Turtuolių tramdymas (straipsnis)

2015-04-17 10:41

Europos futbolo asociacijų sąjunga (UEFA) nusprendė imti pavyzdį iš finansų krizes gliaudančių centrinių bankų ir tapti aktyvia reguliuotoja. Ar pavyks?

Futbolas seniai nebėra tik žaidimas. Tai – didžiulė verslo mašina. Vien visų Europos elitinių divizionų klubų pajamos didesnės nei 15 mlrd. eurų per metus, o jų turtas jau perkopė 23 mlrd. eurų.

Pažvelgus akyliau, matyti, kad šie didžiuliai skaičiai slepia keletą grėsmių. Klubai nėra finansiškai drausmingi ir nemoka elgtis su pinigais. Net trečdalis jų 10-iai eurų pajamų išleidžia 12 eurų, jų išlaidos pajamas viršija 20 proc. Šis rodiklis nėra atsitiktinis. Tokia tendencija Europos klubų futbolui būdinga jau daugelį metų. Dalis savininkų padengia skolas, kiti jomis apsikrauna dar labiau, treti parduoda turtą, o dar kiti tiesiog bankrutuoja arba lyg laimingo bilieto laukia gelbėtojo prabangiame „Rolls-­Royce“ iš Rusijos ar Artimųjų Rytų. Taip populiarusis futbolas tapo itin finansiškai trapus.

Patirtis – iš bankų

Pasimokiusi iš Europos centrinio banko ir JAV federalinės rezervų sistemos, UEFA nutarė pasakyti „stop“. Nuo 2013–2014 m. sezono ji ryžosi įvesti garsiąją finansinio sąžiningumo taisyklę „Financial Fair Play“ (FFP), kuri draudžia klubams išleisti daugiau, nei šie uždirba. Nustatyti 2–3 metų vertinimo laikotarpiai, maksimalios leistinos nuostolių ribos ir daugybė sankcijų. Projektui įgyvendinti skirti milžiniški finansiniai ir laiko ištekliai. Įdiegtos modernios sistemos, pasamdyti specialistai, rengiamos išsamios šimtalapės ataskaitos.

Vieni teigia, kad šios pastangos pasiteisino, kiti kritiškai vertina griežtojo reguliuotojo atsiradimą Europos futbole. Nors pirminius naujos sistemos vertinimus atlikti dar ankstoka, pirmosios įžvalgos jau dabar akivaizdžios.

Norint vertinti FFP, labai svarbu suvokti patį Europos sporto modelį. Palyginti su JAV veikiančiomis uždaromis komercinėmis lygomis, Europos sportas, taip pat futbolas, pasižymi atvira struktūra. Komanda augdama ir stiprėdama iš žemiausiosios lygos gali patekti į aukščiausiąją, galbūt tapti jos nugalėtoja. Taip skatinamas progresas, investicijos į ekipą ir siekis turėti geresnių žaidėjų. Neretai komandas taip užvaldo pergalių troškimas, kad jos pamiršta bet kokią finansinę logiką ir perka sportininkus ne pagal kišenę, kol galiausiai arba viską laimi, arba bankrutuoja, skausmingai nukrinta ant žemės. Pastaruoju metu nuolat matome džiaugsmingus Londono „Chelsea“ sirgalius, kurių klubas taško savininko pinigus žaidėjams, o kitos Jungtinės Karalystės sostinės komandos „Arsenal“ gerbėjai nesiliauja reikšti nepasitenkinimo pragmatišku Arsène Wengerio požiūriu į teigiamą klubo sąskaitos balansą net jeigu dėl to aikštėje žaidžia silpnesni sportininkai.

Kitas svarbus aspektas – FFP taisyklės nebūtinai galioja visiems. Apsistatę specialistais didieji klubai nuolat ieško būdų, kaip apeiti naujuosius apribojimus. Reikia pripažinti, kad išmonės jiems netrūksta. Štai „Manchester City“ pasirašė nesuvokiamo dydžio rėmimo sutartį su oro linijų bendrove „Etihad“, kuri susijusi su klubo savininkais. Dešimties metų 400 mln. svarų sterlingų vertės sandoris iš karto sukėlė daugybę įtarimų, nes tai net keletą kartų brangesnis susitarimas nei kada nors buvęs. Tikslas – pajamomis paslėpti didžiulius klubo nuostolius, patirtus įsigyjant žaidėjus. Atlikusi tyrimą, UEFA galiausiai skyrė baudą. Panašiai pasielgta ir su Kataro šeichų valdomu „Paris Saint Germain“. UEFA po šių veiksmų buvo viešai sveikinama dėl principingumo net susidūrus su futbolo galingaisiais.

Kam skirti baudas?

Akivaizdu ir tai, jog skiriamas baudas reikia peržiūrėti vien todėl, kad jų išvengia iš tikrųjų nusikaltę – konkretūs asmenys, kurie nusprendė nesilaikyti FFP taisyklių. Jeigu klubui skiriama finansinė bausmė, nukenčia visi jo atstovai, žaidėjai, darbuotojai, pagaliau sirgaliai, nes gali pabrangti bilietai, kad būtų sumokėtos baudos. Pats klubas, jau būdamas nuostolingas, dar privalo atseikėti didžiules skirtas sumas, tad taip jis įstumiamas į dar prastesnę padėtį. Tais atvejais, kai ekipai apribojamos laisvės dalyvauti Europos turnyruose, labiausiai nukenčia sirgaliai, kurie apie finansinio sąžiningumo politiką klube nieko nežino.

Galiausiai dar vienas neigiamas FFP taisyklių taikymo aspektas – Europos klubiniame futbole įtvirtinamas status quo. Didieji geriau uždirba, tad galės ir labiau išlaidauti. Futbolo rinka taps uždara. Jeigu ateis turtingas rėmėjas iš Rytų ar Vakarų ir nusipirktą nedidelį klubą norės paversti Čempionų lygos laimėtoju, jam tai nepavyks. Romanas Abramovičius įsigijo „Chelsea“ tuo metu, kai FFP dar negaliojo. Tad jis nevaržomas skolino pinigų klubui, kad šis prisipirktų ryškiausių žvaigždžių. Šiais laikais to jis daryti negalėtų. Žvelgiant į to meto „Chelsea“ finansinę padėtį, R. Abramovičius nesugebėtų privilioti nei Didier Drogbos, nei Petro Čecho, o apie titulus klubui būtų tekę tik pasvajoti ir susitaikyti su „Manchester United“ bei „Arsenal“ pergalėmis.

Jei FFP bus taikomos kaip dabar, Europos futbole nebeliks vietos Pelenės istorijai. Madrido „Real“, „Barcelona“, „Manchester City“, Miuncheno „Bayern“ finansiškai tik stiprės, o vidutiniokai ir autsaideriai bus amžinai pasmerkti stumdytis lentelės viduryje ar apačioje.

Tai – didelė grėsmė, bet ją dar bus galima pašalinti tobulinant FFP taisykles. Tačiau tokio reguliavimo būtinai reikėjo, kitaip futbolas būtų nusiritęs į finansinę bedugnę.

Rytis Davidovičius, www.iq.lt