Po sunkaus sezono starto, pastaruoju metu Marijampolės „Sūduva“ įsibėgėjo ir per praėjusius du turus šventė pergales prieš du pagrindinius varžovus kovoje dėl medalių – „Atlantą“ bei „Žalgirį“. Prie to nemažai prisidėjo „Sūduvos“ lyderis Tomas Radzinevičius, kuris per šiuos du mačus pasižymėjo įvarčiu ir rezultatyviu perdavimu. 34-erių metų puolėjas, su lankomiausiu šalies futbolo naujienų portalu – „Eurofootball.lt“, sutiko pakalbėti apie nesėkmingai pasibaigusį praėjusį sezoną, dabartinę komandos formą, viltis dar gauti galimybę įrodyti savo vertę rinktinėje ir artėjančias rungtynes su „Trakais“, kurias jis, deja, privalės praleisti dėl traumos.
- Paskutinėse A lygos rungtynėse prieš „Žalgirį“ buvote pakeistas dėl traumos. Kas nutiko ir kokio rimtumo sužeidimą patyrėte?
- Patyriau pirmo laipsnio raumens įtrūkimą. Daktaras sakė, jog iki pilno pasveikimo turės praeiti bent dešimt dienų, o maksimaliai tai gali trukti iki trijų savaičių.
- Marijampolės „Sūduva“ šį sezoną pradėjo banguotai, tačiau dabar po keturių pergalių iš eilės pakilote į trečią vietą turnyrinėje lentelėje. Kaip vertinate šį komandos sezoną dabartinėje jo stadijoje?
- Aišku, startas tikrai nebuvo idealus, tačiau išskyrus „Trakus“, kitos komandos sezono taip pat nepradėjo idealiai. Svarbu, kad dabar geriname formą ir nors dar nesame optimalioje formoje, kurioje norėtumėme būti, tačiau renkame svarbius taškus, kurie mums dabar turnyrinėje lentelėje yra nežmoniškai svarbūs. Nugalėjome du konkurentus, nuo kurių praėjusiais metais vis kentėdavome, tad šioje sezono stadijoje rezultatais tikrai esame patenkinti.
- Šiuo metu pirmą ir ketvirtą vietą A lygoje skiria vos keturi taškai. Ar pritartumėte nuomonei, jog tokio konkurencingo čempionato Lietuvoje dar nebuvo?
- Kol aš žaidžiau lygoje, tai to tikrai nebuvo – kai buvau jaunas titulą visada laimėdavo „FBK Kaunas“, o man grįžus iš užsienio „Žalgiris“ atsiplėšdavo nuo kitų komandų. Manau, kad nuo to čempionatas bus tik įdomesnis ir, galbūt, tai į tribūnas pritrauks daugiau žiūrovų. Vis tiek įdomiau, kai čempionas paaiškėja paskutiniuose turuose, nei tada, kai jis aiškus jau po trijų ratų.
- 2013 metų vasarą į A lygą grįžote po aštuonių metų pertraukos. Kokius didžiausius pokyčius pastebėjote tarp to, kokios pirmenybės yra dabar ir kokios buvo iki jums paliekant „Sūduvą“ 2005 metais?
- Stipriai pakilo tiek žaidimo lygis, tiek žiniasklaidos dėmesys lygai. Kai žaidžiau A lygoje dar prieš išvykdamas į užsienį, rungtynių niekas nefilmuodavo ir jų niekur negalėdavai pažiūrėti, jei tų rungtynių nerodydavo Lietuvos televizijos. Dabar lyga yra reklamuojama, visus mačus gali pasižiūrėti internetu ir beveik kiekvieną trečiadienį susitikimus rodo per televiziją. Tai tikrai parodo, jog futbolas kyla į viršų ir jeigu taip bus toliau, manau, kad galėsime pradėti konkuruoti ir su krepšiniu.
- Žaisdamas užsienyje septynis sezonus rungtyniavote Čekijoje, o vieną Lenkijoje. Kuris iš tų legionieriaus sezonų jums pačiam palieka geriausius prisiminimus, o kurį labiausiai norėtumėte užmiršti?
- Sunku pasakyti. Aišku, pats pirmasis sezonas, kai tik išvažiavau į Čekiją, „Slovan Liberec“ klubą ir iš karto tapome čempionais yra tas pats įspūdingiausias. Vis tiek užsienyje iš karto tapti čempionu pasiseka ne kiekvienam.
O kalbant apie sezoną, kurį labiausiai norėtųsi pamiršti, tai turbūt reikėtų paminėti patį paskutinį, prieš grįžtant į Lietuvą. Jo metu buvo daug konfliktų su treneriu ir negavau rungtyniauti tiek, kiek pats norėjau. Manau, jog tai būtent tas sezonas, kurio nenorėčiau per daug prisiminti.
- Lietuvos rinktinės treneris Edgaras Jankauskas neseniai minėjo, jog į rinktinę patekti predentuoja visi A lygoje žaidžiantys lietuviai. Jūs paskutinį kartą už Lietuvos rinktinę žaidėte dar 2008 metais. Ar pats asmeniškai dar tikitės, jog naująjam rinktinės strategui gali prireikti jūsų paslaugų?
- Visada tikiuosi ir stengiuosi. Praėjusiais metais parodžiau, kad tikrai dar nesu nurašytas ir tikiuosi, jog treneris į tai atsižvelgs ir suteiks man galimybę rinktinėje įrodyti, kad nesu senas ir nereikalingas žaidėjas.
- Kalbant apie praėjusį sezoną, tai jūs dėl bronzos medalių kovojote iki pat paskutinių sezono akimirkų. Ko labiausiai pritrūko iki apdovanojimų?
- Labiausiai, manau, pritrūko koncentracijos paskutinių rungtynių metu. Buvome per plauką nuo tų bronzos medalių ir tose paskutinėse rungtynėse, nebuvome susikoncentravę taip, kaip tai turėjome padaryti, o „Atlantas“ tuo pasinaudojo ir mus nubaudė.
- Paskutinį kartą „Sūduva“ medalius laimėjo 2012 metais. Turbūt, šį sezoną komandos netenkintų joks kitas rezultatas nei sugrįžimas į prizininkų gretas?
- Aš manau, jog ir pagal sudėtį, kurią mes turime – tai ketvirtoji vieta mūsų netenkintų. Visgi, kalbėti dar labai anksti ir sezonas yra ilgas. Matysime kas bus lapkričio mėnesį – ar turėsime ką užsidėti ant kaklo, ar vėl privalėsime sėdėti liūdnais veidais (šypsosi).
- Šeštadienį komandos laukia išvyka į Vilnių ir rungtynės su lygoje pirmaujančia „Trakų“ ekipa, prieš kurią „Sūduva“ ne tik pralaimėjo pastarąsias septynias dvikovas, tačiau ir penkiose rungtynės iš eilės nepelnė nė vieno įvarčio. Kaip be jūsų žaisianti komanda turės pakeisti savo žaidimą, kad nutrauktų šią nemalonią seriją?
- Man atrodo, jog dabar esame tokiame laikotarpyje, kai atsilyginame varžovams. Praėjusį sezoną mus skriaudė „Atlantas“, o dabar šį sezoną jau mes du kartus juos nuskriaudėme. „Žalgiris“, iš viso, mus skriausdavo jau kelis metus, o trečiadienį pagaliau pavyko juos nugalėti. Duok Dieve, kad ir iš „Trakų“ atsiimtume skolą ir išsivežtume bent tašką.
Tautvydas Sakalauskas
