempionų lygą, tiek UEFA taurę bei žaidė ne viename stipriame čempionate. Jis tikrai yra gavęs daug naudingų pamokų iš aukščiausio lygio trenerių. Manau, kad tai jam tikrai padės.
Iššūkiai bus labai dideli, nes matome, kad dabar Lietuvos futbolas yra didelėje duobėje. Dabar rinktinės trenerio postas tikrai nėra pati geriausia ir palankiausia pozicija, bet žinant jo žmogiškąsias ir lyderio savybes, manau, kad tai yra būtent ta vieta, kurioje Edgaras šiai dienai nori būti. Manau, kad jis yra teisingas pasirinkimas.
- Praėjusį trečiadienį Lietuva 0:1 pralaimėjo Rumunijai, o šeštadienį rinktinės laukia susitikimas su dar viena Europos čempionato dalyve – Rusija. Ar dabartinė Lietuvos rinktinė yra pajėgi varžovų arenoje pakovoti bent dėl lygiųjų?
- Manau, kad reikia atkreipti dėmesį į dabartinę situaciją ir dabartinį Lietuvos bei Rusijos futbolo lygį, kurie, turbūt, yra sunkiai sulyginami. Tai yra tiek pačiame rinktinių lygyje, tiek dabartinių žaidėjų pajėgume mūsų ir Rusijos rinktinėse. Skirtumas yra labai didelis, tačiau futbole tai ne visada lemia pergalę ar pralaimėjimą. Kad mes žaidžiame su aukšto lygio rinktinėmis ir nebijome draugiškų rungtynių su aukšto lygio varžovais, tai jau yra žingsnis į priekį ir sveikintina. Tai yra labai gerai ir naudinga – tegul vyrai užsigrūdina tarptautinėse arenose prieš tokius varžovus, kurie verti pasaulio elito.
Ar mes su jais šiai dienai galime kovoti ir laimėti? Manau, kad mes turime su jais kovoti, o futbolas, kaip jau sakiau, yra toks sportas, kuriame ne visą laiką laimi ant popieriaus geriausius žaidėjus turinti komanda. Aišku, kad šiuo metu Rusijos rinktinė yra daug stipresnė nei Lietuvos, o tai tikrai nebus naujiena ir tai įvardinti galėtų kiekvienas specialistas ar net paprastas žiūrovas.
Visgi, kaip jau sakiau, reikia galvoti apie ateitį ir tolimesnę strategiją bei nebijoti iššūkių ir tokių varžovų. Tam, kad galėtumėme žaisti su tokiais varžovais , turime užsigrūdinti kovose su tokiomis rinktinėmis. Jei mes žaistume, kad ir su ta pačia kaimynine Latvija ar Estija, nors jie irgi yra varžovai, kurių nereikia sumenkinti, patirties įgautume mažiau. Nemanau, jog jie yra stipresnio lygio nei mes ir esu įsitikinęs, kad žaidžiant su stipresniu varžovu tu gauni žymiai stipresnę pamoką, negu žaisdamas su silpnu. Manau, kad yra labai gerai, jog turime tokią galimybę sužaisti tiek su rumunais, tiek su rusais, kurių žaidėjai yra aukštesnio meistriškumo ir yra į ką žiūrėti, į ką lygiuotis bei žaidžiant su jais pasilyginti savo jėgas. Tai yra labai sveikintinas dalykas.
- Na ir pabaigai - ko palinkėtumėte Lietuvos futbolo gerbėjams?
- Kantrybės. Žinau, kad dabar yra tas momentas, kai nėra lengva ir eilę metų nematai šviesos, o dėl to yra sudėtinga. Bet aš norėčiau tikėti žmonėmis, kurie atėjo – Deividu, Edgaru ir žinau, kad jie darys viską, jog tas futbolas atsigautų. Todėl tie kurie tiki Lietuvos rinktine turėtų ir toliau ja tikėti, o tie kurie ja abejoja turėtų pradėti ja tikėti. Manau, kad su kantrybe, palaikymu ir teisingais teigiamais sprendimais mes galime vėl pradėti po truputį kilti į viršų.
T. Danilevičiaus įvartis į Italijos rinktinės vartus:
T. Danilevičiaus įvarčiai į Austrijos rinktinės vartus
T. Danilevičiaus įvartis į Ukrainos rinktinės vartus (nuo 2:00):
Tautvydas Sakalauskas
