Tribūna. Apie 23 eurus, kurių aš niekada neatgausiu, bet ir niekada nesigailėsiu © Eurofootball.lt
Visa ši keista istorija prasidėjo pačioje lapkričio pradžioje. Twitteryje pamačiau, kaip mano mėgiamas žurnalistas Sidas Lowe iš "Guardian” brūkštelėjo niekuo neišsiskiriantį įrašą: "Oviedo Realui reikia jūsų pagalbos”. Ar kažkaip panašiai. Seniai žinojau, kad S. Lowe yra aistringas minėto Astūrijos klubo gerbėjas, tačiau, kad ta komanda turi finansinių sunkumų sužinojau tik atsitiktinai. Na, aš "neapžioju” visų Ispanijos klubų ir negaliu žinoti kiekvienos ekipos "virtuvės” bei kasdieninio gyvenimo subtilybių. Vieša paslaptis, jog dabartinis Ispanijos futbolas yra milžinas molinėmis kojomis. Nors, gal geriau reikėtų sakyti, jog tai blizgantis pastato fasadas ir aptriušęs vidus. Dabartinė Ispanijos rinktinė – planetos ir du kartus Europos čempionė – be jokios abejonės yra viena geriausių visų laikų nacionalinių komandų, tačiau klubinis futbolas toje šalyje anaiptol nėra toks klestintis. Atvirai teigiama, kad Primera virto dviejų komandų čempionatu, kuriame dėl nugalėtojo vardo varžosi tik "Barcelona” ir Madrido "Real” – du Ispanijos ir Europos (ir pasaulio) futbolo mega grandai, super titanai ir t.t. Tai ekipos, turinčios milžiniškus metinius biudžetus (ir nemenkas skolas), mokančios astronomines algas patiems geriausiems savo žaidėjams, gaunančios kosmines pajamas iš reklamos bei televizijos transliacijų, tai klubai, kuriais pasitiki net ir labiausiai nusmurgę šalies bankai, sutinkantys skolinti pinigus vien todėl, kad jų prašo "Real” arba "Barca”. Antroji vieta ar nelaimėtas trofėjus bet kuriam iš šių klubų yra fiasko ir pasaulio pabaiga, tuo tarpu "Valencia”, "Sevilla” ar Madrido "Atletico” džiaugtųsi ir trečia pozicija Primeroje – šiems klubams tai yra "lubos”. Šalia blizgesio ir prabangos – skurdas ir pyktis. Reikia manyti, jog daugelis dar pamena įvykį Vallecas stadione, kuomet "Rayo Vallecano” aistruoliai prieš mačą su Madrido "Real” nukirpo arenos apšvietimo laidus. Kaip paaiškėjo vėliau, šios diversijos priežastis yra banaliai paprasta. Finansinių sunkumų turinti "Rayo Vallecano” pasinaudojo, kad į jų stadioną atvyksta "Real” ir 25 eurais pakėlė bilietų kainas. Pro įėjimą į Vallecas negalėjo patekti net ir metinius abonementus turintys "širšių” gerbėjai – jiems reikėjo primokėti. Nesutinki – nematai rungtynių gyvai. Štai jums ir visa matematika. Panašiai pasielgė "Mallorca”, kuomet į Iberostar stadioną atvyko "Barcelona”: pigiausias bilietas suaugusiam kainavo (giliai įkvėpkite) 65 eurus, vaikui – 30 eurų. Tokia ta nevykusi įžanga. Kai Twitterį užplūdo žyme #sosRealOviedo paženklinti pranešimai, akis užkliuvo už 15min.lt portale publikuoto Nerijaus Kesmino rašinio apie lietuviško sporto vargus. Iš karto pasakysiu, kad labai gerbiu autorių už jo žinias, nors jį daug kas ir kritikuoja dėl rungtynių komentavimo stiliaus. Vis tik tąkart tekstas skaitėsi "neskaniai”. Aš nepulsiu tikrinti jame minimų faktų tikrumo, nes tai nieko nepakeis. Tarkime, jog jie yra paremti pačių žaidėjų kalbomis už klubo ribų, o gal ir komentarais internete. Juk neskelbs komanda oficialaus pranešimo spaudai, kad ji neturi už ką žaidėjams nupirkti vandens ar ekipos sportinė apranga įsigyta kokiame nors "second hand’e”. O gal vis tik derėtų skelbti? Gal Lietuvos klubai pernelyg mažai komunikuoja su sirgaliais? Tuo pat metu S. Lowe toliau žiebia Twitteryje: "Oviedo Real skelbia akcijų pardavimą. Jų gali įsigyti visi norintys. Padėkite išgelbėti komandą, kurioje užaugo Santi Cazorla, Juanas Manuelis Mata ir Michu”. Ok, aš žinau šiuos puikius futbolininkus ir man nuoširdžiai gaila į nepavydėtiną padėtį patekusio Oviedo klubo, tačiau aš neskubu jam padėti savo pinigais, nors tas pats S. Lowe kulkosvaidžio šūvių serijos greičiu verčia visą informaciją iš ispanų kalbos į anglų, praneša, jog netrukus bus sukurtas specialus puslapis, kuriame bus garantuotas saugus ryšys bankiniam pavedimui padaryti, teikia žinias apie akcijų kainą, primena klubo kontaktus ir nurodo elektroninį paštą, kuriuo prašoma papildomai informuoti Oviedo "Real” apie įsigytas akcijas ir nurodyti adresą, kuriuo bus pristatyti dokumentai, liudijantys, jog akcijos tikrai įsigytos. Gi Lietuvoje N. Kesminas primena, kad "futbolo klubų atstovams sukčių etiketė lipdoma pernelyg seniai”. Nelieka nepaminėtas atvejis, kai Tauragės "Tauro” futbolininkai viešai skundėsi treneriu iš Italijos, kuris, pasak jų pačių, nebūtų tikęs treniruoti ir dešimtmečių vaikų. Aš jau net nenoriu kalbėti (ir rašyti) apie visokius skandalus, skandalėlius ir skandaliukus dėl "parduotų, sutartų, laimėtų/pralaimėtų rungtynių”. Užkulisinės kalbos apie įvairius galimus neteisėtus sandėrius seniai persikėlė į virtualią erdvę, kur platinamos pačiomis įvairiausiomis formomis – nuo anoniminių komentarų iki viešų "susišaudymų”. Visa šita intrigų, gandų ir sąmokslo teorijų "mišrainė” tiesiog atpurto nuo domėjimosi lietuvišku futbolu. Lygiai taip pat, kaip atpurto mėlynanosis valkata, prašantis pinigų kur nors pakampėje. Su tokiais viskas yra aišku – jis pinigus išleis odekolonui arba pigaus spirituoto vynelio buteliui plastikinėje taroje. Aš lygiai taip pat galėčiau paaukoti pinigų, pavyzdžiui, Tauragės "Taurui”, kuris, pasak publikacijų, neturi už ką nusipirkti vandens. Ir dar kitus paraginčiau tai padaryti, jei būčiau tikras, kad už tuos pinigus tikrai bus įsigytas vanduo (ar bus pasamdyti medikai, ar apranga nupirkta). Tačiau aš to nepadarysiu, nes nesu garantuotas, jog mano pinigai bus išleisti futbolininkų gerovei. Nekart minėtas S. Lowe toliau nerimsta: "Komandai reikia surinkti beveik 2 milijonus eurų tam, kad ji galėtų toliau gyvuoti. Viena akcija – 10,75 EUR, jei perkate per PayPal – 11,50 EUR, nes įskaičiuojami mokesčiai. Jei negalite pirkti akcijų, bent padėkite platinti informaciją”. Oooo! Šitai mes galim. Tuoj pat sukuriu lietuvišką rubriką tinklapyje, pridedu kelis elementus iliustracijoms ir vuolia, prašom! Skelbimas Facebook grupėje, keli paaiškinimai. Po kelių parų tą informaciją pasigauna EuroFootball.lt svetainė – visai smagu. Tiesa, ten kai kurių skaitytojų reakcija kur kas agresyvesnė, net priešiška, tačiau nutildyti tokius rėksnius labai paprasta ir net malonu. Gi Lietuvoje – viskas po senovei. Spėlionės iš serijos kas su kuo susitarė, kas ką pasirinks – pergalę ar pinigus, na ir dar taip toliau. Vėl nepulsiu teisti autoriaus ar tikrinti pateiktų žinių, tad viską spręskite patys… Tekstas – čia. Jo pradžia nuteikia "optimistiškai”: Jeigu kas svajojate apie šviesesnį Lietuvos futbolo rytojų, tai jums dar jo teks gerokai palaukti. Žinote kodėl? Todėl, kad Lietuvos klubų vadovai, treneriai prisikalba, o vėliau už savo žodžius neatsako. Ar aš norėčiau tokiems pirkti vandenį? Ne. Nes aš nesukursiu to "šviesesnio rytojaus” tol, kol pačios "neišsivalys” lietuviškos komandos. Tai nenuplaunama jokiu vandeniu. Atvirai pasakius, man nepriimtinas ir kai kurių Lietuvos (ir ne tik) fanų požiūris "against modern football”. Gal aš viską suprantu pernelyg paviršutiniškai, tačiau dabar XXI amžius, kai viskas auga, plečiasi, tobulėja šviesmečiais, ok, pripažinkim, komercializacijos irgi neišvengiama. Futbolas tampa ne tik sportu, bet ir verslu, tačiau tame nėra nieko blogo, jei šalia komercijos nėra pamirštamos pagrindinės futbolo vertybės, garbingo žaidimo principai ir pergalių alkis. Atsikirsiu labai banaliai – jei kažkam labai smagu grįžti į XX amžiaus pradžią ar vidurį ir jus labai smarkiai baugina šiuolaikinis sportas, meskit šalin savo išmaniuosius telefonus, valgyti gaminkitės ant laužo, avėkit po 5 kilogramus sveriančią sportinę avalynę, o drabužius skalbkit šviežiai išvirtu ūkinio muilo pirmtaku. Man nepatinka ir sirgalių skirstymas. Vieni yra "va, čia esam mes ir tik mes, ir sirgti reikia tik taip, kaip sergame mes”, o kiti, kurie "ne tokie, kaip mes” yra "pižonai”, "meškos” ir dar biesas žino kas. Bet tai smulkmena. S. Lowe, kuris ir taip yra įžymybė futbolo pasaulyje, visiškai nusmeigia: "Nepirkite Oviedo Real akcijų, jei negalite paaukoti šių pinigų. Jūs jų greičiausiai niekada nebeatgausite”. Viskas. Daugiau nė žodžio. Mano 23 eurai absoliučiai ramia sąžine keliauja ne tauragiškių vandeniui pirkti, o į Astūriją, į "Real Oviedo” sąskaitą. Visi formalumai sutvarkomi žaibiškai: gaunu visus patvirtinimus iš PayPal apie įvykdytą pavedimą, atsispausdinu jo kopiją, žinią apie mokėjimą su visais reikalingais duomenimis nusiunčiu klubui, kurio akcininku aš dabar esu. Ko atsisakiau? 23 eurai tai maždaug 80 litų. Už juos buvo galima nupirkti apie 40 pusantro litro talpos butelių su vandeniu "Taurui”, tačiau tas klubas nieko nepadarė, kad taip įvyktų. Atsiprašau, kad miniu tauragiškius taip dažnai – ši istorija jau nuskambėjo N. Kesmino publikacijoje ir tai yra tinkamas pavyzdys, kad įtaigiu žodžiu galima sudominti ir pasiekti daug daugiau, nei skundais "per aplink”, sąmokslo teorijomis, išvedžiojimais, įtarinėjimais. 80 litų tai labai geras ir sultingas burgeris bare, keli bokalai tamsaus šviežio mano mėgiamo "Leffe” ar "Guiness” alaus ir cigarečių pakelis. Tiek to, vieną kartą šito galiu atsisakyti. Beje, linkiu gero apsilankymo "second hand’e”! O aš žygiuoju į Oviedo "Real” internetinę parduotuvę. Ją visai neseniai atsidarė. Ir labai rimtai pagalvosiu apie naujų to klubo marškinėlių įsigijimą. POST SCRIPTUM. Ką gi, pagaliau šis tekstas išvydo dienos šviesą. Ko laukiau? Akcininko sertifikato ir aš jį išties gavau. Ir puikiu būdu. Oviedo "Real” pasirūpino sukurti sistemą, kuri identifikuoja akcininką pagal jo el. paštą ir "Pay Pal” pavedimo numerį. Tad savo dokumentą aš oficialiai turiu. Štai jis.

    Komentarų kol kas nėra...

    Komentarų kol kas nėra...

    Komentarų kol kas nėra...