Eurofootball.lt Eurofootball.lt
Premier League Čempionų Lyga Bundesliga La Liga
  2. Naujienos
  3. Tribūna: Baronas iš šiaurės

Tribūna: Baronas iš šiaurės

Tribūna: Baronas iš šiaurės © Eurofootball.lt
Skyrelyje "Tribūna" - EuroFootball.lt lankytojo Andriaus atsiųstas straipsnis apie legendinį "Milan", "Roma" bei Švedijos rinktinės žaidėją ir trenerį Nilsą Liedholmą, kuris švedų spaudos buvo išrinktas geriausiu visų laikų Švedijos futbolininku. "Dar vasarą buvau prižadėjęs pratęsti rašinių apie "AC Milan" legendas seriją, deja, darbai vyko labai lėtai. Apmaudu, kad mane pasiskubinti privertė tik Nilso Liedholmo mirtis. Taigi skiriu šį straipsnį šviesiam futbolo genijaus N.Liedholmo atminimui", - rašo savo laiške Andrius. Siūlome paskaityti pirmąją straipsnio dalį. Dosjė Vardas, pavardė – Nilsas Liedholmas Gimimo data – 1922 m. spalio 8 d. Gimimo vieta – Valdemarsvikas, Švedija Mirties data – 2007 m. lapkričio 5 d. Mirties vieta – Cuccaro Monferrato, Italija Tautybė – Švedas Pozicija – Puolėjas, atakuojantis saugas, atraminis saugas Futbolininko karjera: 1938-43 m.: "Valdemarksviks IF" (5 sezonai) 1943-46 m.: "IK Sleipner" (3 sezonai) – 60 varžybų, 24 įvarčiai 1946-49 m.: "IFK Norrköping" (3 sezonai) – 48 varžybos, 22 įvarčiai 1949-61 m.: "Milan" (12 sezonų) – 359 varžybos, 81 įvartis Švedijos rinktinė – 21 varžybos, 10 įvarčių 2 kartus Allsvenskan – Švedijos aukščiausioji lyga (1946-47, 1947-48) 4 kartus Serie A (1950-51, 1954-55, 1956-57, 1958-59) 2 kartus Lotynų taurė (1951, 1956) 1948 m. Londono olimpiados aukso medalininkas 1958 m. Pasaulio vicečempionas Trenerio karjera: 1963-66, 1977-79, 1984-87 m.: "Milan" 1966-68, 1992 m.: "Verona" 1968-69 m.: "Monza" 1969-71 m.: "Varese" 1971-73 m.: "Fiorentina" 1973-77, 1980-84, 1987-89, 1997 m.: "Roma" 2 kartus Serie A (1978-79, 1982-83) 3 kartus Italijos taurė (1979-80, 1980-81, 1983-84) Nilsas "Lidas" Liedholmas "Milan" aukso amžiumi laikoma XX a. devintojo dešimtmečio pabaiga, kuomet visas komandos žaidimas sukosi apie tris olandus – Rijkaardą, Gullitą ir Van Basteną. Tačiau dar keturiasdešimt metų prieš juos Milane visu ryškumu spindėjo kitas užsieniečių trio – GRE-NO-LI. Šį puolimo triumviratą sudarė trys švedai: Grenas, Nordahlis ir Liedholmas. Iš šios trijulės didžiausią pėdsaką "rossoneri" istorijoje paliko Liedholmas, kuris laikomas pirmuoju iš penkių Milano komandos milžinų. Po jo sekė Cesare Maldini, Gianni Rivera, Franco Baresi, Paolo Maldini. Jiems būnant komandos kapitonais "Milan" pasiekė svarbiausias pergales savo istorijoje. XX a. viduryje "rossoneri" buvo tik visų pamirštas klubas, ilgai miegojęs savo praeities šlovėje. Viskas pasikeitė po švedų atvykimo: komanda po keturiasdešimties metų pertraukos iškovojo "scudetto" ir pirmą kartą pateko į Europos taurės finalą – GRE-NO-LI pažadino patį velnią futbolo pasaulyje... Mano buhalteris – futbolo žvaigždė! 1922 metų spalio 8 dieną mažame Švedijos pakrantės miestelyje, Valdemarsvike, gimė Nilsas Liedholmas. Lidas nuo pat vaikystės pasižymėjo meile sportui: žiemą iš rankų nepaleisdavo ledo ritulio lazdos, o vasarą nepailsdamas spardydavo futbolo kamuolį. Aukštas ir atletiškas vaikinas iškart surado vietą gimtojo miestelio "Valdemarksviks IF" komandoje, kurioje žaidė centro puolėjo pozicijoje. Neilgai trukus švedo karjerą pristabdė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas: N.Liedholmas buvo pakviestas atlikti karinę prievolę, tačiau jo talentas neliko užmirštas ir po karo. Altruizmo nestokojęs Nilsas nesudvejojo draugo iš kariuomenės paprašytas padėti visų užmirštam antrosios Švedijos lygos "IK Sleipner" futbolo klubui. [imgck]http://www.eurofootball.lt/img/news/liedholm/01.jpg[comment]"IFK Norrköping" komandoje[/comment] Čia jis užėmė kairiojo puolėjo poziciją ir beveik vieno N.Liedholmo pastangų dėka, "IK Sleipner" iškart pakilo tarp pirmųjų lygos komandų. Tris metus iš eilės Nilso klubas užėmė antrąją vietą ir turbūt jis čia būtų pasilikęs tol, kol būtų išvedęs komandą į aukščiausiąją lygą, jei ne Lajošas Czeizleris. Futbolo strategas iš Vengrijos treniravo Švedijoje dominavusią "IFK Norrköping" komandą. L.Czeizlerio akį patraukė neblogi fiziniai Lido duomenys ir stiprus smūgis, kuriuo švedas gąsdindavo varžovų vartininkus antrojoje lygoje. Liedholmas, gavęs vengro pasiūlymą, įvertino savo galimybes ir sutiko persikelti pas tuometinius Švedijos čempionus. Anskčiau laisvu nuo futbolo laiku dirbdavęs buhalteriu ir finansų patarėju, Nilsas galėjo atsisakyti darbo už aikštės ribų. Tiesa, tuom nebuvo patenkinti jo klientai, dažnai mėgdavę pasigirti savo pažintimi su vietine garsenybe. "IFK Norrköping" tuo metu jau turėjo labai gerą puolėją – Gunnarą Nordahlį. Nordahlis, pasižymėjęs savo fizine jėga ir dėl to gavęs "Bizono" pravardę, buvo tikra įvarčių mušimo "mašina", bausdavusi priešininkus beveik kiekvienose rungtynėse. Nordahlis buvo centro puolėjas, todėl Liedholmui neteko dar kartą keisti pozicijos – jis buvo tik truputį atitrauktas atgal ir kurdamas progas turėjo padėti komandos draugui. Bendradarbiavimo rezultatai pasimatė iškart: futbolininkų tandemas dirbo be priekaištų, su kiekvienomis varžybomis pelnydamas vis daugiau įvarčių. Niekam nebuvo staigmena, kai dar labiau sustiprėjęs Norčiopingo klubas vėl laimėjo čempionatą. Tais metais Lidui sukako dvidešimt penkeri metai, o jis ir Nordahlis tapo gerais draugais už aikštės ribų. Kitą sezoną sekė dar vienas, jau ketvirtas iš eilės, čempionų titulas. Galbūt ši serija nebūtų nutrūkusi, jei ne 1948 metų vasaros olimpinės žaidynės, kurios pakeitė ne tik Liedholmo, bet ir daugybės kitų Švedijos futbolininkų karjeras. Aukso spindesys 1948 metais Nilsas Liedholmas buvo įtrauktas į Švedijos rinktinės sudėtį, kuri turėjo dalyvauti Londono olimpinėse žaidynėse. Į rinktinę taip pat buvo pakviestas G.Nordahlis ir jo bendravardis Gunnaras Grenas, dar vienas ypatingų sugebėjimų futbolininkas. Niekas tuomet dar nežinojo, kad šie futbolininkai netrukus sudarys vieną geriausių puolimo grandžių futbolo istorijoje, bet abejojančių jų talentu nebuvo, o drąsesni Švedijai netgi žadėjo medalius. Švedijos rinktinės treneriu prieš olimpiadą buvo paskirtas anglas Džordžas Raynoras. Pradžia treneriui iš Anglijos nieko gero nežadėjo: nemažai pajėgių futbolininkų pretendavo į rinktinę, tačiau Švedijos futbolo asociacija uždraudė kviesti užsienyje žaidusius futbolininkus, teigdama, kad jie nereprezentuoja jų šalies futbolo. Nepavykus išspręsti futbolininkų problemos iki pat olimpinio turnyro pradžios, į Londoną iškeliavo tik dvylika rinktinės narių. Tai iškart labai sumažino Švedijos galimybes nugalėti, bet entuziazmo nestokojantiems žaidėjams, atrodo, neįveikiamų kliūčių nebuvo. [imgcr]http://www.eurofootball.lt/img/news/liedholm/02.jpg[comment]Švedijos olimpinė rinktinė[/comment]Kairiojo puolėjo pozicija, kurioje Liedholmas žaidė didžiąją savo karjeros dalį Švedijoje, buvo užimta rinktinės senbuvio Henry Carlssono, o dešiniojo – Gunnaro Greno, kuris dėl savo protingo žaidimo buvo vadinamas "Profesoriumi". Trenerio nuomone žemas ir labai vikrus Carlssonas labiau tiko šioje pozicijoje, nei aukštas ir netoks judrus N.Liedholmas, tad Lidui teko atsitraukti į krašto saugo poziciją. Dėka savo universalumo švedas kuo puikiausiai pritapo ir čia, o vėliau ir daugybėje kitų pozicijų. Turnyrą Švedija pradėjo pasirodymu "White Hart Lane" stadione, į kurį suplūdo daugybė žiūrovų. Futbolo fanai tikėjosi pamatyti gražų Švedijos rinktinės žaidimą, apie kurį sklido kalbos visame Londone. Ir jie neliko apvilti: Švedija lengvai, gražiu stiliumi įveikė austrus rezultatu 3-0. Žymus futbolo žurnalistas, Brianas Glanvillas, stebėjęs šias rungtynes, rašė: "Būtent čia, "White Hart Lane" stadione, aš pirmą kartą pamačiau Nilsą Liedholmą. Nuostabiai žaidusi Švedija nušlavė nuo žemės austrus, o N.Liedholmas, netgi žaisdamas ne savo pamėgtoje pozicijoje, paliko nepamirštamą įspūdį". Po lengvos pergalės prieš Austriją švedai ketvirtfinalyje sutriuškino Korėją 12-0. Didesnio pasipriešinimo tikėtasi iš danų, kurių sudėtyje taip pat buvo nemažai talentingų futbolininkų. Varžybos iš tiesų vyko atkakliai, ir tik jų pabaigoje švedams pavyko užsitikrinti pergalę ir vietą finale rezultatu 4-2. Olimpinio turnyro finalas vyko "Wemley" stadione, o Švedijos priešininkais jame tapo Jugoslavija, kuri kiek netikėtai pusfinalyje nugalėjo Didžiąją Britaniją. Pirmasis įvartį finale įmušė "Profesorius", tačiau prieš pat kėlinio pabaigą išlyginamąjį įvartį pelnė Bobekas. Tai nė kiek nesutrikdė skandinavų, kurie po dar dviejų įmuštų įvarčių antrajame kėlinyje užtikrintai laimėjo. Tai buvo pirmas ir kol kas vienintelis kartas, kai Švedijos rinktinė iškovojo olimpinį auksą. Tai taip pat tapo vienu iš reikšmingiausių N.Liedholmo laimėjimų per visą jo karjerą. GRE-NO-LI Po olimpiados prasidėjo didžiųjų klubų kova dėl geriausiai joje pasirodžiusių futbolininkų. Ypatingas susidomėjimas kilo Italijoje: Italijos klubai futbolininkams galėjo pasiūlyti ne tik žaidimą aukščiausiame lygyje, bet ir didelius atlyginimus. Taip pat daugelis futbolininkų iš Skandinavijos pasekė Dž.Raynoro pėdomis, kuris šeštajame dešimtmetyje treniravo "Juventus" ir "Lazio" komandas. Pagrindinė kova dėl talentų Italijoje vyko tarp "AC Milan" ir "Juventus" klubų. Kovos objektais tapo puolėjai švedas Gunnaras Nordahlis ir danas Johannesas Plegeris. Po ilgų derybų komandoms pavyko pasiekti susitarimą: danas patraukė į "Senąją Senjorą", o "Bizonas" – į Milaną. Nordahlis ir Plegeris tapo skandinavų pionieriais Italijoje. Iškart po jų į "Juventus" atvyko danai K.A.Hansenas, K.A.Prestas, J.A.Hansenas, o į "Milan" – švedai N.Liedholmas, G.Grenas. Jau vėliau, po sėkmingo Švedijos pasirodymo 1950 metų Pasaulio čempionate (trečia vieta) ir bronzos 1952 metų Helsinkio olimpiadoje, į "Pažadėtąją žemę" atvyko dar daugiau švedų, iš kurių labiausiai išgarsėjo Lennartas Skoglundas ir Kurtas Hamrinas. [imgck]http://www.eurofootball.lt/img/news/liedholm/03.jpg[comment]N.Liedholmas, G.Nordahlis, G.Grenas[/comment] Liedholmo ir Greno atvykimo į Milano klubą istorija pasakojama kiek skirtingai: vieni teigia, kad Nordahlis juos parekomendavo klubui, kiti mena, kad Antonio Busini (tuometinis klubo direktorius) pats paprašė Nordahlio pasiūlyti, kas galėtų sustiprinti komandą. Bet kokiu atveju jau kitą sezoną po "Bizono" atvykimo, švedų "Milan" ekipoje patrigubėjo. Sirgaliai netruko šį trejetą praminti GRE-NO-LI. Pravardę sudarė pirmieji švedų pavardžių skiemenys, surikiuoti panašiai kaip ir patys futbolininkai aikštėje: viduryje – Nordahlis, kraštuose – Grenas ir Liedholmas. Tik Liedholmas dažniausiai žaisdavo kairėje, o "Profesorius" – dešinėje. Kartu su jais į klubą atvyko ir Lajošas Czeizleris, prieš tai treniravęs Nordahlį ir Liedholmą Norčiopingo komandoje. Vengras tapo vyriausiuoju "AC Milan" treneriu. Rossoneri Iki švedų trio atvykimo "rossoneri" nebuvo laimėjusi "scudetto" nuo pat 1907 metų. Klubas desperatiškai siekė susigrąžinti praeities šlovę, o 1949 metais komandai pasistiprinus talentingaisiais švedais atsirado nebloga proga tai padaryti. Buvo aišku, kad futbolininkams prireiks laiko susižaisti, bet sėkmė atėjo netikėtai greitai Nilsas debiutavo jau pirmosiose sezone rungtynėse, kuriose buvo nugalėta "Sampdoria". Šiose rungtynėse Lidas pelnė ir savo pirmąjį įvartį "rossoneri" ekipai. Ketvirtajame ture "Milan" namuose priemė "Juventus" komandą, kuri iki tol buvo laimėjusi visas tris rungtynes. Šios varžybos turėjo atskleisti tikrąjį komandų pajėgumą kovoje dėl čempionų titulo. Po atkaklios kovos minimaliu rezultatu pergalę vis dėlto šventė favorite laikyta "Senoji Senjora". Įpusėjus sezonui "bianconeri" savo sąskaitoje turėjo penkiolika pergalių iš septyniolikos galimų. Užtikrintai pradėjusi sezoną "Senoji Senjora" jį taip ir užbaigė – iki pat jo pabaigos išliko pirmoje vietoje. Pergalę čempionate apkartino tik pralaimėjimas namuose prieš tą patį "Milan". Tai įvyko 1950 metų vasario 23 dieną – "Juventus" namuose priemė "AC Milan". Vietinių sirgalių džiaugsmui pirmasis pasižymėti spėjo danas J.Hansenas. Nežinia ar šis įvartis taip supykdė svečius, bet viskas, prie ko po to jie prisiliesdavo, virsdavo įvarčiais. Praėjus trims minutėms po dano taiklaus smūgio įvarčiu atsakė Nordahlis, po to Grenas, Liedholmas, vėl Nordahlis... Jei ne finalinis teisėjo švilpukas, šis šeimininkų košmaras galbūt niekada nebūtų baigęsis. Iki pat šių dienų pralaimėjimas rezultatu 1-7 išlieka didžiausia "bianconeri" namų nesėkme Italijos čempionate. Šios rungtynės tapo stipria "rossoneri" paraiška kovoje dėl kitų metų "scudetto". [imgcr]http://www.eurofootball.lt/img/news/liedholm/04.jpg[comment]Italijos čempionas[/comment]Ir iš tikrųjų 1951 metais "Milan" pagaliau pavyko nutraukti 43 metus trukusį nesėkmių laikotarpį. Tiesa, čempionatą "rossoneri" pabaigė trijomis lygiosiomis ir dviem pralaimėjimais – nedaug trūko, kad ilgai lauktas triumfas neįvyktų ("Inter" tais metais atsiliko tik vienu tašku). Abi Milano komandos tą sezoną pelnė po 107 įvarčius. Tai buvo paskutinis kartas, kai kuriai nors komandai pavyko įmušti daugiau nei šimtą įvarčių per sezoną Italijos čempionate. Tais pačiais metais Lotynų taurės finale buvo sutriuškinta "Lille" komanda iš Prancūzijos. Ilgai laukta sėkmė pagaliau aplankė San Siro, o GRE-NO-LI po šio sezono buvo pradėta vadinti geriausia "Milan" visų laikų puolimo linija – tokia ji laikoma ir dabar, nepaisant to, kad per sekančius penkis dešimtmečius "rossoneri" komandoje žaidė daugybė garsių puolėjų ir dar daug pergalių buvo iškovota. Il Barone Italijoje N.Liedholmas iškart tapo visų gerbiamu futbolininku. Geranoriškas, niekada neatsisakantis padėti, jautrus švedas netruko pavergti gerbėjų simpatijų. Dėl šių jo savybių ir elgantiško žaidimo aikštėje žiniasklaida, komandos draugai ir aistruoliai Lidą praminė "Baronu". Lidą, kaip asmenybę, puikiai iliustruoja nutikimas per "Milan" – "Lazio" rungtynes. "Lazio" gynėjas be perstojo prasiženginėjo prieš Nilsą, kuris nepuolė aiškintis santykių, o maloniai kreipėsi į teisėją: "Ar galite paaiškinti šiam džentelmenui, kad aš nesu kamuolys ir manęs spardyti nereikia. Kamuolys štai ten!" Aukštas, simpatiškas, gerų manierų skandinavas išpopuliarėjo ne tik tarp futbolo gerbėjų, bet ir tarp dailiosios lyties atstovių. Pirmoji N.Liedholmą suviliojo baronaitė dona Nina, kurios pilną vardą (Maria Lucia Gabotto di San Giovanni) turbūt buvo sunku įsiminti ir pačiam švedui. Graži draugystė baigėsi vestuvėmis: Nilsas ją vedė ir įgijo aristokrato titulą – nuo šiol jis jau teisėtai buvo vadinamas "Baronu". [imgck]http://www.eurofootball.lt/img/news/liedholm/05.jpg[comment]"AC Milan" lyderis[/comment]Antrojo "scudetto" Liedholmui teko laukti ketverius metus. Komanda buvo pajėgi laimėti čempionatą dar kartą jau po 1951 metų, tačiau tam sutrukdė dažni trenerių nesutarimai su klubo vadovybe: per tris sezonus "rossoneri" pakeitė net šešis trenerius. 1953 metais komandą paliko G.Grenas, kuris perėjo į "Fiorentina". Taip iširo ketverius metus gyvavęs puolimo trejetas, bet jį siejusi draugystė išliko visam gyvenimui... Po laimėto "scudetto", 1956 metų vasarą buvo pakartota sėkmė ir Lotynų taurės turnyre, kuriame buvo nugalėtas Bilbao "Athletic" klubas. Po šio sezono komandą paliko ir G.Nordahlis, kuriam tada jau buvo 35 metai, jam priklausęs kapitono raištis atiteko Lidui. "Bizonas" Milano komandoje praleido septynerius metus, per kuriuos tapo penkis kart rezultatyviausiu Serie A futbolininku. Svarbiausia – treniruotės Prie šio įspūdingo Nordahlio pasiekimo nemažai prisidėjo ir "Baronas", kuris organizavo visą komandos puolimą: dauguma "Bizono" įvarčių įmušta būtent po "juvelyrinių" Lido perdavimų. Jei reikėdavo rinktis tarp perdavimo ir smūgio rungtynių metu, N.Liedholmas dažniausiai ieškodavo geresnėje pozicijoje atsidūrusių komandos draugų, tačiau kartais nepraleisdavo progos ir pats nuginkluoti varžovų vartininką tolimu smūgiu: "Visi šnekėjo, kad Gunnaras (Nordahlis) turi labai stiprų smūgį, bet maniškis irgi buvo neblogas. Vieną kart nutariau jį pademonstruot: priartėjęs prie baudos aikštelės užsimojau ir smūgiavau taip stipriai, kaip tik galėjau. Kamuolys su trenksmu atsimušęs nuo skersinio atšoko į mūsų aikštės pusę. Po to juokaudavom, kad nedaug trūko ir būčiau įmušęs įvartį į savus vartus", – pasakojo švedas. Reikia paminėti, kad Nilsas pasižymėjo ne tik ypatingai tiksliais taktiniais sprendimais aikštėje, bet ir labai gera sportine forma. N.Liedholmas buvo vienas iš pirmųjų futbolininkų, kurie suprato treniruočių svarbą ir įtaką jų žaidimui. Švedo atsidavimas joms buvo milžiniškas: be įprastų treniruočių, jis daug laiko praleisdavo individualiai sportuodamas. Pats "Baronas" apie save kalbėjo: "Tais laikais futbolininkai treniruodavosi tik porą kartų per savaitę, o aš dar papildomai praktikavau lengvąją atletiką: kasdien bėgiodavau 100 ir 3000 metrų distancijas, mėtydavau ietį, stumdavau rutulį, šokinėjau į aukštį..." Taip pat pasakojama, kad jaunystėje Nilsas bėgiodavęs basomis per pušų spyglius tam, kad sustiprėtų jo kojos. Rankų jėgą švedas puikiai išnaudodavo tuomet, kai reikėdavo į aikštę įmesti kamuolį iš už šoninės linijos. Kamuolį Lidas sviesdavo taip toli, kad nuo pat vidurio linijos jis nuskrisdavęs iki pat baudos aikštelės prieigose perdavimo laukiančio Nordahlio. Žinoma, dauguma tokių perdavimų pasibaigdavę "Bizono" įvarčiais. [imgcr]http://www.eurofootball.lt/img/news/liedholm/06.jpg[comment]Treniruotės metu[/comment]Nebuvo Lido pamiršti ir techniniai futbolo elementai: Nilsas daug laiko skirdavo tolimiems smūgiams, trumpiems perdavimams ir kamuolio valdymo tobulinimui. Visus stebino, kad ne pats greičiausias švedas sugebėdavo beveik neprarasti kamuolių. To priežastis buvo ypač artima kamuolio kontrolė, leidusi "Baronui" išlaikyti kamuolį net ir kibiai dengiamam kelių gynėjų. Tobula švedo technika prisidėjo prie vienos iš garsiausių futbolo istorijų sūkurimo. Legenda pasakoja, kad N.Liedholmas Milane jau buvo praleidęs tris metus, kai įvyko vienas iš įspūdingiausių nutikimų per visą San Siro istoriją. Milano klubas tuomet žaidė namų rungtynes, kai daugybė "Milan" sirgalių vienu metu atsistojo ir pradėjo ploti. Plojimai ir susižavėjimo šūksniai netilo ilgiau nei penkias minutes, o priešininkų komandos futbolininkai atrodė sutrikę, nesuprasdami, kas vyksta. O nutiko štai kas: "Baronas" aikštės viduryje bandė atlikti perdavimą komandos draugui, tačiau kamuolys netikėtai atšoko tiesiai priešininkui į kojas. Niekas iš "rossoneri" aistruolių negalėjo atsiminti, kad Lidas per visą buvimo Milane laiką būtų atlikęs blogą perdavimą. Ši nesėkmė buvo palydėta vienomis iš šilčiausių, jausmingiausių ir ilgiausių ovacijų per visą komandos istoriją... Išsišokėliai Po urugvajiečio J.A.Schiaffino atvykimo į "AC Milan" Lidas pakeitė ne vieną poziciją. Labiausiai jam sekėsi laisvojo gynėjo ("libero") ir atraminio saugo pozicijose. Kai kuriem buvo keista matyti puolėją gynėjo pozicijoje, bet "Baronas" žaidė ne ką prasčiau ir toliau liko vienu iš komandos lyderių. Nepaisant naujojo vaidmens komandoje, Lidą, kaip ir senais laikais, dažnai būdavo galima išvysti komandos atakose, kuriose švedo patirtis labai praversdavo. Schiaffino puolime ir Liedholmas gynyboje – šis duetas pasirodė labai efektyvus: klubas pradėjo mušti mažiau įvarčių, tačiau pastebimai pagerėjo gynyba, komandos žaidimas pasidarė stabilesnis, o 1957 metų sezone laimėtas "scudetto" suteikė šansą komandai dalyvauti kitų metų Europos taurės turnyre. Milano klubas buvo surinkęs stiprią sudėtį, bet labai nesėkminga sezono pradžia prioritetu siūlė rinktis Europos taurę. Europoje tuo metu dominavo Madrido "Real" ir vienintelis klausimas būdavo, ką "Real" nugalės Europos taurės finale. Pagrindiniais pretendentais nuversti "karalių" iš sosto buvo laikoma jauna ir labai talentinga "Manchester United" komanda, tačiau 1958 metų vasario 6 dieną Europą sukrėtė Miuncheno tragedija – tapo aišku, kad anglų klubas iškrenta iš kovos. Būtent Mančesterio klubas tapo "Milan" varžovu pusfinalyje. Pirmosios pusfinalio rungtynės vyko "Old Trafford" stadione. "Manchester United", net ir sudaryta iš "rezervų", pasirodė kietas riešutėlis: pralaiminėdama sugebėjo atsitiesti ir nugalėti 2-1. Bet čia pasaka ir baigėsi. Atsakomosiose rungtynėse po nepakartojamo Lido pasirodymo (įvartis ir du rezultatyvus perdavimai) "rossoneri" nepaliko vilčių svečiams iš Anglijos. Taigi "Real" priešininku finale tapo "AC Milan". Finalas vyko Briuselio "Heysel" stadione. Varžybų į perpildytą stadioną susirinko žiūrėti per 67 tūkstančius žiūrovų. Rungtynių išvakarėse "Real" puolėjas Hectoras Rialis pasitempė kulkšnį, buvo abejojama ar jis galės žaisti, tačiau jau kitą dieną jis buvo aikštėje. "Rossoneri" puolėjų porą sudarė argentiniečiai Grillo ir Cucchiaroni. Pirmas kėlinys baigėsi be įvarčių, o 59 minutę po Schiaffino įvarčio "Milan" netikėtai išsiveržė į priekį. Po kelių minučių Cucchiaroni vos nepadvigubino rezultato: kamuolys atsitrenkė į virpstą. Alfredo Di Stefano, kuris tuo metu buvo savo karjeros viršūnėje, negalėjo leisti savo komandai pasiduoti be kovos. [imgck]http://www.eurofootball.lt/img/news/liedholm/07.jpg[comment]N.Liedholmas ir F.Puskás[/comment]Likus penkiolikai minučių iki rungtynių pabaigos argentinietis išlygino rezultatą. Jau po keturių minučių Grillo dar kartą išvedė "rossoneri" į priekį, bet džiaugsmas truko neilgai: Rialis niekam nepaliko abejonių dėl savo sportinės formos ir įmušė įvartį jau kitą minutę. Likus kelioms akimirkoms iki pagrindinio laiko pabaigos "Baronas" turėjo šansą iškovoti savo komandai taurę, tačiau jo smūgis atšoko nuo vartų skersinio. Pirmą kartą Europos taurės laimėtojas buvo sprendžiamas per pridėtinį laiką. Pirmasis pavojingą progą sukūrė "Real" puolėjas Gento, bet kamuolys jau ne pirmą kartą šiose rungtynėse atsimušė į virpstą. Antrosios progos Gento ilgai laukti nereikėjo ir jis ja pasinaudojo įmušdamas vienintelį įvartį per pridėtinį laiką. Madrido "Real" trečią kartą iš eilės tapo Europos čempionais, tačiau "Milan", kurie vieninteliai sugebėjo pasipriešinti "karališkajam" klubui, parodė, kad "Real" dominavimas Europoje netrukus baigsis. Pasaulio čempionatas Po pralaimėto Europos taurės finalo Liedholmas trumpam grįžo namo: Tarptautinė futbolo federacija Švedijai patikėjo surengti šeštąjį Pasaulio čempionatą. Tarp Švedijos futbolo asociacijos narių iškart prasidėjo aršūs debatai: pagrindinis klausimas buvo, ar reikėtų į rinktinę imti užsienyje žaidžiančius švedus. Visi norėjo, kad komanda pasirodytų kuo geriau, tad po ilgų svarstymų buvo nuspręsta panaikinti draudimą, dėl kurio "Baronas" negalėjo žaisti 1950 ir 1954 metų Pasaulio čempionatuose. "Prieš prasidedant čempionatui aš buvau susirūpinęs, kad vėl gali būti neleista žaidžiantiems Italijoje futbolininkams atstovauti savo šaliai", – pasakojo Džordžas Raynoras, kuris tuo metu vis dar treniravo švedus. "Būtų buvę neįmanoma varžytis su stipriausiomis pasaulio rinktinėmis, jei komandoje nebūčiau turėjęs Liedholmo, Greno, Hamrino ir Skoglundo." Švedijos futbolo asociacija leidimą žaisti rinktinėje Liedholmui ir kitiems futbolininkams suteikė labai vėlai, todėl pasiruošti čempionatui buvo labai mažai laiko. "Laimei, daugelis futbolininkų, atvykusių iš Italijos, pažinojo mane ir mano metodus, todėl pasiruošimas, nors ir skubotai, vyko sklandžiai." Pasaulio čempionatas Liedholmo tėvynėje tapo paskutine jo galimybe po ilgos pertraukos atstovauti Švedijos rinktinei. "Baronui" buvo patikėtas kapitono raištis ir užduotis vesti komandą į pergales. Į rinktinę taip pat sugrįžo ir Gunnaras Grenas, tačiau G.Nordahlio, kuris ką tik buvo baigęs futbolininko karjerą, joje jau nebebuvo. Nors ir be "Bizono", rinktinė buvo nemažiau talentinga, nei auksinė 48-ųjų metų: kairiojo krašto puolėjo pozicijoje žaidė "Internazionale" lyderis Lennartas Skoglundas, dešiniojo – būsimoji "Fiorentina" ir "Milan" žvaigždė Kurtas Hamrinas. Čempionato pradžia švedams susiklostė labai lengvai: šeimininkai be vargo pateko į atkrintamąsias varžybas, kurių ketvirtfinalyje nugalėjo debiutantę Sovietų Sąjungą. Prieš pusfinalio rungtynes su prieš tai vykusio čempionato nugalėtojais vokiečiais Dž.Raynoras pasakė: "Mes esam pati lėčiausia komanda visam turnyre. Jeigu tarp visų rinktinių vyktų estafetės varžybos, Švedija liktų paskutinė. Bet aš jums galiu garantuoti, kad mes pateksime į finalą!" [imgcr]http://www.eurofootball.lt/img/news/liedholm/08.jpg[comment]L.Skoglundas, N.Liedholmas, K.Hamrinass[/comment]Ir iš tiesų jiems pavyko: vokiečiai, nors ir įmušę pirmieji, turėjo pripažinti švedų pergalę rezultatu 3-1. Po šių rungtynių buvo kalbama, kad prieš perduodamas kamuolį išlyginamąjį įvartį pelniusiam Skoglundui Liedholmas sulošė ranka. Kad ir kaip ten būtų buvę, ne kartą futbolo pasaulį stebinę švedai dar kartelį visų netikėtumui pateko į finalą. Garsiais pareiškimais pagarsėjęs švedų treneris ir prieš lemiamas rungtynes nepamiršo pasakyti, ką mano apie būsimuosius priešininkus iš Brazilijos: "Jeigu brazilai anksti praleis įvartį, jie pradės panikuoti ir nenustos tol, kol nepasibaigs rungtynės". Jau ketvirtąją rungtynių minutę po Greno perdavimo Liedholmas apsivedė porą gynėjų ir įsiveržęs į brazilų baudos aikšelę išvedė Švediją į priekį. Septyniolikmetis Pelé jau po rungtynių šį nuostabų švedo įvartį pavadino geriausiu visame čempionate. Tuo tarpu vietiniams sirgaliams buvo sunku patikėti tuom, ką jie matė savo akimis. Kelias minutes atrodė, kad viskas vyksta pagal trenerio planą ir švedam atsirado netikėta galimybė užkariauti futbolo pasaulį. Deja, Raynoro nuvertinti brazilai atsisakė panikuoti ir labai greitai sudaužė visas šeimininkų viltis. Jie užtikrintai nugalėjo ir pirmą kartą tapo pasaulio čempionais, o šalia Brazilijos aistruolių dievuko Garrinchos iškilo dar viena futbolo žvaigždė – Pelé. Karjeros saulėlydis Po finalo paklaustas, kaip jaučiasi, Liedholmas pasakė, kad tai buvo geriausios jo rungtynės per visą karjerą. Iš tiesų, per du mėnesius sugebėjęs pralaimėti dviejų svarbiausių futbolo turnyrų finalus Nilsas per daug neliūdėjo. Jis didžiavosi savo komandos draugais ir džiaugėsi tuo, ką pavyko pasiekti. Gyvenimas parodė, kad "Baronui" visada labiau rūpėdavo šeima ir draugai, o tik po to futbolas. "Liedholmas mane išmokė daugybės dalykų, tačiau vertingiausia pamoka buvo ta, kai jis pasakė, kad futbolas – tai tik žaidimas", – pasakojo Paolo Maldini. Nors 1958 metų sezone "Milan" puikiai pasirodė Europoje, Italijos čempionatas komandai buvo labai nesėkmingas: užimta tik devintoji pozicija ir prarasta galimybė jau kitais metais atsirevanšuoti "Real". Taigi pagrindine kito sezono užduotimi tapo kuo geresnis pasirodymas nacionaliniame čempionate. Po ilgai trukusios įtemptos kovos su "Fiorentina" tikslas buvo įvykdytas su kaupu – "rossoneri" septintą kartą tapo Italijos čempionais. Po šio laimėjimo "Baronas" dar porą sezonų atstovavo Milano ekipai, bet nieko įspūdingo jau nepasiekė. [imgck]http://www.eurofootball.lt/img/news/liedholm/09.jpg[comment]N.Liedholmas ir J.A.Schiaffino[/comment]1961 metais "Baronas" nusprendė baigti futbolininko karjerą. Jam tada jau buvo 38 metai, tačiau sportine forma švedas nesiskundė. Atsidavimas ir rimtas požiūris į treniruotes jam leido žaisti ne tik ilgai, bet ir stabiliai bei patikimai visos karjeros metu, nesvarbu ar tai būtų draugiškos rungtynės, ar Pasaulio čempionato finalas. Lidas tapo vienu iš tų retų futbolininkų, kurie visos savo karjeros metu išliko viršūnėje. N.Liedholmas Milan komandoje praleido dvylika įsimintinų metų ir įmušė per aštuoniasdešimt nepamirštamų įvarčių. Per šiuos metus "AC Milan" su Lidu laimėjo Italijos čempionatą daugiau kartų, nei iki tol buvo pavykę laimėti per pusę amžiaus. "Baronas" buvo vienas iš kertinių komandos akmenų, padėjusių jai dominuoti šeštajame dešimtmetyje, o jo organizuojamas puolimas tapo visų Italijos komandų siaubu. Pusiau juokais, pusiau rimtai kalbėta, kad nesustabdomasis švedų trio privertė kitų komandų trenerius griebtis "catenaccio"... Tęsinio laukite antroje dalyje...
Europos futbolo čempionatas UEFA Čempionų Lyga UEFA Europos lyga Konferencijų lyga Anglijos Premier League Vokietijos Bundesliga Ispanijos La Liga Prancūzijos Ligue 1 Italijos Serie A Lietuvos A lyga

Kitos naujienos

Visos futbolo naujienos